Mamos diena, pačiai tapus mama, įgavo naujų spalvų, bet drauge ir įtampos. Pamenu pirmąją mamos dieną gimus vyresnėlei. Kokia svarbi ir didelė man buvo ši šventė. Besijausdama vis neužtikrina, ieškodama savęs mamos vaidmeny, bandydama lipdyti ir kurti save iš naujo, taip troškau palaikymo ir kitų patvirtinimo, pripažinimo, kad esu mama, esu gera mama. Nes nei mama pilnai, nei tuo labiau gera mama dar tikrai nesijaučiau. Ir pamenu taip laukiau, kada vyras pasveikins mane su mamos diena. Toje mūsų pasikeitusioje šeimos realybėje, naujose rolėse, naujoje tikrovėje ir kasdienybėje, taip norėjosi gauti gėlių mamos dienos proga, lyg tai vainikuotų mano visą nerangų bandymą šioje naujoje rolėje įsipatogint. Gėlės šiuo atveju atspindi kur kas daugiau nei tiesiog gėles ir pasveikinimą su švente. Tai - pripažinimas, tai pamatymas. Įvertinimas. Ir jei tuo metu šių dalykų labai trūksta, lūkestis gauti gali būti labai didelis. O nusivylimo skausmas negavus dar didesnis. Dabar galvoju, kaip pavojinga yra atsakomybę už savo savijautą perkelti į lūkestį, ką kitas turėtų padaryti, ar ko iš jo norėtųsi. Kaip pavojinga yra savo poreikio neįvardinti, neišsakyti garsiai. Ir taip, gėlių ar pasveikinimo atveju tai sugadintų staigmenos lūkesčio žavesį. Tačiau tokios situacijos atspindi ir tai, kaip dažnai santykiuose mums norisi, kad kiti mus gerai matytų, pažintų, jog girdėtų, mums net neprakalbus. Atlieptų mūsų poreikius ir norus, mums patiems jų neįgarsinus. Pasirūpintų mumis, mylėtų besąlygiškai. Dažnai tai vyksta tuomet, kai patiems sunku save mylėti, girdėti, priimti, pažinti. Dėl pačių įvairiausių priežasčių. Šiandien kaip mama jaučiuosi tvirtesnė. Ir, belaukiant mamos dienos, matant, kaip tėčiai perka mūsų terapines knygeles mamoms, viduje sukirba, kad norėtųsi staigmenos, gėlių ar šventės. Būtų smagu būti pasveikinta vyro. Bet šis pasveikinimas man nebėra būtinas, kad "įteisintų" ar patvirtintų mane kaip mamą. Mamos dieną aš švęsiu - su savo vaikais, su savo mama. Ir, labai svarbu, - su savimi ir savo viduje. **
Comments