Kai aš įsivaizdavau savo gyvenimą su vaikais, čia jau tuo laiku, kai laukiausi antrosios, net ir turėdama prisiminimą apie gana nelengvą kasdienybę su pirmagime, vistiek aktyviai piešėsi ateities vaizdai. Kaip atrodys jos dviese. Kaip būsim ir ką veiksim mes trise, ir kaip būsime keturiese. Pavyzdžiui leisime laiką kambaryje ant žemės. Apsivertusios knygelėm ir žaislais. Mažoji mokysis vaikščioti ir vis klestels ant savo užpakalio išsišiepus ir patenkinta. Mes juoksimės ir džiaugsimės. Vyks gyvenimas su vaikais ir tarp vaikų, su jų mažais dideliais dalykais - išmokimais, bandymais, jausmais, reakcijomis, garsais, spalvomis. Ir tas vyksta - šiandien yra būtent tokia diena. Sėdime ant žemės, apsivertusios knygelėmis, konstruktoriumi ir kitokiais vaikiškai žaidimų galais. Ugnė kažką veikia ir intensyviai mane kalbina. Ūla vis stojasi ir bando eiti palei sofą, tuo pačiu dar siekdama žaislo ir vis prarasdama lygsvarą. Klesteli ant savo užpakalio. Išsišiepusi ir patenkinta. Ugnė juokiasi ir džiaugiasi. Bandau ir aš. Lyg ir vyksta tas, ką įsivaizdavau, bet tuo pačiu vyksta ir labai didelis DAR KAŽKAS. Nuovargis. Fizinis ir emocinis nuovargis, noras pasitraukti, nenoras kalbėti, džiaugtis, reaguoti, gaudyti, spręsti, stabdyti, aiškinti, skaityti. Sėdžiu aš ant žemės, ir jaučiuosi, it sėdėčiau ne gyvenime su vaikais ir tarp vaikų, o savo nuovargio klampiame šešėlyje, iš kurio nenoriu, negaliu trauktis, svajoju, tik be žodžių atsiriboti, atsigulti į lovą, tyloje. Ir, nuo tų minčių, jaučiu, jog ima žandais tekėti ašaros. Tai nėra tai, ką aš įsivaizdavau, ir, nors kasdienybėje yra be galo daug nuostabių, širdį sušildančių momentų, pasidžiaugimų, laimės, vistik, motinystėje yra be galo daug tiesiog paprasčiausios juodžiausios buities ir TO NUOVARGIO, kuris tiesiog nebeleidžia toje kasdienoje paprastai būti. Panašūs procesai vyksta ne tik motinystėje - mes vis galvojam apie ateitį ir jos laukiam - atostogų, diplominio pabaigos, Naujųjų Metų, kitos vasaros. Ir tas laukimas neretai yra saldesnis, nei tikrasis gyvenimas, kuris vyksta tų akimirkų sulaukus. Vasaros, kuri pasirodo yra ne tik šilta bet ir kupina uodų, darbų, nerimų. Diplominio parašymo, kur vietoj atsipalaidavimo jaučiam arba atsivėrusią tuštumą arba vis dar sukamės "kažką reikia padaryti" rate. Savaitgalio, kuris, ne toks ir stebuklingas, lengvesnis ar prasmingesnis. Šalia to, ko laukiam, kai sulaukiam, visada yra ir jausmai, kurių dydis ir intensyvumas formuoja ir patį tų lauktų dalykų patyrimą. Motinystėje, pastaruoju metu, mano vyraujanti savijauta yra tiesiog nuovargis. Kiekvieną kartą, pamačiusi, kad vyras dedasi striukę, kas reiškia, jog kažkur eina, aš akimirką sustingstu. Pajuntu per mano kūną nuvilnijantį išgastį, labiausiai apsigyvenantį kažkur pilvo apačioje. Tai stresas, kad ir vėl liksiu viena su vaikais. O su juo kartu einančios mintys "kaip aš galiu taip net galvoti!" ir jų lydimi kaltės jausmai. Kai ištinka tokie jausmai svarbu atskirti, kad tai yra jausmai ne apie santykį su vaikais, o, apie individualią, subjektyvią savijautą. Asmeninį nuovargį dėl disbalanso, kurį šiuo metu savo gyvenime bandau žongliruoti. Ir, tai kvietimas reaguoti. Atkreipti dėmesį į tai, ką tas nuovargis sako. Mokausi, labiausiai motinystėje mokausi nebenuneigti savo nuovargio ir ribotumo, o, net ir su tais jausmais ir mintimis save priimti, išgirsti. Nes, jei bandau vis save stumti iš to, kaip jaučiuosi iš tikrųjų, į tai, kaip jaustis "turėčiau", jaučiu, jog tik dar labiau pavargstu. ** #jausmai #psichologija #psichologas #motinystė #nuovargis

Jau turbūt beveik metus įvairiu intensyvumu susitinku savo ribotumą motinystėje, kuris, it veidrodyje, vis atsuka į mane mano motinystės atvaizdą. Į jį žiūrėti yra be galo sunku. Nesu dar atidžiai į šį atvaizdą įsižiūrėjusi, tik žinau, jog instinktyviai jaučiu jam atstūmimą. Aš jo bijau ir man jo gėda. Vos jis, kaip šešėlis, išnyra, nuleidžiu akis ir nuryju didelę liūdesio jūrą. Jame atsispindi tos mano savybės, elgesys, kuris niekaip nesuderinamas su ta mama, kuria būti norėjau, tikėjausi, kuria būti vis dar labai norėčiau. Kuria būti bandau. Jame yra šilumos, minkštumo, atsidavimo, dėmesio, kantrybės, meilės, susidomėjimo, palaikymo. To, ko savo vaikams linkiu. Bet, pirmagimei augant, pastebiu, kiek daug jame ryškėja ir visko, kas tam priešinga. Tai nekantrumas, nes vaikas "trukdo" man eiti link to, ko noriu. Tai priekaištai, vietoje priėmimo ir paaiškinimo. Tai, pro sukąstus dantis ar atviru kriokiančiu bliovimu išreikštas pyktis. Bet labiausiai tai jausmas, kartais užverdantis iki maksimalios įtampos ir širdies dūžiais išpumpumpuojamas, pasklindantis per visą kūną. Tai įniršis, įsiutis ir drauge einančios mintys - "tu mane taip užknisai, kad tuoj sprogsiu" / "nekenčiu tavęs" / "nekenčiu viso šito". Va šitas jausmas - kažkoks piktas, įsiutęs, įkaitęs noras atstumti, sunkumas mylėti, pulsuojantis pyktis, kuris atrodo momentais tampa didesnis nei meilė. Arba nuolatinis priekaištavimas, nekantrybė ir moralizavimas - visi šie dalykai tiesiogiai į veidą teškia supratimą, kad mano meilė nėra beribė, besąlyginė. Kad motinystė nėra man sklandžiai ir organiškai vykstantis išpildantis virsmas. Ir kad aš elgiuosi tiesiog taip, kaip kadaise niekaip nesupratau, kad yra įmanoma. Tame atvaizde telpa viskas - kokia esu ir kokia nesu. Ir tas nesu - nesu ir, ko gero, niekada ir nebūsiu, yra toks liūdnas priimti. Daug su šiuo supratimu pastaruoju metu būnu, vis leidžiuosi jį tyrinėti. Vakar vakare važiuojant automobiliu, savyje patyriau labai panašius pojūčius ir jausmus, kaip kažkada seniai seniai paauglystėje, kai sužinojau, jog vaikinas, kurį esu pamilusi, pasirodo, turi merginą. Jaučiau šaltį, didžiulį nesaugumą, jaučiau, jog pasaulis, kurį matau, yra kažkoks kitoks nei įprastai. Ryškesnis, bet ir duslesnis vienu metu, jį matau, kaip per miglą, bet ir tuo pat metu skausmingai jaučiu jo aštrumą visu savo kūnu. Tai jausmas, kad nebeturiu kažko, kas buvo brangu ir svarbu, kad dingo, sudužo, mirė. Kad gyvenimas nuo šiol nebebus toks, koks buvo, ir, nežinau, kaip teks jį gyventi. Tai - gedulas. Gedulas savo lūkesčių ir įsivaizdavimų, gedulas ateities, kurios nebus, savasties, kurios, pasirodo niekada ir nebuvo. Šie procesai lukštenasi it svogūnai. Nes tikrai tai nėra pirmas kartas, kuomet dūžta lūkesčiai motinystėje. Jie vis nepaliauja dužti, tik kaskart, regis paliesdami vis gilesnius ir gilesnius sluoksnius. Tuo motinystės, (o ir apskritai psichologiniai) virsmai man ir įdomūs - jie - nesustojantis, nenutrūkstamas procesas, vis balansuojantis ant ribos, kur vienoje pusėje viso to gylio ir intensyvumo per daug, o iš kitos - būtent maksimaliai tiek, kiek tuo metu gali pakelti, priimti. Nors kartais ir atrodo, kad jau nebegali. Visai kaip ir gimdymas. Nuo šiol visą gyvenimą gimdysiu savo pačios vis ryškėjantį ir besikeičiantį tapatumą. Gimdysiu ir tuo pačiu gedėsiu to, kuris su kiekviena gimtimi, turi numirti. ** #motinystė #lūkesčiai #jausmai #emocijos

Jau kurį laiką motinystėje jaučiuosi suskilusi. Ilgai nesupratau, kas tai, - įprastinis, jau taip gerai pažįstamas motinystės ambivalentiškumas, manydavau. Kur tuo pat metu jausti visą amplitudę įvairiausių, vieni kitiems prieštaraujančių jausmų, tampa tiesiog norma. Bet šis ambivalentiškumas kitoks, jis labai stipriai liečia ne tik vidinį pasaulį, bet ir tai, kaip būnu dabartyje. Jau nuo tada, kai Ugnei daug maž suėjo trys metai, mano viduje kažkas užsidarė. Toji atidi, labai susitelkusi, sąmoninga ir dėmesinga mama, regis atsibudo, pasirąžė, apsižvalgė ir nutarė pasipustyt padus. Ir labai ryškiai patiriu kažkokį naują etapą. Nors objektyviai niekas nepasikeitė, aš išgyvenu atsiskyrimą. Man norisi vėl gryžt į pasaulį, daugiau bendraut, kurt idėjas ir jas įgyvendint, rašyt, dirbt, patirt daugiau gyvenimo ir be vaikų, laisviau dėliotis savo asmeninį laiką, planus, norus, galų gale kūną. Noriu eiti, nevelkant kojos už kojos tyrinėjant kiekvieną pagaliuką. Noriu kvėpintis nebijant per stipriai kvėpėt vaikams. Noriu rengtis kaip noriu, o ne kaip patogu žindyt. Pasinerti į tai, kas man svarbu, nesidairant į laikrodį, kad jau mano kelios valandos sau tirpsta. Bet labiausiai noriu tiesiog laisvės jausmo, kvėpuojant gyvenimą, kuris, pastaruosius keletą metų lyg buvo už stiklo. Noriu daugiau būti anoje stiklo pusėje, nei ant kilimo, lipdant, skaitant, piešiant ir tiesiog nuolat kalbant, klausant, laikant, patarnaujant. Suskilus. O suskilus jaučiuosi, nes yra Ūla. Ir su ja aš jaučiuosi atvirkščiai. Su ja galėčiau visą dieną prasimakaluoti su pižama, niekur neiti, nieko daug nemąstyti. Su ja norėčiau tiesiog lindėti toje taip gerai pažįstamoje mamystėje, per vis dar 3 pietų miegelius kartu gulinėti, skaityti knygas, rašyti ir tiesiog lėtai lėtai ir klampiai atradinėti vidinius ir mūsų santykio atradimus, o ne gyvenimą toje kitoje pusėje. Ir čia susiduria dvi absoliučiai skirtingos Eglės, skirtingos tapatybės, skirtingos energijos. Jas sunku atpažinti, nes, besireikšdamos vienu metu, tarsi dvi gražios ryškios spalvos jos susivelia į purviną rudą. O viduje jaučiasi kaip nuolatinis nepasitenkinimas. Jas ypatingai svarbu pajausti, patirti ir priimti kaip grynas, savitas energijas, skirtingus poreikius, tam, kad jos skleistųsi, o ne dusintų viena kitą. Ir aš, kaip mama ne tik Ugnei ir Ūlai bet ir savo vidiniams gyventojams, šias abi, kaip dvi visiškai skirtingo amžiaus, temperamento ir patirties sesutes, vistiek turiu rasti būdą kaip pamatyt, išgirst, apkabint. Kiekvieną ir abi atskirai. ... Mano realiam gyvenime dabar etapas, kai vyresnėlė nuolat skriaudžia mažylę. Aš, kaip mama, labai sunkiai su tuo tvarkausi. Tiesiog norisi, kad atsirastų mygtukas, kuris tą didelę vyresnėlės asmenybę su visu ego ir ugnim tiesiog imtų ir bent truputį suskliaustų, palikdamas vietos ir mažei tyrinėti pasaulį ant kilimo be didelių pavojų. Savo vidiniam gyvenime, ko gero, esu įstrigusi to mygtuko paieškose taip pat. Vis bandydama nuneigti savo ugnį, vis stebėdamasi ir pykdama, kaip taip stipriai ir greitai ji gali įsiplieksti ir nudeginti tą tylią ramybę. Turbūt, kai rasiu būdą, kaip leisti tai ugniai (ir Ugnei) saugiai degti, viduje atsiras daugiau vientisumo. O ir kasdienybė bus mažesnis kovos laukas. O gal, tiesiog įprasiu, ir dar didesnių apimčių ambivalentiškumas taps nauja norma. ** #motinystė #simbiozė #duvaikai #antrąkartmama

Ar jums būna, jog kūnas kažkur atvyksta, o siela, dar tik velkasi iš paskos? Arba atvirkščiai. Savo visa esybe, rodos, jau esame rytojuje, o kūnas niekaip nesusigaudo, kaip čia įsipatoginti šiandienoje. Kažkas tokio man nutiko su šia vasara. Taip jos laukiau! Jai prasidėjus, niekaip netikėjau, kad jau vasara, jos karštoms dienoms bėgant, vis atrodė, kad vasara dar tik prasidėjo. Kai jau pagaliau jaučiuosi pačiupus ją savo delne, aplankė kažkoks netikėtas, kaip ir tos atvėsusios naktys, jausmelis apie artėjantį rudenį. Atrodo užuodžiu, matau, jog vasara nebe ta sultinga ir sirpstanti, o, po trupučiuką gelstanti, trumpesniais vakarais, rudenėjanti. Kažkas panašaus kartais vyksta ir su tėvyste. Taip laukiam, kol gryš vyras, laukiam, kol vaikai nueis miegoti, laukiam savaitgalio, atostogų, laukiam, kol bus lengviau, laukiam to paties pavasario ar vasaros. Taip laukiam ateities, kad net pamirštam pasimėgauti dabartimi. O vaikai, kažkaip greit ima ir užauga. Turbūt kur kas turtingesnės mūsų dienos būtų, jei, kaip vaikai, vietoje to, kad galvotume ir planuotume mes tyrinėtume, stebėtume, ragautume ir žaistume. Užuot darę kaip įprasta, ar turėtų būti, darytume tai, ko iš tiesų trokštame. Jei stipriai mylėtume ir stipriai supyktume, bet greit atleistume ir vėl, nuoširdžiai krykštautume. Jei, kaip maži vaikai, nesuvodami laiko ir jo tėkmės, būtume priversti gyventi čia ir dabar, ko gero mūsų kūnai ir mūsų sielos visada vaikščiotų drauge. ** #dabartis #tėvystė #čiairdabar #jausmai #emocijos

Pernai, besilaukiant Ūlos, pirmagimei Ugnei suėjo du metukai. Ji žindė pilnu tempu, ir, tik praėjus vasarai, žindymas gana stipriai suretėjo. Nieko specialiai nedariau, ir nenorėjau nieko su pirmagimės žindymu daryti, laukiant antro kūdikėlio. Galvojau, jei atsijunkys antroje nėštumo pusėje, kaip teko girdėti, jog kartais įvyksta, - gerai. Jei ne - žindysiu tandemu. Neatsijunkė. Čiunkino tuščiai kas vakarą, naktimis ir rytais, o gimus sesei, natūralu, tiek prisičiunkuodavo jau nebetuščiai, kad net kelias naktis pasišlapindavo į lovą, - toks buvo didelis pokytis, kai pieno kraniukas, priešpieniui pasikeitus į pieną, atsidarė pilnu tempu. Ir čia griuvo mano lūkestis apie tandeminio žindymo grožį ir sunkumus. Nes galvojau, kad gal skaudės, bus nemalonu. Ir galvojau, kad fiziškai gali būti nepatogu du kabokliai vienu metu, ypač, kai vienas visai kątik gimęs kamuoliukas. Ir, čia buvo ko gero paskutinis kartas, kai žindžiau jas abi vienu metu. Mano tandeminio žindymo vizija, vaizdelis apie tai, kaip pvz.: žindant užmigdau jas abi vienu metu, arba žindant abi, suvaldau bandymą užšokt leliukui ant galvos, visiškai subliuško dėl žindymo aversijos. Tai ne spenelių skausmas (nors jis irgi šis bei tas). Ir ne nepatogumas. Ir ne fizinis sunkumas įsipatogint su dviem. Tai jausmas. Kai jos abi žįsdavo vienu metu, mane apimdavo tokio didumo išsisunkimo, šlykštumo ir per visą kūną besikaupiančios agresijos jausmas, kur, jei tektų vizualizuoti tai judesiu, tas judesys būtų milžinišku galingu judesiu tėškimas vyresnėlės į kitą pasaulio pusę. Kad nebežįstų. Kad nebesiliestų. Kad nespurdėtų. Kad nenorėtų. Kad atšoktų nuo manęs, atsiknistų. Taip, tai aversija, kuri įkūnyja pyktį, neapykantą ir daug daug juodulio savy, ką yra beprotiškai sunku patirti, protu suvokiant, kad tas vaikelis vis dar mažas, ir jam pasaulis kątik apsivertė. Tą patirti buvo sunkiau, nei dabar tai įgarsint, ir tai mane labai išgąsdino. Ir privertė pasižiūrėti į žindymo aversiją iš psichologinės pusės (iš kitokios juk ir nemoku 🤭) ir ką ji man sako apie mane. Atradau jog tokiu būdu mano kūnas man praneša, jog aš labai labai save pamiršau. Jog dvigubai motinystei mane užgriuvus, aš, bandydama nenuliūdint vyresnėlės ir tuo pačiu atliepti mažylę, ėmiausi neįmanomo, bandžiau išsiplėsti, tapti daugiau nei esu, daryti daugiau nei galiu, absoliučiai pamiršdama, jog šitoj naujoj trijulėj dalyvauju ir aš. Ir, kuo labiau stengiausi nukreipinėti mintis, vizualizuoti gerus dalykus, ar tiesiog dėl vaikučių dar šiek tiek pakentėti, tuo labiau aversija man kaldavo per galvą savo baisiais vaizdiniais ir siaubingu siaubingu pykčiu. Kurį, aišku laikydavau viduje, bet jis rasdavo išėjimus dienos metu vistiek: priekaištaujant, neatlaikant tiesiog didesnių emocijų, bambant ar užbliaunant. Tą pyktį, mažesnėmis dozėmis, po truputį, it tulžį vis liedavau, liedavau ir juo laistydavau ir taip kažkokius ganėtinai skausmingus mūsų visos ketveriukės santykius. Kol galiausiai pripažinau sau, kad vistik aš taip nebegaliu. Velniop tuos lūkesčius apie du vaikus glėby ir dėka to lengvesnę adaptaciją su nauju šeimos nariu. Adaptacija tai juk vyksta ir man, tik aš tą faktą bandžiau praignoruoti, nes vyksta neva svarbesnių dalykų. Atsisukus į save, pasidarė aiškiau, kad aš labai stipriai perlipusi savo galimybių (ir norų) ribas, ir, svarbu į jas atsižvelgti taip pat. Taigi, nuo tada susitariau su savimi, kad tiek to, nežindysiu jų abiejų vienu metu, o vyresnėlei teks po truputį mažinti žindymą apskritai. Ir, mano didžiam nustebimui, ji, vos kelis kartus zirzteldama lengvai atsisakė dieninių žindymų. Toks jausmas, jog man išlipus iš gailesčio duobės ir atradus rūpesčio ne tik jai, bet ir sau, emocinis fonas mūsų santykyje stipriai pasikeitė, ir dukrai pasidarė šiek tiek ramiau, apskritai. Šiandien mažylei 7 mėnesiai. Vyresnei virš trijų. Vis dar žindau jas abi, bet visdar nežindau jų kartu. Vyresnėlę retai, tik nakčiai ir kartelį nakties metu. Dabar jaučiuosi jau gana ok su tokiu žindymu. Ir tas labai svarbu, kad būtų ok ir man. Ir vis dar labai puikiai pastebiu, kad vos tik vėl imu peržengt savas ribas, nustumt kažką svarbaus apie save, savo poreikius, norus, ar nenorus ir su tuo einančius jausmus - aversija, it naktinis košmaras, atjoja ant savo juodo žirgo ir prigulus tarp manęs ir vyresnėlės, bando man į rankas įduoti įsiučio vadžias. --- Labai palaikau žindymą, ir, tuo pačiu labai palaikau mamas. Jūsų teisę į pasirinkimus, ribas, ir svarbiausia, su tuo einančius jausmus. Jie svarbūs, ir, jie turi teisę būti pamatyti ir išgirsti. Ypač jūsų pačių. ** #žindymas #žindymastandemu #duvaikai #motinystė #žindymoaversija

Buvo metas, kai galvojau, kad gerai auginu dukrą ir kad esu gera mama. Koks pasiilgtas šis jausmas! Jai augant į vis ryškesnę nuomonę turintį žmogų, suprantu, kiek mažai težinau aš. Jai tampant vis daugiau gebančiai ir mokančiai, akivaizdu, kiek daug aš nemoku. Turiu labai aiškų įsivaizdavimą kokia mama norėčiau būti, ir tą beveik pavyko įgyvendinti... pirmus pusantrų metų. Ir tai, dabar žiūrint atgal, tiek daug kas nepavyko! Atsiradus sesei, suprantu, kiek gi daug vyresnėlei teko mano klaidų, projekcijų, mano pačios traumų ir skaudulių. Antroji dukra atnešė pusiausvyros, aiškumo, jog niekas neaišku, jog viskas kinta, jog būna visaip. Ir visaip gali būti tinkama. Čia atėjo ir lengvumo dėl to, kokia paprasta tėvystė gali būti. Kad viskas iš tikrųjų ok, kad nepavyksta elgtis tobulai, ir kiek tame prasmės ir atradimų. Bet su tuo aplankė ir kažkoks piktokas šešėlis, besikabinėjantis dėl praeities, didelio nerimo, įtampos ir didelio didelio stengimosi kuo geriau. Ak, jei tik būčiau buvus bent kiek daugiau atsipūtus, kiek malonumo paprastoje kasdienoje galima patirti! Dabar, vienok, neišeina, būti nei atsipūtusiai, nei tuo labiau tobulai. Vyresnėlė, augdama, ko gero ir toliau susiurbs mano visą netobulumą, traumas ir skaudulius, mokydama mane būti geresne mama jai ir mažylei. Bet labiausiai, išties, ji mane moko ir mokys būti geresne drauge sau. Kad nustočiau bent šiek tiek priekaištauti sau, žvalgytis atgal ir lūkesčiais nuskristi į priekį. Priimti save su savo galimybėmis šiandien, net jei nesinori priimti to, jog jos, kaip ir aš, ribotos. Mažiau pykti, kritikuoti, nusivilti, dažniau atleisti ir tiesiog švelniai apkabinti. Kai taip elgiuosi su savimi, kur kas geriau pavyksta taip elgtis ir su dukra. O kai nepavyks, net ir tai priimti kaip neišvengiamą santykių dalį. Tiek su vaikais, tiek ir su savimi. ** #motinystė #ryšys #ryšyje #duvaikai #netobulumas

Anądien, labai karštą birželio popietę, vėjui pučiant kiaurai per visus atidarytus namų langus, prūde kvarksint varlėms, per mobilią auklę stebint mažylės miegą ir tyloje nuo vyresnėlės čiauškėjimo, gimė mano pirmasis knygos puslapis. O tuo pačiu ir daugybė baimių ir nepasitikėjimo - ar tikrai reikia dar vienos knygos apie tėvystę? Kuo ši knyga kitokia, nei daugybė kitų, puikių, jau išleistų? Kodėl aš dabar sugalvojau, kad galiu rašyt knygą? Kiek daug darbo laukia! Ir taip toliau. Bet iškart ėmė rastis didelis pasitenkinimas ir džiaugsmas. Man rašyti yra džiaugsmas, nerašyti šiuo metu labai sudėtinga. Nerašydama jaučiuosi, tarsi atkirsčiau save nuo kažkokios srovės, svarbaus šaltinio kaitrią vasaros dieną. Tas šaltinis pagirdo, atgaivina, įkrauna. Gal išgyvenčiau ir be jo, bet renkuosi kitaip. Ar tikrai reikalinga dar viena knyga apie tėvystę? Bet ar tikrai mano knyga bus dar viena? Ir ar tikrai apie tėvystę? Nesu tikra. Taip, ji bus toje temoje, bet ji neišvengiamai bus kitokia. Nežinau, ar įdomi, nežinau, ar vertinga. Nežinau, ar pajėgsiu išpildyti savo užmojus. Bet turiu pamėginti, kartoja vidinis rašyti mėgstantis draugas, kuris ir yra tas, besimaitinantis šaltiniu ir tikrąja to žodžio prasme trokštantis be jo. Tas vidinis personažas turi super galią - jis gamina rausvą, šiltą pasitenkinimo pojūtį visame kūne, kai įsisukus į rašymo verpetą atrodo, jog pasaulis sustoja, o raidės ir žodžiai nevalingai plūsta ant lapo. Knygos mintį jau nešiojuosi su savimi daugiau nei metus. Mano didysis klausimas buvo tai, jog nežinau, kaip viską, ką noriu pasakyti, reikės apjungti. Kas ta pagrindinė mintis ir knygos tema. Kokiu būdu ir kokia tvarka visos tos mintys, kurios nebetalpa manyje turėtų sugulti knygon? Visai neseniai aiškumas atėjo. Žinau, kas knygos tema ❤ ir tegu tai kolkas lieka su manimi. Dalinuosi šiuo dideliu sau įvykiu turbūt kaip noru pasidžiaugti, o gal ir įsipareigojimu ir viešu pažadu nesustoti. Plaukti ta šaltinio versme net ir tada, kai atrodys, kad beprasmiška ir neverta. Šiandien, kai dalinuosi tuo su jumis, jau parašiau beveik 100 lapų. Ir kone kasdien aplanko tiek abejonės ir nepasitikėjimas, tiek ir didelis džiaugsmas bei nekantrumas. ** #knygaryšys #rašymas #kūryba #psichologija #psichologas

Žvelgiu į Ugnę, žaidžiančią vieną mūsų kieme, kol vyras greta darbuojasi. Ir kiek tame daug kaltės! Iškrapščiau Ugnę laukan, nes ėjau migdyt Ūlos. O iš tiesų iškrapščiau Ugnę laukan, nes man jau per intensyvu jos abi. Iškrapščiau Ugnę laukan, nes jos garso ir pageidavimų man tiesiog jau buvo virš ribos. Ėmiau darytis labai nepakanti, suirzusi ir pikta. O dabar, vaikštinėdama su Ūla glėby, kai namai šiek tiek nurimo, žvelgiu, kaip Ugnė laksto po kiemą. Skina gėles ir jas kažkur vis neša, besišnekėdama su savimi kepa smėliadėžėj pyragus, laipioja ant čiuožyklos ir kažką lyg dainuoja. Matau ją liūdną, vienišą ir atstumtą. Noriu jai pamojuoti, o tuo pačiu bijau, kad ji pamatys mane lange ir tą supras kaip kvietimą žaisti drauge. Ir tada grįš - žaisti drauge. Kažkoks užprogramuotas kaltės tunelis, be šanso išsprukti į šviesą. Nes jau vien nenorėti žaisti su savo vaiku skamba kaip absoliutus blogos mamos nuosprendis. Kažkurią kitą dieną, išsilaisvinusi iš blogos mamos vaizdinio, persekiojusio mane it šešėlis, prisimenu vaikystę. Kaip įdomu būdavo ir įtraukdavo tie kažkokie savo susigalvoti žaidimai, kurių metu tapdavau visais veikėjais, kuriais tik panorėdavau. Kur, ypač gamtoje, akmenukų dėliojimas, žolelių ir lapelių skynimas, pagaliukų apžiūrinėjimas ir rūšiavimas, su savimi besišnekant ir panyrant į tą stebuklingą žaidimo aurą suteikdavo tiek kūrybos, laisvės ir pasitenkinimo! Galvoju, kaip to turbūt stinga dabartiniams vaikams. Kai, dėl technologijų pažangos, turime šiek tiek daugiau galimybių nebe tik suktis buityje, žemės ūkio ar kituose darbuose. O dėl informacijos kiekio, ne tik galimybę, bet ir kartais smaugiančią būtinybę būti ryšyje su vaiku. Nuolat. Kuo daugiau. Kuo kokybiškiau. Kuo įdomiau. Kuo veikliau. Ir vis besistengdami sukurti kuo produktyvesnę ir įdomesnę dieną, nejučia perimam iniciatyvą. "Žaidinam" vaikus. Statom, dedam, įgarsinam, paduodam, paimam. Esam centre. Mes esam žaidimo ir visos žaidimo erdvės centre. Ir tas mus pasiutusiai sekina. Mes norim ryšio, mes norim būti su savo vaikais, norim tą daryti kuo geriausiai. Ir besistengdami kartais pamirštam, jog nuolatos patirdami vien tik mūsų šaunų atsidavimą, vaikai praranda galimybę patirti gyvenimą. Įvairiusius darbus. Nuobodulį. Ir per tai ateinančią kūrybą, vedančią į magiškus nuotykius savo sugalvotame žaidimų pasaulyje. Ar vaikystėje aš jausdavausi liūdna, vieniša, atstumta? Taip, kartais būdavo ir taip. Bet tai tikrai nebūdavo tie momentai, kai ligi šnekėjimosi su savimi būdavau panirusi savo žaidimų vandenyne. Kai jausdavausi vieniša ar atstumta - aš liūdėdavau. Kartais ilgiau, kartais trumpiau. Tai būdavo momentai, kurie ateidavo ir praeidavo. O tada ateidavo kažkoks kitas momentas, kurio metu išgyvendavau visai galbūt priešingas emocijas. ... Žvelgiu į Ugnę vieną žaidžiančią mūsų kieme, kol vyras šalia darbuojasi. Ir kiek tame daug džiugesio už ją, pasigėrėjimo ir lengvumo! ... Tai, ką matome, dažnai pasako daug daugiau apie tai, kas vyksta su mumis pačiais, nei dalykais, kuriuos manome, kad matome. ** #projekcijos #motinystė #duvaikai #psichologija #ryšys #ryšyje

Neseniai Ūlai suėjo 3 mėnesiai. (Tiesa sakant, tai buvo tuomet, kai rašiau. Dabar Ūlai jau 5 mėnesiai, bet tegu lieka šis tekstas nekoreguotas ir nepildytas, toks, koks buvo išjaustas prieš kelis mėnesius). Taigi, Ūlai suėjo 3 mėnesiai. Grubiai sakant, šis žmogelis su manimi jau metus. Tie trys pirmieji mėnesiai gyvenimo anapus pilvo man su abiem vaikais yra patys sudėtingiausi. Ir maždaug tiek užtrunka, kad kiek prisijaukinčiau mamos rolę ir kad manyje įsitvirtintų žinojimas, kad šitas va žmogelis yra mano vaikelis, o su tuo ateitų ir labiau apčiuopiamas meilės jausmas. Nes bent jau mano mamystės patyrimuose, pačioje pradžioje mainosi daugybė jausmų, - ir švelnių ir šiltų, bet daugiausia vistik yra rūpesčio ir nerimo. Jei su pirmu vaiku tas rūpestis yra apie šito naujo žmogaus veikimo instrukcijos paieškas, tai su antruoju apie šio naujo gyvenimo, kur reikia dar ir pasirūpinti vyresnėliu, sužongliravimą. Ir tas pokyčio sukeltas rūpestis ir nerimas šiek tiek užgožia visus gražius jausmus. O taip pat jiems skleistis reikia ir laiko. Praėjus pirminiam chaosui stabteliu ir pastebiu, jog dabar imu mažylę į savo glėbį ne todėl, kad ji nori ant jų būti, o todėl, kad ir man tai būdas su ja pasiglaustyti, pabendrauti ir tiesiog pabūti. Nes pasiilgstu jos ir noriu išbučiniuoti ir išuostinėti! Bėgant paskui vyresnėlę su mažyte vaikjuostėj, kartais atrodo, kad per visą dieną taip ir neįsižiūrėjau į tą mažą veiduką 😅 Dabar, po trijų mėnesių, imu jausti, jog ne tik rūpi, bet ir iš tiesų pasiilgstu ir noriu būti kartu. Jog tampu IR jos mama, o tarp mūsų gimsta ryšys. Ir jau puikiai žinau, kad tai tik pradžia, o ta meilė, uch, tik auga. ** #duvaikai #ryšys #motinystė #pradžia

Esi mano mokytoja Žemėlapis Kelias į Tave Ir į save iš tiesų Jeigu ne Tu Paskutinę pavasario dieną Prieš tris metus Pirmą sykį pravirkusi Savo švelniu balseliu Niekada nežinočiau Ką reiškia būti Mama Mylėti taip stipriai Viską dėl Tavęs galėti Ir negalėt tuo pačiu Su Tavim nuo pirmųjų dienų Mes augam kartu Tik jaučiu Jog nespėju Pavyti Jog manoji mokytoja Esi ir būsi Tu Su gimimo diena, Ugne, mano mažoji didžioji mokytoja ❤ ** #treji #vaikogimtadienis #augimas #motinystėaugina

Kartkartėmis vis išgirstu kalte ir liūdesiu pripildytų istorijų, kuomet mamos nusivilia Prieraišiąja Tėvyste padarydamos išvadą, jog jos neatitinka tam tikrų standartų. Arba jog kažkoks įvykis ar faktas, nebūtinai netgi nuo jų priklausantis, yra esminis faktorius, nulemiantis ryšį su vaiku. Daug tokių paralelių yra gimdymo istorijose, pavyzdžiui, jei vaikelis gime cezario pjūvio operacijos būdu, - tai tarsi reiškia jog jau nebus saugaus prieraišumo. Arba jei iškart gimus nebuvo galimybės oda-oda kontaktui. Arba jei sunkiai sekasi žindymo kelionė. Arba jei vaikeliui buvo gelbėjama gyvybė ir jis pirmąsias gyvenimo paras praleido atskirtas nuo mamos. Jei pažiūrėtume į ryšio kūrimo(si) ir prieraišumo prielaidas, man regis visų pirma ten išvystume mamą - labai pažeidžiamą ir išsigandusią, gal liūdną, gal laimingą, bet labai jautrią naujai gimusią mamą. Kuriai pirmiausiai reikia mūsų palaikymo ir priėmimo. Patvirtinimo, kad jai puikiai sekasi. Tylaus pabuvimo kartu, paklausus "o kaip gi tu?" Išklausymo, įsiklausymo, supratimo. Pabuvimo su visais tais jausmais ir patirtimis, kuriuos ji nešiojasi ir galbūt sunkiai talpina savy. Ypač, jei jai teko patirti visa tai, ką miniu aukščiau - gimdymą, kokio galbūt neplanavo, sunkumus, kurie išgąsdino. Tada priėmimo, šilumos ir palaikymo reikia tik dar daugiau. Ta patirtis visai nereiškia, jog nebus saugaus prieraišumo. Tai tik reiškia, jog mama su vaikučiu ir visa šeima yra ypatingai pažeidžiami. Ir gali būti, jog dalis jų energijos ir resursų nukeliaus gyjimui ir emociniam atsistatymui. Jei iš tiesų atlieptume naujai gimusią mamą, - galbūt prisidėtume prie to, kad ji turės atspirties tašką ir resursų būti, matyti, girdėti - atliepti savo vaikutį. Ir juk būtent tai, o ne gimimo ar maitinimo būdas yra ryšio kūrimo pamatas. ** #prieraišumas #kūdikis #mama #motinystė #palaikymas

Pradžių pradžia su naujagimiu ir mažu vaiku yra velniškai sunki. Sunkiausia net ne dėl objektyviai pasikeitusios realybės - kad reikia kažkaip viską suspėti, kad su miegu ir vėl prastai, kad saviems poreikiams laiko dar mažiau, kad ir vėl daugybė gąsdinančių pirmų kartų, kurie verčia išprakaituoti ir jaudintis net nepradėjus. Didžiausias sunkumas vistik yra apie tuos apimančius jausmus, kurie kyla. Baimė ir nerimas dėl tų pačių pirmų kartų. Dirglumas dėl pagausėjusio kiekio mažų žmonių, kuriems tavęs reikia ir nuolatinio "savęs dalinimo" jausmo. Pasiilgimas vaiko, su kuriuo tuo metu nesi. Kūno autonomijos, tiesiog savo kūno praradimas - net ne dėl mažo, nuolat prisiglaudusio vaikelio. Kur kas labiau dėl ūgtelėjusio vyresnėlio, kuris regis bando sulįst atgal po oda ir kartais siaubingai ner-vi-na. Na ir kaltės. Uch, kaltės dėl visko. Dėl savo jausmų ir veiksmų - kad nervina vyresnėlis. Kad pasielgiau visai ne taip, kaip norėčiau save matyti. Kad trūksta kantrybės ir empatijos. Kad kažkam tenka vis pasakyti ne, o tada susidurti su dar daugiau pykčio ir liūdesio net nei buvo prieš tai. Matyti vyresnio vaiko vidinius konfliktus sprogstančius į išorę, norėti padėti juos kažkaip spręsti, bet tuo pačiu suprantant, kad tai yra tai, kas spręsis ir savaime, eigoje, ir juos išspręsti turės pats tas mažas žmogus. Kad mano užtikrinimo, kad myliu ir visada mylėsiu neužteks. Kad saugumo nesaugume nesukursiu tiek, kad staiga taptų ramu. Kad jei pasiseks, ramiau taps iš lėto, su didelėm bangom ir neramumais. Tačiau, praėjus pirmajai sunkumo bangai, galiu pasakyti, jog audros rimsta. Po truputį rimsta, nors dar ir nesijaučia tame būnant, bet pasimato atsitraukus. Vyresnėlė po truputį lenda man iš po odos ir grįžta kurti santykių ir su kitais, pvz su tėčiu. Ji, man negalint kažko jai paduoti, paskaityti ar pan, kur kas rečiau griūva ant žemės apimta nevilties ir pykčio. Ji ieško, kas jai padės. Žodyne net atsirado naujas kreipinys "mamateti" arba ieško būdų, kaip savo užmanymą įgyvendint pačiai. Ir tas faina, juk viena iš trijų metų krizės užduočių yra atrasti "aš pati" galimybių ribas. Kad tą padaryti, reikia bandyti. Kita užduotis yra šiek tiek emociškai ir fiziškai atsiskyrinėti. Jei sesės gimimas ją gražino į labai priklausomo mažuliuko būseną, tai su laiku ji iš to vaduojasi, lukštenasi ir siekia vis naujų savarankiškumo ir įgalinimo tikslų. Taip pat ji atranda sesę ir savo jausmus jai. Ji moka ją paguosti ir nuraminti ir vis, tik nutaikius progą, lekia pas sesę pasiniurkyt ant žemės. Tai gerai, kad mažoji nebe tokia trapi, nes mums, suaugusiems, tos meilės išraiškos vis atrodo gąsdinančiai per stiprios. Drauge su tuo ateina suvokimas apie sunkumo laikinumą ir prasmę. Pradžioje tikrai buvau sunerimusi dėl vyresnėlės, atrodė, kad sugadinom laimingą saugų vaiką. Kad ji po šių pokyčių saugi niekada nebesijaus. Bet dabar jau matau, kokia didelė dovana šios turbulencijos yra visai šeimai. Mums, tėvams, atrasti kaip būti vienas su kitu ir savo individualiais kismais. Kaip būti su vaikais, ir kaip būti su savimi, kai sutinki savo šešėlinę pusę tamsesnę, nei kada tikėjaisi. O ir vaikams, net ir vyresniajam vaikui - išgyventi tą ribotumą ir mažesnį galimybių būti atlieptam spektrą. Mažiau laiko asmeniškai su mama, daugiau laiko su savimi. Savimi, kurį tik atradinėja, supranta ir bando pajausti. Išpildyti save ir išreikšti. Kažko naujo pasiekti ir įgyvendinti. Ir kiekvienam šeimos nariui atskirai ir visiems kartu, tuose susitikimuose su savimi bei kitais, gyvenančiais naujoje realybėje, atrasti vis naujų būdų būti. Mažumėlę atslūgus emocijoms ir viskam šiek tiek stabilizavusis, ateina jausmas, jog gyvenimas pasipildė. Ne tik nauju šeimos nariu, bet ir naujais, ūgtelėjusiais savasties aspektais. ** #motinystė #duvaikai #ryšys