Jausmai išryškėja, kai yra pamatyti

Jau visai einant miegoti Ugnė ant manęs supyko. Tai buvo nelogiška ir mano akimis neteisinga, nes buvome susitarę kitaip – burtas lėmė, kad pirmąją rengsiu Ūlą ir nors aptarėme, jog kažkuri liūdės dėl šio burto rezultato, giliai širdyje vyliausi, jog šis aptarimas suveiks kaip disclaimeris ir padės nusivylimo išvengti.

Buvo vakaras, aš jau buvau labai pavargusi ir mano jėgos atlaikyti vaikų jausmus buvo prigludusios prie nulio. Tad į šį liūdesį ir pyktį atkreipiau dėmesį, pasakydama, kad supratu, bet viduje to supratimo neišgyvenau, norėjau, jog tiesiog ji nurimtų ir mes galėtume imtis vakarinio skaitymo ir miego. Ir ji bandė, bet vis man skaitant, nerado sau vietos. Numaniau, jog pati puikiai supranta situaciją ir netgi geba į ją pažvelgti, tad stabdosi nuo tantrumo. Bet pyktis ir liūdesys blaškosi uždarytas joje ir neranda kelio lauk. Beskaitydama pasaką ir Ūlai užmigus, nurimau ir aš pati, atsirado viduje empatijos Ugnei ir tiesiog beskaitant uždėjau ranką jai ant kojų. Ne todėl, kad sutramdyčiau blaškymąsi, o su vidine intencija pasakyti, jog matau, kad yra nelengva.

Vos aš padėjau ant jos ranką, pasipylė pyktis ir ašaros. Ji išburbuliavo man viską: neteisybę, kurią jaučia šioje situacijoje ir dar visą gabalą jaudulio, kurį jaučia dėl to, kad nupirkau jai lėlę vyrą su dukra. O tada išliejo nerimą dėl šių lėlių, – ar jai pavyks jomis visomis pasirūpinti ir pastatyti namus, bei kaip jos sutars tarpusavy. Iš pradžių pasispardymas ir riksmas, tada ašaros ir galiausiai tekstas. Ir jau nebesurauktos, o plačiai atmerktos akys žiūrėjo į mane ir mačiau, kaip ji bando savy sutalpinti, regis visą gyvenimą, ir tai aišku netelpa į jos kūną tą vakarą.

Aš būčiau nė nenutuokusi, kuo ji gyvena ir ką jai reiškia tas Vinted‘o lėlių už kelis eurus užsakymas. Visa tai būtų likę joje, o mano nepasitenkinimas būtų likęs manyje ir stovėjęs tarp mūsų. Jei ne tas instinktyvus iš mano vidaus kylantis judesys – palaikyti, patvirtinti – būtume likę viena kitos nesupratusios ir nepamačiusios.

Koks svarbus tas pamatymo patyrimas, kalbant apie jausmus. Pamatymo, kuris reiškiasi labai įvairiai: kartais širdele po žinute, kartais greita reakcija, kartais skambučiu pasitarti, nes „žinau, kad tau svarbu“. Kartais pasakymu, jog girdžiu tave, o kartais, kad man rūpi ir aš noriu išgirsti ir man sunku tą padaryti šiuo metu. Kartais apkabinimu, kartais pokalbiu, o kartais tyla. Neskubinimu, išbuvimu, neraginimu o pabuvimu šalia.

Kartais tiesiog rankos uždėjimu ant krutančių kojų. Su ramybe ir intencija patvirtinti, kad taip yra, o ne pakeisti – šitai manau ir yra esminė sąlyga, kad mes jaustumėmės pamatyti kitų. O taip pat, kad pamatytume, ir kas vyksta mūsų pačių viduje.

Jei stengiamės „pabūti su jausmais“, nes taip sako psichologai ir rašo knygos, nes taip pabuvus, gal pagerės, tai blemba, deja nieko ten ir nepagerėja. Paradoksaliai pamatymas kartais įvyksta kaip rezultatas, tiesiog prisileidžiant ir įsileidžiant tai, kaip šiuo metu yra.

Pradžioje jausmai sustiprėja, atgyja, o tada, kaip taisyklė, kinta, ima irti ar tiesiog randa savo vietą mumyse.

**

#psichologija #psichologas #emocijos #jausmai #tėvystė #vaikai #vaikųauginimas #ryšyje