Paieškos laukeliui esant tuščiam, rastas 171 rezultatas
- Dabartis trunka 3 sekundes
Dar viena mintis, ką psichoterapijos studijose išgirdau prieš kelis mėnesius ir vis dar nešiojuosi lyg naują savo pačios kūdikį - šiek tiek nustebusi, besipratindama ir vis sureikšmindama šią informaciją - jog dabartis trunka 3 sekundes. Na tas "dabar" momentas, moksliškai paskaičiuota, tėra tiek - vienas, du, trys. Viskas. O tada naujas dabar, kuris gali būti šiek tiek kitoks nei buvęs dabar. O, ir vėl naujas dabar. Ir vėl. Gyvenimas - didžiulė grandinė dabarties momentų, keičiančių vienas kitą greitai - vienas, du, trys. Ir taip žiūrint, viskas tampa šiek tiek paprasčiau. Liūdesys gali trukti tik tris sekundes. Po to jį pakeis gal kiek kitokios spalvos liūdesys. Pasimetimas gali trukti tris sekundes. Gėda. Įtampa. Skausmas. Nerimas. Įsiutis. O dažniausiai viskas truks tiek, kiek užtruksim tai pastebėti ir patirti. ** #psichologija #psichologas #dabartis #geštaltinėpsichoterapija #dialogas #dabar
- Laisvė ir priklausomybė tėvystėje
Man regis vienas didžiausių tėvystės smūgių į paširdžius yra savo laisvės netekimas. Kur, su naujo žmogaus po širdele atsiradimu, palaipsniui ima gimti priklausomybė nuo kito - kad pakeltų, nuneštų, kad dalyvautų ir lauktų, ruoštųsi kartu. Nuo kitų, kad tinkamai pasirūpintų. O atsiradus vaikeliui į kaktą smogia absoliuti šimtaprocentinė priklausomybė, nes be kito pagalbos, namų, sienų, buities palaikymo, vaikų perėmimo - tau šakės. Šakės, nes be kito nebegali ničnieko. Gimus vaikui, kuris toks priklausomas nuo tėvų, kad išgyventų, vystytųsi, saugus ir sveikas augtų, tėvų santykiuose gimsta priklausomybė vienas nuo kito. Ir jei kažkuris šeimos narys tą abipusią priklausomybę neigia ar nepripažįsta, neprisiima atsakomybės už savo dalį - nelaisvė tą kitą smaugia tik dar labiau. Mažų vaikų auginimas - tai dažnu atveju nuolatinė žvalgyba, rūpinimasis ir meilės dovanojimas karo sąlygomis. Tai kasdieninis bandymas išlikti tuo dideliu, kai regis mažėji šimtus kartų per dieną, kai norisi paleist dūdas čia ir dabar ir kad viskas tiesiog nurimtų. Tai daug empatijos, sąmoningumo, švelnumo ir lyderystės reikalaujantis užsiėmimas. Tai - nuolatinis kontaktas ir poreikių, prašymų tenkinimas. Tai - gyvenimas su kur kas mažiau poilsio tylos, galimybių, hobių ir mėgstamų dalykų. Bet tai gyvenimas su rodos visomis emocijų spalvomis, su daug juoko, bet ir ašarų. Tai buitis su tuščiomis apatinėmis lentynomis ir užklijuotais stalčiais. Bet tai taip pat gyvenimas su jausmu, jog viduje pilna, nors ir sunku. Tai kitai mažai širdelei padovanotas dėmesys ir per vieną naktį pasikeitęs tavo pačios žvilgsnis. Tai atsakomybė, kurią nuo šiol neši, kas dieną, kas naktį ir kas minutę, kuri, pasirodo, yra laisvės tamsioji mėnulio pusė. Atsakomybė, laisvė ir priklausomybė - tėvystėje šie žodžiai regis įgauna dar kitas prasmes. Ir, kad tik tokia toji "nelaisvė" tebūtų. Ačiū, kad galime būti laisvi! 2022 Sausio 13. ** o čia mano laisva ir nepriklausoma Ugnė
- Apie jausmus ir Čikagas
Prieš beveik mėnesį psichoterapijos studijose mokytoja pasidalino savo mokytojo mintimi. Bandau cituoti: "Kai esi Čikagoje, gali paskambinti tik iš Čikagos". Širdis pradėjo tuksėti, įkvėpiau, iškvėpiau, įkvėpiau. Užsirašiau: "Kai esi Čikagoje, gali paskambint tik iš Čikagos". Atsidusau. Šitas sakinys yra galingas, nes jis talpina visą galimą ar įmanomą teoriją apie jausmus. Konsultuojant labai dažnai išgirstu žmones savo jausmais abejojant - jaučiuosi pikta, bet juk neturėčiau. Man skaudu, bet aš nežinau kaip turėčiau jaustis. Bandant nejausti tai, ko jaučia, pakeisti jausmus kitais. Arba klausiant kaip gi jaustis reikėtų. Savo kabinete dažnai sutinku gėdą, baimę dėl savo jausmų ir nuolatiniu noru juos taisyti. Ir aš būna, jog nesuprantu, kaip jaučiuosi. Arba labai norėčiau jaustis ar reaguoti kažkaip kitaip. Bet negaliu. Nes jaučiuosi, kaip jaučiuosi, patiriu tai, ką patiriu ir tai yra tikra. Tai yra tikra man, net jei kažkam tai atrodo nesąmonė. Net jei kažką tai pykdo ar priešinasi. Mano jausmai yra mano Čikaga, ir būdama joje iš jos ir skambinu. Kad ir kaip norėčiau ar "turėčiau", niekaip nepaskambinsiu iš Kalifornijos. Bet būdami skirtinguose miestuose mes galime susiskambinti, pasikalbėti ir išgirsti vienas kitą. Mūsų Čikagos gali susitikti. Mes galime susitikti vienas su kitu, ryšyje. ** o čia mudvi su Ugne, prieš daugiau nei metus, akivaizdžiai skirtingose Čikagose. #ryšyje #ryšys #psichologija #psichoterapija #geštaltinėterapija #dialogas #psichologas
- Kaip padėti kūdikiams ir mažiems vaikams lengviau užmigti ir geriau miegoti?
Kad lengvai užmigtų, kūdikiams ir vaikams reikia, kad būtų išpildytos 3 sąlygos: 1. Nuovargis 2. Atsipalaidavimas 3. Kontaktas (o tiksliau jo teikiamas saugumas) 1. Norint lengvai užmigti, reikia būti pavargus. Sunku užmigti, kai kūnas ir protas bei emocijos dar gyvi, kai jaučiame organizmo sužadinimą, kai turim norų, planų šiam vakarui, kai esam kupini jėgų (ok, šitas buvo pažįstama iki motinystės, dabar tiesiog krentu kaip malka dažniausiai, kad ir kokių ten planų "kai vaikai užmigs" būčiau prisigalvojus). Turbūt žinot, kaip sunku užmigti įprastu metu vakare, jei dieną sumetėt neblogą posmą pietų miego. Arba jei tiesiog nepavargot kaip įprastai. Ir kaip gerai miegasi po dienos lauke, po subalansuotos dienos fizinio/protinio nuovargio. Po kūno atsipalaidavimo, pvz po pirties ar paplaukiojimo vandenyje. Tą galime pastebėti ant savęs, o tai taip pat galioja ir mūsų vaikams. Pakankamas nuovargio, bet dar ne pervargimo lygis yra būtinas mūsų kūnui, kad jis ilsėtųsi. Vaikai, kuo mažesni, dėl savo nebrandžios nervų sistemos yra jautresni pervargimui, ir jiems dar lengviau įsijungia "zombio rėžimas" - kuomet dėl didelio organizmo sužadinimo (jis gali įvykti dėl fiziologinių ir taip pat dėl emocinių priežasčių (apie tai plačiau antrame punkte) užmigti tampa itin sunku. Kūnas pasiruošęs - nuotykiams, iššūkiams, o tiksliau - kovai. Tai netgi dažnai ir girdima - kad vaikutis "kovoja su miegu". Kas vyksta iš tikrųjų, tai žmogutis galimai pervargęs arba nepakankamai atsipalaidavęs, vėlgi, dėl antro arba trečio punkto, ir patiria tam tikra prasme stresą, kur organizmas reaguoja lygiai taip pat it kadaise, kai reikdavo stot į kovą su užpuolikais ir ginti savo gentį - dideliu enerijos lygiu. Kaip ir kada mes pavargstam - tai yra absoliučiai individualu. Tiek mums, suaugusiems, tiek ir mūsų vaikams. Yra vaikų, kurie pietų miego atsisako dvejų. Yra vaikų, kurie būdami šešerių, dar visai mielai kasdieną keliauja poguliuko ir miegoti nakčiai nueina ne vidurnaktį. Priklausomai nuo galybės mūsų individualių fiziologinių, emocinių ir psichologinių aspektų - kiekvienas skirtingai pavargstame skirtingose aplinkose, mus skirtingai veikia įvairiausi aplinkos dirgikliai, kontaktas su žmonėmis, fizinės veiklos, ekranai, įtampa, protinė ir kūrybinė veikla. Ir nors yra tendencijų - kada yra tas taškas, kuomet jūsų vaikas jau pavargęs, bet dar nepervargęs - tai bus visiškai kitaip, nei pas kaimynus, draugus ar knygoje, žadančioje visiems vienodą ritmą. Ir tą tašką atrasti mes galime tik stebėdami, pažindami - savo individualų vaiką, jo reakcijas, polinkius, kalbą ir neverbaliką. 2. Atsipalaidavimas - kaip įtampos nebuvimo ar įtampos sumažėjimo sinonimas. Jei pirmasis punktas irgi susijęs su įtampa, bet labiau fizine, šis - labiau su emocine ir su psichologiniu, emociniu stresu. Mes negalime lengvai užmigti, jei mums dėl kažko baisu. Negalime jei labai nerimaujame. Negalime, jei kątik susipykome ir viskas viduje tiesiog kunkuliuoja. Tam, kad pasinertume į miegą, svarbu patirti nusiraminimo, atsipalaidavimo būseną, ir čia, mes suaugę imamės skirtingų taktikų, kaip tą padaryti. Kas skaitome kažką malonaus prieš miegą, kalbamės, rašome dienos ar dėkingumo dienoraščius, o dažnai apsikabiname, "uždarome" dieną emociškai mylimo žmogaus glėbyje. Na bet apie kontaktą rašysiu vėliau plačiau. Žodžiu, mes sureguliuojam savo emocinę būseną kažkokiu savu būdu, kad galėtume patirti atsipalaidavimą - emocinį ir fizinį, nes emocinė įtampa reiškiasi mūsų kūnuose ir atsispindi kaip fizinė įtampa taip pat. Tas pats sužadinimas, kaip kalbėjau anksčiau. Tai čia taip elgiamės mes, suaugę žmonės, kurie jau kažkiek gebam, save pažinti, reaguoti ir reguliuoti. O vaikai, kuo mažesni, tuo jie mažiau elementarių fiziologinių galimybių turi save emociškai reguliuoti, ir čia kontakto ir koreguliacijos svarba tampa milžiniška. Bet taip pat, mūsų vaikai, dėl savo vis dar sparčiai bręstančių smegenų ir didelio jų kognityvinio veiklumo ir apimčių (tiek daug naujo pasaulio suprasti, suvokti, pastebėti ir atsiminti), bei lėčiau bręstančių smegenų dalių, atsakingų už emocijų valdymą, atsiduria labai sudėtingoje situacijoje, kur labai daug žino, supranta, moka faktiškai, o tai kelia milžinišką emocinę įtampą taip pat, o jos valdyti dar neturi tokių gerų galimybių. Kiekviena diena kūdikiams ir mažiems vaikams yra informacijos ir emocijų bomba, neskaitant dienų, kai tų emocijų ir streso išties yra daug ir objektyvaus. Taigi, mažiems vaikams labai svarbu emocijų ir įtampos reguliavimo prevencija dienos metu ir nuolat - tai emocinė koreguliacija ir buvimas su jais, palaikymas jų sunkių jausmų metu, kad jie neprisikrautų pilnos kuprinės įtampos, kuri vėliau ieškos būdų kaip sukilus išsprogti prieš miegą. Tai taip pat ir kiek tai įmanoma ir aplinkos, stimulų, dirgiklių sumažinimas iki savo vaikui tinkamos ribos. Kuri vėlgi - labai individuali. Kaip ir mūsų galimybės koreguliuoti. Nes čia ir mūsų, kaip tėvų, individualios įtampos bei bendros - visos šeimos ir santykių įtampos ateina į trasą. Tai, kaip mes jaučiamės individualiai ir šeimoje, veikia tai, kaip mes reaguojam į jausmus, kuriuos išpilinėja mūsų vaikai. Kiek mes galime visa tai atlaikyti, o kiek sudarome erdvės ir galimybių tiems jausmams ir įtampai pasirodyti. Pasirodyti saugiai. Tokia erdvę sukurti ir palaikyti yra svarbu. Ir, kai vaikai, neretai ir prieš miegą, mūsų paskutinius kantrybės lašelius sunkdami duodasi kūliais po lovą - tai taip pat gali būti kvietimas pagalbai su ta per dieną prikapsėjusia įtampa susitikti. Ją išleisti, kad galėti nurimti, atsipalaiduoti. Yra gausybė terapinių žaidimų, tokių kaip grumtynės, pagalvių mūšiai ir pan. Jie puikiai tinkami tiek dienos metu, tiek ir vakare prieš miegą. Bet svarbu, kad jie būtų terapiniai, o tokiais juos padaro keli elementai. Pirmasis - tai atvirkščias jėgos santykis. Šiuose žaidimuose vaikas turi būti stiprus, vikrus, o suaugęs nevykęs, žioplas ir lėtas. Kad išveikti, kompensuoti nuolatinę jautimosi "mažu" dramą santykyje su mumis. Kur tiek negalima, neik, nedaryk, dėkis tą ir eik ten, kur pasakiau. Vaikai juoksis, kai jiems palietus mus su pagalve mes it milžiniški nevėkšlos risimės žemyn. Juoksis, tokiu būdu išleisdami susikaupusią įtampą. Ir jie nuo to jausis lengvesni ir minkštesni. Na o antroji terapinių žaidimų taisyklė - jog jie turi vykti kontakte. Vaikui vienam palakstyti gal ir faina, kad nuvarginti kūną, bet kad pasiekti emocinės iškrovos ir to lydimo atsipalaidavimo - tam yra būtinas ir svarbus mūsų net ir fizinis kontaktas. Nebijokite su vaikais prieš miegą užsiimti ne tik ramiais, raminančiais dalykais. Šie fiziniai, judrūs, terapiniai kontaktiniai žaidimai gali nuvesti į atsipalaidavimą, kuris padės ne tik greičiau užmigti, bet ir ramiau miegoti naktį. Ypač, kai tai, drauge su visa įtampų prevencija ir koreguliacija tampa natūrali kasdienos dalis. Ribos. kai mes esame aiškūs apie tai, kiek ko darysime prieš miegą ir kiek jau netoleruosime. Juk vaikams prieš miegą dažniausiai atsiranda aibė reikalų, vėl sysioti, vėl atsigerti, o gal užkasti, pažaisti ir pan. Savo šiuo elgesiu jie kviečia mus tas ribas nubrėžti - kad pasijustų saugiau. Bei, kartais, kad pasinaudotų pretekstu savo apmaudą dėl žaidimo pabaigos, išlieti, ir tuo pačiu išlieti per dieną kauptą įtampą taip pat. Kartais sunku ją pasiekti, ir, per kitas, rodos mažiau reikšmingas situacijas, vaikai būna verkia už kur kas didesnius, platesnius ir kartais jiems dar sunkiai suvokiamus ir talpinamus dalykus. Brėždami ribas turime būti aiškūs, bet empatiški ir supratingi - jų jausmams, frustracijai ir pasipriešinimui. Tai visuomet eina greta, ir kai stabdom kažkokį elgesį, leiskim jausmams, kurie tuo metu sukyla, turėti galimybę būti išreikštiems ir mūsų sugertiems. 3. Kontaktas. Mes, žmonės esam kontaktiniai sutvėrimai. Mums ryšys ir kontaktas yra reikalingas ir itin svarbus tampa tais momentais, kai jaučiamės labiau pažeidžiami. Vakaras, kuomet už lango stojus tamsai, rodos sukyla ir vidinės tamsos dulkės, visokie per dieną nepastebėti ir užleisti jausmai, baimės, nerimai, pyktis, neišsipildę lūkesčiai, norai - viskas ima ieškoti savo būdų pasirodyti mums tada, kai tampam mažiau užsiėmę, mažiau aktyvūs, kai užmerkiam akis, kai atsiribojam nuo aplinkos. Mes išties esam labiau nerimastingi ir labiau pažeidžiami tamsiuoju paros metu. Ir čia mes neveltui glaudžiamės prie savo mylimųjų, džiaugiamės šiltu kūnu ir pažįstamu glėbiu bei kvapu šalia - kuris ramina, suteikia jausmą, jog yra saugu, gera, jog namai. Taip yra ir mūsų vaikams. Jiems svarbus kontaktas, kad jie galėtų nurimti, jog jie galėtų stabilizuotis, reguliuotis. Kuo mažesni, tuo mažiau jie pajėgūs tai daryti patys. Mes jų jausmas, jog pažįstama, jog saugu. Mes esame jų namai, kol jie mums rodo, kad jiems tai svarbu. Ir jiems reikia mūsų artumo ir galimybės tais namais pabūti. Tol, kol jiems tai svarbu. Tol, kol tai jų poreikis. O kažkada tai palaipsniui pakeis jų poreikis savarankiškumui - taip nutinka. Ir mums visai nereikia to kažkaip skatinti ar formuoti. Savarankiškumas - saugaus prieraišumo pasekmė, rezultatas įvykstantis pats savaime, o ne įgūdis, kurį reikia išlavinti. Taigi, mums tereikia matyti, stebėti ir reaguoti į savo vaikus, kiek jiems mūsų reikia, o kiek jau - nebe. O į mitus, jog "pripras" galime numoti ranka - mes, žmonės, gimstam ir esame pripratę prie kontakto. Tai mūsų didžiausias siekis ir varomoji jėga. Tik, kažkuriuo metu, tas organiškas suvokimas buvo trumpam iš mūsų atimtas, ir dabar, karta po kartos mums tenka jį vėl jaukintis. Ir tokiu būdu miego tema man yra kur kas daugiau nei apie miegą, o vistik, labiausiai apie žmogų, žmones ir ryšį. Eglė #miegas #ryšys #psichologija #kontaktas #saugumas #artumas #ribos #motinystė
- Motinystės atostogos
Šiltas kamuoliukas vienoj pažasty Propelerio kojos kitoj Žinda Parpia Knarkia Čepsi Bėga sysiot Įsitaiso ant mano pagalvės Prašo apkabint Sušalusias pėdas priglaudžia Girdžiu kaip mirksi Klausia ar jau rytas Kada kelsimės Dar garsiau mirksi Dūsauja Malasi Žadintuvas Sauskelnės Pižamos Rūbai Dušas Blakstienų tušas Košė Mama paduok šaukštą Paspalvinam Noriu palipdyt Pakalbėk kaip vienaragis Pažaidžiam gydytoją Papasakok apie princesę ant žirnio Pažiūrėk kaip aš bėgu Pažiūrėk kaip aš šoku Mažylė verkia vienoj rankoj Kita deduosi kuprinę Rišu kuodą Pilu kavą Ieškau kojinių Nerandu vienodų Mama paduok vandeninius dažus Paglostymai Pabučiavimai Pažindymai Pabučiavimai Paglostymai Kur mano batai? Kepurė Ai ten, vidury kambario Iki greit grįšiu! Greit ir grįžtu Pamiršusi kompą Mama jau grįžai? Dar ne mažute, po pietų Laisvė Liūdesys Kaltė Vilnius Gyvenimas Tempas Jausmai Emeilai Klientų istorijos Verslo planai Kūrybinės kibirkštys Reikalai reikalai reikalai Namai Vaikai glėby neišsitenka Verkia lipa puola tempia Pakšt vyrui Kada miegojo? Kada valgė? Sauskelnė pakeista? Ate iki sėkmės Pasikeitė pamaina Mama paskaityk man Tuoj kai paguosiu sesę Mama einam šokinėt Nueisiu į tualetą ir tada Mama Skambutis Mama! Skambutis Einam pažaist Palauk mama tuoj Lėkštės Dešrelės Burokėliai Žirneliai Žaidimai Plastelinai Ašaros Pykčiai Apsikabinimai Vartalionės Vis daugiau ašarų Vis mažiau kantrybės Kiek liko iki miego? Prausimasis Dantys Pižamos Pasakos Sulėtėjimas pagaliau Apsikabinimai Vaikų pakaušių uostymai Glostymai Žindymas Ramus kvėpavimas Pagaliau Laikas sau Emeilai Kūryba Mažoji Prabudo Kūryba nutrūko Įmigo Emeilai Plepalai ir monologai Su kitais panašiais Abi kvėpuoja ramiai lyg Nindzės žingsniu iš lovos Pakuoti siuntų Rašyti Taisyti Tvarkyti Indaplovė Skalbiniai Daiktai ir žaislai Išaugo kombinezoną Pametė pirštinę Baigėsi vitaminai Labas vyrui Gera į glėbį įkrist Gal ledų? Pabudo mažylė Žindymas Emeilai Ir vėl nindzės žingsniu į gyvenimą Žiūrėsim filmą? Baiktu, jau 12 Pasikalbam ir miegot Šiltas kamuoliukas vienoj pažasty Propelerio kojos kitoj Užklot Pažindyt Paglostyt Apkabint Tik įkvepiu Iškvepiu Žadintuvas ** Eglė Nuotrauka Ugnės Poloudinos "Išgyventi Tėvystę"
- Medžiuose vasara, po kojomis žiema
Šiandien, pažiūrėjus į dangų ir pušų viršūnes, norėjosi tarti - kokia graži vasaros diena! Ir tada, nužvarbusiais žandais ir sušalusiomis kojomis iš po "vasarinio" pasivaikščiojimo, virtis arbatos ir kurenti pirtį. Medžiuose vasara, po kojomis žiema. Ir jos abi susitinka žmogaus pojūčiuose. Taip dažnai nutinka ir gyvenime, ypač su jausmais ir būsenomis: ir mylime, ir pykstame. Ir esame švelnūs, ir norisi pradėti rėkti. Ir jaučiame energiją veikti, ir bijome. Ir esame bejėgiai, ir agresyvūs. Ir norime artumo, ir vienatvės. Ir išdrįstame, ir abejojame. Ir esame jautrūs, ir abejingi. Ir norime, ir nenorime. Tas ir ..., ir... rinkinys kiekvieną akimirką skirtingiems žmonėms vis kitoks. Jo dvilypumas neretai yra sunkus pakelti, išturėti, talpinti. Norisi aiškumo - tai koks gi aš esu, ar ką aš jaučiu?! Šio aiškumo siekio vedini, kartais save bandome patalpinti į rėmus, kurie ne tik nepatogūs, bet ir varžo, dusina ir iškreipia realybę. Per rėmų langelius žiūrėdami, ir kitus imame matyti labai vienpusius, juose nematydami to, ko vengiame pažinti savyje. Jei savyje neigiam baimę, kituose baimės pasireiškimus bus sunku priimti taip pat. Jei save laikom veržliais, kitų lėtumas ar pasivyvumas mus gali erzinti. O gali ir kelti pavydą. Esmė, jog visi esame vienu metu ir šviesūs, bet ir tamsūs. Ir mylintys, bet ir nusiviliantys, ir geri, kilnūs, dosnūs, bet ir pikti, abejingi, taupūs. Ir balti, bet ir juodi, ir, tame tarpe, visos kitos spalvos ir priešybės. Kaip ir vasara, ir žiema, aplankiusios šiandien. ** Eglė #psichologija #psichologas #jausmai #priešybės
- Palaikymo svarba motinystėje
Šiandien psichoterapijos studijose krapščiau temą apie savęs palaikymą ar peikimą. Oho, kokio skaudaus vidinio dialogo galima atrasti įsiklausius. Dialogo su savimi! Ir prisiminiau šį, prieš kelis mėnesius rašytą tekstą, kuriuo labai panorau pasidalinti ir su jumis: ** Šiandien bebūdama su dukromis ir lankstydama jau savaitę ant sofos sukrautų išskalbtų rūbų kūgį, kalbėjausi telefonu su mama. Tas kalbėjimas toks juokingas - žodis mamai, du Ugnei, žodis mamai, guodimas Ūlos, sakinys mamai, kelios minutės tarpininkavimo tarp vaikų. Ir mama, kantriai klausydama mano visų bandymų susitarti su vyresnėle taria: "Kaip tu gražiai moki su ja susitarti, klausau ir mokausi. Tavo vaikams labai pasisekė. Esi labai gera mamytė". Man net žandikaulis atsidarė. Jau nekalbant apie tai, kad nestebuklingai man ten sekasi su Ugne susitarti, šiandien ryte, dėl to, kad neleidau jai suvalgyti iškarto visos dėželės tablečių nuo gerklės, pyko ant manęs pusę ryto, ir sakė jog iš jos tyčiojuosi ir ją erzinu 😅 Bet žandikaulis atsidarė dėl to, kaip neįprasta girdėti palaikymą ir gražius žodžius. Nu taip neįprasta. Labai įprasta visur iš aplinkos girdėti patarimus. Bet išgirsti, kad tau gerai sekasi su vaikais ir kad jie laimingi jog turi tave! Tai taip jautriai giliai ir net skausmingai graudžiai gera! Taip to reikia. Labai labai reikia. Sutrikau pokalbyje su mama, bandžiau išsisukinėti ir įtikinti ją, kad nieko man čia gerai nesiseka. Bet iš tiesų tai buvo tai, ko taip velniškai reikėjo. Kad ištempti šią dieną vienai su sergančiais vaikais po bemiegės nakties. Ko reikėjo manyje tūnančiai nuolatinei kaltei, kad nepakankamai gerai, nepakankamai daug esu, būnu. Ir taip pat viduje gyvenančiai jautriai, pavargusiai ir paties geriausio savo šeimai norinčiai ir vis dar tampančiai dviejų vaikų mamai. Jai reikėjo to palaikymo, ir jis įkvėpė būti šiandien geresne ir sau, o būtent tokiu būdu ir vaikams, su kur kas mažiau pastangų. Ačiū, mama. O man pasisekė, kad turiu tave ❤ Vis galvoju, kaip svarbu tokias akimirkas ištatuiruoti vidinėj erdvėj, kurioje kalbuosi su savimi pačia. #parama #palaikymas #motinystė
- Metai kaip dviejų vaikų mama
Nuo šiol mano Naujieji metai matuojasi ir skaičiuojasi ir vėl kitaip. Mažajai Ūlai pačioje sausio pradžioje suėjo metukai. Per juos palaipsniui vyko daugybė procesų mūsų šeimos gyvenime, tarpusavio santykiuose ir kiekviename iš mūsų. Mano pastebėjimai: Sunkumo lygis Lengviau. Dabar yra žymiai lengviau nei buvo pradžioje. Su didele meilės, bet kartu ir tirštos panikos banga atsimenu tą pradžių pradžią. Kai man hormonai vertėsi kūliais, kai didžioji ieškojo savo vietos po mano sparneliu, kai aš ieškojau savo vietos tarp jų dviejų ir man niekaip nesigavo 100 procentų savęs staiga paversti 200. Kūnu prisimenu tą pasimetimą, nusivylimą. Naktis, kur iš vienos pusės viskas aišku su naujagimiu, o iš kitos - regresavusiu beveik trimetės miegu. Kur tiesiog busdavo tai viena, tai kita ir abiem manęs reikėjo. Tas nepakeliamas savęs nepadalijimo jausmas. Tas dar sunkiau pakeliamas jaumas, jog neužteks - meilės, saugumo, artumo. Jog kažkam neužteks ir tai paliks randą. Dabar kur kas lengviau visais šiais aspektais. Ir jaučiau vis didesnį palengvėjimą maždaug kas ketvirtį. Pirmieji trys mėnesiai juodžiausi, tolimesnieji tamsiai pilki. Kai Ūla pradėjo sėdėti ir domėtis daiktais aplink - kažkiek lengviau. Kai 9 mėn atsistojo ir pradėjo eit - vėl lengviau. Nors ir reikia gaudyt ir varinėt iš paskos, vistiek lengviau. Kartais tiesiog jau būna minutėlių, kai jos kažkokiame savam debesy kažką veikia ir aš tiesiog stebiu. Nepaprastai gera bent akimirkomis iš tarpininko atsitraukti į stebėtoją. Lengviau ir su savimi - savo jausmais dviguboje motinystėje, lūkesčiais. Viskas šiek tiek stabilizavosi. Sesių tarpusavio santykiai Keičiasi ir kuriasi palaipsniui, su laiku, su didesniu pažinimu viena kitos, su vis naujais Ūlos išmokimais. Ryškiausiai atrodo, kad kai pradėjo tvirčiau vaikščioti, Ugnė ją pripažino kaip žmogeliuką, nebe daiktą. O dabar apskritai yra daug jų apsikabinimų, bučkių, sekiojimo viena paskui kitą, šokių, vartalionių ir juokų. Mažiau pykčio ir nenorėjimo įsileisti į žaidimą, daugiau lankstumo. Nors aišku būna visaip. Dar Ūla nevisur užlipa, tai Ugnė turi kelias vietas kur su savo smulkiais žaisliukais ar darbeliais, kuriuos svarbu saugoti gali atsitraukti. Su nerimu laukiu etapo, kai jau Ūla pasieks, kas ant stalo ir palangės. O šiaip Ūla yra vienintelė su kuria Ugnė dalinasi savo skanėstais. Net keista, galvojau ji bus paskutinė. Bet yra kažkoks sesių bendrystės įstatymas matyt. Nes pavyzdžiui per Kalėdas Ugnė gavo dvi dovanas nuo močiutės, ir pradėjo labai liūdėti, kad ji gavo dvi, o Ūla nei vienos, kuo irgi labai nustebau. Arba gina Ūlos interesus pasipiktinus: "Ūla šiuo metu nenori rengtis!" Ir tikrai jau neblogai nuskaito mažės emocijas ir poreikius (nors ir nebūtinai pati atsižvelgia 🤭) Prieš kokią savaitę jos apsikabino, ir Ugnė ištirpusi iš laimės, kad sesė išmoko ją apkabinti, sakė: "Ūlyt aš tave mylėsiu kad ir kas nutiktų. Net ir tada kai nugriauni mano statinį". Tai žodžiu vietos mano pažliumbinams yra daug ir vis randasi naujos. Buitis Su ta buitimi tai p....c. Nežinau net ką apie ją pasakyt, nes mes su vyru nuolat keičiamės vaikais, nes kažkuris visad dirbam. Tai renkantis ar būt su vaikais, ar tvarkytis buitį, maksimaliai tiesiog stengiuosi būti su jomis ant žemės. O kažką patvarkyt, pavalyt, išdžiaustyt bandau per tas akimirkas, kai jos krausto kokią žaislų dėžę ar spintelę. Maisto gamyba neblizga, supratau kiek daug patiekalų moku, kuriuose dalyvauja dešrelės 🙄 bet man pasisekė, kad jos valgo daug maž viską. Duoną, daržoves, tiesiog pupeles, lęšius ir tt. Tai buitis yra ignoruojama, kol tiesiog susitvarkom kelis kartus per metus. Aš Susiskaldžius. Tarp noro mirkt gyvenime su vaikais ir noro kurt, rašyt, susitikt su žmonėm, dirbt, eit į restoranus ir pamiršt, jog esu mama. Niekada to nepamirštu ir visada skubu pas jas, kad ir ką bedaryčiau, ir tas kartais neleidžia pilnai pabūt tose kitose realybėse, kurių patyrimo taip pat trokštu. Pasiilgau mūsų su vyru, pasiilgau mažiau dirbt ir kad jis mažiau dirbtų, ar bent nors kartais nedirbt kartu. Bet čia toks jau mūsų gyvenimo etapas, nepriklausomai nuo vaikų skaičiaus. Kartais jaučiuosi blogiausia įmanoma rėksnė mama. Kartais jaučiuosi visai puiki mama. Šiandien supratau, kad dabar, kai jos turi viena kitą, kartais nebėra taip blogai, kai aš pasielgiu šūdinai: šiandien dvidešimčiai sekundžių išgrūdau mažę iš vonios, nes ji junginėjo veikiančią skalbimo mašiną ir aš nepasiekiau jos patraukti. Žiauriai susinervinau, kai ant besibaigiančios gręžimo programos ji iš naujo įjungė kitą. Ir ji verkė už durų, kol iškart atbėgo vyresnėlė ir ją paguodė. Aš likau su dar didesne kalte ir milžiniška nuostaba vienu metu. Bet supratau, kad net ir kaip prastai kartkartėmis besielgčiau - joms jau labai daug gero daviau. Ir turiu tai pastebėti ir vertinti taip pat. Milžiniškas gėris yra klausytis, kaip už durų vyresnėlė sako: "tu nuliūdai, kad mama neleidžia tau eiti į vonią? Aš tavo kompanija, aš padėsiu tau nurimti. Ateik ateik pas mane. Ar norėtum pagraužti morkinių ledų?" 🤭 Jos turi vieną kitą ir tai yra wow. Ryšys Auga tarp sesių, keičiasi tarp mūsų visų ir savo viduje. Ant vyresnėlės labai aiškiai matau prieraišaus auginimo antspaudus. Kaip ji jau gerai miegą naktį ir jai daug mažiau manęs reikia. Kaip ji savarankiškai žaidžia, kuria, eksperimentuoja. Kaip bendrauja su kitais žmonėmis ir vaikais. Kaip ji moka vis aiškiau pasakyti kada ir ko jai reikia iš mūsų. Kaip kartais vis dar nemoka, ir koks svarbus santykiui yra gebėjimas išskaityti tai iš už elgesio, nuspėti, atliepti. Kaip tai stipru, kaip suartina ir atpalaiduoja. Kaip ji elgiasi su Ūla ir tuos pačius elgesio modelius, kuriuos patyrė pati, atkartoja su sese. Čia pamatom visko, ir savo pakelto tono ir švelnaus supratingo palaikymo. Elementarios pagalbos. O Ūla apskritai man toks absoliučiai emociškai stabilus žmogelis, kuri jau nuo gimimo ypatingai aiškiai save jaučia ir išreiškia. O dabar jau ir tiesiog pasiima tai, ko jai reikia - glėbio, žaislo, dėmesio ar artumo. O šiaip juokiuosi, kad dažniausiai jaučiuosi kaip mama antis - kur tik aš nupėdinčiau, ten iš paskos atgagena du maži ančiukai. Kartais tai labai vargina ir erzina, kad vyras tokių "problemų" bandant namie atsitraukt ar pailsėt neturi, jis gali išsidrėbti ant sofos su telefonu rankose - ančiukai vistiek gagena prie manęs, kad ir kur bebūčiau - duše, virtuvėj ar bandau dirbt. O tik prigulus ant sofos, ančiukai tuojau pat sutūpia šalia. Tas sunku, nes tam tikra prasme esu priklausoma nuo vyro proaktyvių pastangų ančiukus prisikviesti, kad galėčiau atsitraukti ar bent trumpam susitelkti į kažką kita. Tuo pačiu tas ir labai faina. Tas mano mažas gang'as - brangiausia, svarbiausia ką turiu. Lūkesčiai Man rodos kuo didesnį nerimą motinystėje jaučiu - tuo labiau esu linkusi save "sudievinti". Lyg mano kiekvienas pirstelėjimas būtų iškaltas mano vaikų ateityje ir turėtų neišdildomą reikšmę. Tas realybėje pasireiškia šalia didelių dalykų, kas yra svarbu užtikrinti vaikams ryšio prasme, dar nuolatiniu spaudimu, kad ir mano kiekviena reakcija būtų atliepianti, rūpestinga. O dabar dar ir extra - autentiška, išjausta, taikoj su savimi. Dievaži, koks nemenkas iššūkis! Ir tada, kai nerimas susimaišo su gyvenimu - atsitinka taip, jog ne viskas, ką "reikia" realiai išeina. Dalis reakcijų būna tiesiog tokios, kokios tuo metu pavyksta. Dalis lūkesčių dūžta, tas dužimas skaudus, ir labiausiai turbūt tuos pirmuosius metus su dviem vaikais ir iliustruojantis. Man rodos giliai širdyje aš tikėjausi auginti du vaikus taip, kaip auginau vieną. Ir tas, aišku, nepavyko. Bet kai žiūriu į jas, kiekvieną atskirai ir kartu, kai žiūriu į mūsų chaotiškus, visko kupinus metus kartu - man rodos su tuo, ką galėjom, gavosi absoliučiai puikiai ❤ (Įdomu, ką jos pasakytų 🤭). Taigi, šviesos yra! Linkėjimai. #ryšys #duvaikai #motinystė
- Antras vaikas
Antro vaiko aiškumas Lengvumas Gyvenimo paprastumas Žiūrint atgal suprast neišeina Kaip gi anuomet su leliuku Atrodė kad sunku Jaučiausi įkalinta Negalinti Nespėjanti Nuvargus Šis auga rodos savaime Metai praskriejo Tas antro vaiko aiškumas Lengvumas Gyvenimo paprastumas O su pirmuoju vaiku Vis dar sunku ** Ūlai metukai. Nuotrauka Ugnės Poloudinos #duvaikai #eilės #antrasvaikas #motinystė
- Daugiau vertinti, mažiau nuvertinti. Naujųjų metų linkėjimai
Šiandien daug galvojau apie mūsų vaikus - abi jas ir kiekvieną atskirai. Kokios savitos, įdomios, kokios neapsakomai brangios jos yra, o taip pat ir laikas kartu. Kaip svarbu ir gera yra būti ir dalintis gyvenimu su jomis, būti kartu, matyti, kaip jos auga, padėti joms augti. Ir tuo pačiu kaip liūdna, kad nuovargis, buitis, visas gyvenimas ant pečių, daugybė savų norų, kuriems vis pritrūksta laiko, problemos, nerimai - visa tai važiuoja diena iš dienos greta vaikų auginimo, ir tuomet visas tas kokteilis pasidaro sunkus. Tiek sunkus, jog ima nedžiuginti, jog būna sunkiau pastebėt vaikų nuostabumą, nei tai, ką jos daro negerai. Sunkiau tampa pasidžiaugti vieni kitais, nei priekaištauti. Pamatyti vaikų elgesį kaip kvietimą ryšiui, o ne protestą prieš tave asmeniškai. Kartais būna taip sunku, jog sudėtinga net ir suvokti, kad va šitas gyvenimas dabar toks. Norisi vis bėgti nuo jo ar savęs. Neigti, protestuoti. Laukti dienų, kai bus lengviau. Noriu tą keisti. Žinau, kad prašydama lengvesnių metų (o šie tikrai buvo ypatingai sunkūs, skaudūs, kupini rūpesčių, liūdesio, baimės), kažin ar juos lengvesnius gausiu. Bet labai noriu gebėti labiau džiaugtis ir vertinti tai, ką turiu, kasdieną. Labiau matyti vaikus, labiau matyti mylimus ir artimus. Daugiau vertinti ir mažiau priekaištauti. Daugiau sakyti myliu, mažiau kritikuoti. Daugiau juoktis nei nerimauti. Pastebėti daugiau, ką turiu, nei ko trūksta. Aplinkoje, savo gyvenime o taip pat ir savyje. Ryšio ir ramybės, ramybės ryšyje, ryšiuose ir savyje. Linkiu! ** nuotrauka Ugnės Poloudinos #ryšys #ryšyje #vaikai #vaikųauginimas #tikslai
- Miego psichologija
Gabor Matè labai taikliai pasakė, (ir tai ne vien jo mintis) kad kūdikystėje vaikas ryšį patiria fiziškai. Saugumą jis patiria fiziškai. Ir emociškai susireguliuoti, t.y. nurimti, jis gali tik kontakte, fiziniame kontakte. Ir tas kontaktas svarbus ne tik dieną, jis itin svarbus naktį, kur tylu, tamsu ir viskas daug jautriau ir baugiau. Nebūdamas kontakte naktį vaikas patiria daugiau streso, o artimam kontakte miega geriau. Tą rodo moksliniai tyrimai (jau kaip minimum pvz.: Dr. N. Bergman, Dr. J. McKenna ir t.t., arba galite pasiskaityti puikias Dr. Tracy Cassels, apžvalgas). O kaip gi mama? Kaip mamos sveikata ir emocinė būklė? Kaip jos miego kokybė? Ogi čia viskas susiję - tyrimai taip pat rodo, kad artimam kontakte su mažyliais esančios mamos ne tik geriau išsimiega, bet ir patiria didesnį artumą su vaiku, lengviau kuria ryšį, patiria mažiau motinystės nerimo. Čia viskas susiję ir neatsiejama. Mamos sveikatos ir psichinės sveikatos negalime vertinti atskirai nuo jos motinystės realybės. Atakirai nuo kūdikio. Kaip ir kūdikio negalime atskirai nuo mamos. Tai pradžioje simbiozė, vienis. O vėliau atskirumą besimatuojančių, suvokiančių ir patiriančių žmonių ryšys. Kuriam fizinis artumas, yra svarbus ir būtinas tam ryšiui formuotis ir augti. Abipusiai. Dieną ir naktį. Truputis mano pačios minčių apie miegą: - miego ritualai yra pervertinti kaip ritualai "per se". Prieš miegą vaikams saugumo teikia ne tiek pasikartojančių dalykų kartojimas diena iš dienos, kiek tėvų dėmesingumas jiems, įsiklausymas, atliepimas to, kas tuo metu svarbu. Ir kartais vaikai siekia to kartojimo - atnešdami skaityti vėl ir vėl vis tą pačią knygą, prašydami nunešti į lovą ar ir vėl lygiai taip pat užkloti, apkabinti, pabučiuoti. O kartais jie keičia, laužo ritualus, arba stebim, kad jie tiesiog nebetinka, užuot vedę ramybės link, veda link pasipriešinimo. Visaip gali būti. O ritualų užduotis yra tarnauti mūsų šeimos realybei ir poreikiams, o ne mums tarnauti ritualams vien todėl, kad kažkur tą perskaitėme. - emocinio aspekto vaidmuo miegui yra milžiniškas. Ne tik paties vaiko, visos šeimos. Dienos įtampos, neišlieti jausmai, įspūdžiai ir netgi šeimos reikalai, santykių dinamika, pokyčiai - visa tai atsispindi mažų vaikų miege tiesiogiai. Ir aš suprantu, kad susiduriant su miego sunkumais tiesus kelias atrodo kreiptis miego konsultacijai. Vistik manau tikroji ir ilgalaikė vertė yra spręsti šeimos ir asmenines emocinės savireguliacijos problemas, kad mažiau perduoti savų įtampų vaikams, bei, kad padėti jiems su(si)reguliuoti jų pačių emocijas. Nes miegas - tai tik pasekmė. Spręsti pasekmę, tas pats, kas nuolat sergant gerti vaistus, nesirūpinant, kas iš tiesų tas ligas sukelia. - artumas. Apie jį jau rašiau. Su artumu daug baimių ir mitų ir klausimų: Kiek artumo per daug ar per ilgai? Nuo kada jau reikia keldinti vaiką iš tėvų lovos ir pan? Ir čia atsakymas paprastas. Nebijokit "pripratinti" vaikų miegui kontakte. Juk patys suaugę miegam tai dviese, tiesa? Vaikai siekia savarankiškumo natūraliai, tai - irgi poreikis. Stebint jų poreikius, taip pat ir savarankiškumui ir juos atliepiant - vaikai parodys, kada pasirengę miegoti savo lovose, savo kambariuose ir pan. Ir, tai dažniausiai nutinka jau po trejų metų (o kartais ir kur kas vėliau). Tikrai ne kūdikiams! - kaip lengviau - taip geriau . Rekomenduoju savęs neapsisunkinti ir taip kaip lengviausiai mažuliai migdosi, taip ir migdyti, ar tai būtų žindant, ar vežime, nešioklėje, lovoje, ant kamuolio, supant, važiuojant mašina, skaitant knygą... variantų yra galybė ir įvairiais etapais pasitarnauja vis skirtingi. Kodėl sunku sau tą leisti? Nes už kampo tyko mus sabotuoti linkęs žodžių junginys "blogas įprotis". Ir visas tas blogų įpročių vengimas tėra klaidingas mitas. Kodėl? Įprotis yra išmoktų elgesių visuma, kurią labai sunku pakeisti. Miego įpročiai su raida keičiasi savaime. Vaikai augdami ima miegoti geriau, lengviau, paprasčiau. Kodėl miegas vežime nelaikomas blogu įpročiu, o tik kontakte su mama? Užmigti žindant ar supamam nėra blogas įprotis. Tai etapas. Tiesiog. Bet vėlgi, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kas vyksta su vaiku - emociškai, kognityviškai, fiziškai, kad suprasti, kaip jam padėti, ir kas trukdo ramiai ilsėtis. Taigi, naktis - tai mūsų gyvenimas dieną + psichikos ir mūsų smegenų bandymai iš viso to dienos kratinio sukurti kažkokią prasmę. Tai darbas nemenkas - tiek mūsų vaikams, kurių smegenys dar tik sparčiai bręsta. Tiek ir mums patiems, kurie dažnai tiek skubam, kad ištiesų sunkiai tą dabartį išgyvenam ir suvokiam. Neapsunkinkim nei savo, nei savo mažų vaikų miego, bandydami įtalpinti miegą į kažkokius patarimus, rekomendacijas, standartus. Ir tikėkim - savo vaikais, jų instinktyvumu, organiškumu ir mūsų tarpusavio ryšiu. Tai - daugiausia ir stipriausia ką turim. ** #miegas #psichologija #psichologas #miegopsichologija #artumas #ryšys #ryšyje
- Gimdymas kaip gyvenimas
Jau lapkritis persirito į antrą pusę (šis tekstas rašytas prieš nepilną mėnesį) ir mes vis dar maudomės upėje. Kaskartą, lįsdama į ledinį Merkio vandenį, susiduriu su automatine reakcija į šaltį - viso kūno įsitempimą, susigūžimą, susirietimą į ragą. Kaskart turiu sau priminti atsipalaiduoti. Atsileisti, pasileisti. Atpalaidavus kūną patyrimas įgauna visai kitą kokybę - nebetaip ir šalta - žaidimas, iššūkis, galimybė. O kūno pojūčiai - tiesiog pojūčiai. Kaip man visas tas įsitempimo - sąmoningo atsipalaidavimo procesas primena gimdymą! Pastaruoju metu stebiu, jog visur įžvelgiu paraleles su gimdymu - knygos rašymo procese, motinystės virsmuose, o dabar net ir šaltose maudynėse upėje. Visa tai vienija toks labai įkūnytas iššūkio, galios, drąsos, pažeidžiamumo, stiprybės patyrimas. Ir galvoju, jog jei Ūlos gimimas nebūtų toks stipriai įgalinantis, kažin, kaip tokiuose procesuose man sektųsi. Įdomu, kiek toji patirtis atvėrė - drąsos, pasitikėjimo, santykio su kūnu, su savo norais, polinkiais. Aišku viena, kad niekada sau prasmingų potyrių ar pasiekimų nesulyginčiau su gimdymu, jei turėčiau tik pirmąją patirtį. Net nešautų galvon gimdymo paralelės traukti kažkame, kas bent kiek malonu. Kaip džiaugiuosi, ir vėl, kad Ūla pas mus atkeliavo taip, kaip atkeliavo. Kad turėjau galimybę prisiliesti prie tos milžiniškos, daugybę moterų kartų jungiančios, laukinės, nesupančiotos visagalystės. Įsiklausymo - į save, kūną ir tai, kur visa tai neša ir plukdo. Atsipalaidavimo - visu kūnu, tuomet, kai jis visas riečiasi iš įtampos. Ir ne tik upėj. Gebėjimo pasikliauti - savimi ir kitais artimais, kuriuos renkuosi. Gebėjimo paleisti, kai jau reikia paleisti. Ir, tokiu būdu, į tas mažiau nei dvylika valandų, sutelpa visas gyvenimas. ** #gimdymas #gimtis #pojūčiai #jausmai #kūnas #kūniškumas