Kai mažiausiajai pradėjus kniurksėti ir pyktelti, vyresnėlė prigula šalia, apsikabina ir pasako: "Aš su tavimi. Aš tave myliu", širdis suvirpa ir suprantu, kad kažką tėvystėje padarėm gerai. VisadamamaslydintidraugėKALTĖ sumažėja ir tūno kamputyje, laukdama kada vėl prisidirbsim. Tada aišku ji pašoka ir nubėga tvarkyti savo reikalų garsiai cypdama, jog yra Elza, Mikė Pūkuotukas ar buivolas (aš irgi kėliau antakį - ?!, bet pasirodo atrado kažkokioj enciklopedijoj), ir suprantu, jog tuoj prasidės leidimasis nuo bangos, kur, akimirką atsipūtus, tenka ir vėl įtempt visą sąmoningumą, kantrybę, empatiją, ir kitus, iki tėvystės kur kas mažiau naudotus raumenis, kad sugrybaut kuo mažiau. Taip ir gyvenam - nuo bangos iki bangos. Kai taip žiūriu, viskas atrodo šiek tiek paprasčiau. **

Nugi būna, oi turbūt dažniau nei norėtume būna taip, kad vaikai sau siaučia/griauna namus/bando nusilaužti galūnes/skriaudžia kitus/daro priešingai nei susitarėm ir pan. Ir tada tame bandyme suvaldyti, sustabdyti ar pakreipti situaciją, neretai kyla milžiniškas beviltiškumas ir bejėgystė susidūrus su tuo, kad suvaldyti nė velnio nesigauna. Negana to, viskas krypsta tik į blogąją pusę, vaikai ne tik kad neklauso, bet net ir negirdi, o chaosas tik progresuoja. Toje bejėgystėje dažnai norisi gražinti kontrolę į savo rankas. Tai pasireiškia arba nuolatiniu kartojimu ir bandymu pasiekti to, ką bandome :) arba per kažkokią manipuliaciją (dažniausiai nesąmoningą) - agresyvumo padidėjimu, bandant vaikus priversti klausyti arba per jėgą, arba per baimę - pakeltą balsą, gąsdinimus, kartais per skatinimus ir pan. Baisiausia būna suvokti, jog tai visgi neveikia. Ir tada gali imti atrodyti, kad neveikia niekas. Bet iš tiesų net ir tokiose situacijose yra kas kartais suveikia. Pirmiausia, jei stebim, kad vaikai mūsų negirdi, vertinga sustoti ir pasižiūrėti ar tikrai girdim mes juos? Pati kartais pastebiu save tokiose situacijose, - vaikštau ir karksiu kaip užsikirtusi plokštelė. Tikrai vaiko vietoje savęs neklausyčiau! Kas tikrai suveikia - išgirsti vaiką, pamatyti, išgirsti, ateiti ten, kur tuo metu yra jis. Stebėti, pakalbinti, paklausti, pasidomėti. Užmegzti akių kontaktą, jei esam kviečiami - trumpam prisijungti į vaiko veiklą. Tiesiog pabūti kartu, dėmesingai pabūti, be savo "plano" kišenėje. Vaikai, kad ir akimirką atkūrę ryšį, artumą, pasijutę pamatyti ir išgirsti, mielai atsilygina tuo pačiu. Jie mus išgirsta ir daug mieliau bendradarbiauja. Bėda, kad sunku tai prisiminti tuo metu, kai karšta. Taip pat, kaip ir su visais santykiais, taip ir santykiuose su vaikais, norint pasiekti visus tenkinančio rezultato, reikia bent trumpam išlipti iš savo batų, ir pasimatuoti kito žmogaus poziciją. Kaip jaučiasi jūsų vaikas tuo metu? Kas su juo vyksta? Ko jis nori/ nenori, ko jam reikia? Kokie jo motyvai šiam elgesiui ir kokie poreikiai už to slypi? Greičiausiai čia irgi yra svarbi istorijos, vaiko istorijos dalis, kurią kartais pražiūrim, jei laikomės įsikibę tik savo požiūrio ir plano. Ir beveik visada tie momentai yra apie poreikių susidūrimą, konfliktuojančius poreikius. Verta juose išgirsti savuosiusius ir labai verta išgirsti vaiko. Bet kad tą padaryti, pirmiausia reikia tiesiog... sustoti. Ir įsiklausyti. **

Kartais stabteliu apžvelgti, kokios temos vyrauja pokalbiuose ir konsultacijose su mamomis. Beveik kiekvienoje, paslėptą po daugybe klausimų, norų ir nerimo buvo galima įžvelgti mamų baimę suklysti, ar kad suklydo praeityje. Taigi nutariau parašyti apie mamų kaltę. Turbūt visos mamos yra išgyvenusios kaltės jausmą dėl savo, kaip mamos elgesio. Kad kažko nepadariau, kažką padariau nepakankamai, kažko reikėjo nedaryti. Netinkamai sureagavau, per vėlai supratau, ko vaikui reikia, per mažai skiriu laiko, per mažai žaidžiu, per mažai lavinu, nežinau, kaip elgtis. Šita tema mamos gan dažnai paatvirauja tarpusavy, sulaukia viena kitos palaikymo, pastiprinimo. Yra kitas mamos kaltės "lygis", kuris kalba apie seniai įvykusį, ar nuolat pasikartojantį mamos elgesį, kuris turi pasekmes vaikui - kaltė, kad vedu į darželį, o jis liūdi, kaltė, kad rodžiau blogą pavyzdį, kad per mažai buvau šalia. Kartais netgi tokie sunkūs ir slegiantys dalykai, kaip kaltė, jog vaikui gimus nejaučiau ryšio, nemylėjau, taip kaip "turėčiau" mylėti. Ši kaltė jau yra ne apie smulkmenas ir jos "atsikratyti" nėra taip paprasta, o ir nereikia. Ji dažniausiai, per vaiko elgesį, sako kažką apie mus pačias ir mūsų poreikius, kurie kažkada seniai, arba dabar, nebuvo patenkinti. Su šia kalte labai verta susipažinti iš arčiau, kad suprasti, ar jausmai kyla dėl vaiko ir dabarties, kas reiškia, jog aš galiu kažką keisti DABAR, ar aš, žiūrėdama į savo vaiką, išgyvenu savo asmenines skriaudas ir nepatenkintus poreikius, ką irgi reikia suprasti, įsisąmoninti, ir tokiu būdu nustoti tapatinti su savo vaiku. Tai nuostabu, nes leidžia situaciją pamatyti naujomis akimis, labiau tikrą, o ne per mūsų praeities šešėlių prizmę. Dar yra ir trečias mamų kaltės "lygis", kuris pasireiškia tuo, jog mama galvoja, jog jos vaikui kažkas yra negerai - nemiega vienas, dar nevaikšto, kažkaip isteriškai elgiasi tarp žmonių, nevalgo, per daug valgo, nerašo, nekalba, negražiai piešia... ir mama galvoja, kad kažkokiu būdu yra prie to prisidėjusi. Tokio tipo kaltė dažniausiai kalba apie pačios mamos nepilnavertiškumą, o iš kitos pusės yra labai įtakota įvairiausių visuomenės standartų, kada ir kaip vaikai turi vystytis, nepaliekant vietos individualumui. Ta informacija mus pasiekia žaibiškai - vos gimus vaikui įvairios ūgio, svorio, pieno mililitrų lentelės ir miego valandų normatyvai, kuriuos turi atitikti tas mažas žmogus, kuris iš tiesų atėjo į šį pasaulį tam, kad būtų savimi. Ši kaltė labai liūdna, nes juk vaikas ją jaučia. Nejučiomis mama perduoda savo lūkesčius vaikui, o jis nesupranta, nežino, nemoka, negali jų atitikti, tik jaučiasi kažkoks vis netoks. Anksti susidūrus su šiuo jausmu, jis gali lydėti visą gyvenimą, ir ko gero sąlygoti tai, kokius lūkesčius užaugęs žmogus kels sau, aplinkiniams ar netgi vėl, savo vaikams. Mylėti besąlygiškai skamba natūralu, bet įgyvendinti nėra taip paprasta. Visų pirmiausia tai yra didžiulis tėvų darbas su pačiais savimi ir savo nuostatomis, savo pasitikėjimu savimi ir savęs priėmimu. Geriau save priimant ir tobulėjant, tampa lengviau matyti realybę tokią, kokia ji yra ir pažinti savo vaiką tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Leisti jam tiesiog būti, priimti jį be išankstinių nuostatų ir savo suaugėliško "žinojimo". Tai yra pati didžiausia dovana vaikui ir santykiui su vaiku. Ar aš kartais jaučiu kaltę? O taip, ne kartais, kone kas dieną! Kartais dėl mažų, kartais dėl didesnių dalykų. Nekelkime tikslo kaltės nejausti. Galvokime apie tai, kaip išlaikyti sąmoningumą ir konstruktyvų dialogą su savimi, neleidžiant kaltės jausmui mūsų apimti. Siekime greičiau sugebėti atpažinti, iš ko ta kaltė kyla, kokią žinią mums tai siunčia ir iš tų būsenų išeiti. Linkiu ramybės. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos "Išgyventi Tėvystę" #kaltė #jausmai #mama #motinystė

Šįryt Ugnei ir vėl teko išgyventi sudėtingą susitaikymą su tuo, kad negaliu būti šalia ar kartu tiek, kiek jai norisi, ar netgi reikia. Kai ji tempia mane eiti kartu, kūkčioja ir ašaros rieda upeliais, o tuo metu mažylė Ūla vis dar lovoje bando migdytis prie krūties - tuose momentuose rodos mano širdis plyš pusiau. Ir tikrai kyla noras paduoti kūdikėlį tėčiui ir bėgti paskui vyresnėlę. Atrodo, kad jai skaudžiau, kad jai manęs reikia labiau. Ko gero todėl, kad Ugnės mama aš jau esu beveik tris metus ir jos mama būti esu įpratusi. Ūlos mama tampu po truputėlį, nors ir didžiulis džiaugsmas buvo ją jausti pilve ar gimusią laikyti rankose. Visiškai priimti ir integruoti mamos vaidmenį savyje užtrunka. Ir dar jei kiekvienos iš jų mama būti lyg šiel tiek paprasčiau, tai jų abiejų kartu mama tampu dar lėčiau! Kai pradėjome lauktis Ūlos, daug galvojau ir nerimavau dėl to, kaip seksis dėmesį dalinti dviems, kaip jausis Ugnė. Kaip bus jai tapti nebe vienturte, o vyresniąja sese. Ir lygiai taip pat, kaip ir pirmojo nėštumo metu, visiškai nesusimąsčiau apie tapsmą mama ir kas dėsis su manimi tame procese. Pirmasis tapsmas gerokai nunešė stogą ir mane pakeitė visokeriopai, bet net ir turint tą patyrimą, nesusimąsčiau, kad jį išgyvensiu ir vėl. Galvojau, jog esminiai mama tampama vieną kartą, visiškai nesusimąstydama, kad dabar teks tapti dviejų vaikų mama. Kas yra kitoks, bet ne ką ne mažesnis tapsmas ir pokytis. Ir dabar, gailėdama Ugnės, kad jai tenka išgyventi sunkius momentus, vis pamirštu sau priminti, kad tuos momentus tenka išgyventi ir man. Kai guodžiu ją ir klausausi jos pykčio ar liūdesio, vis turiu sau priminti paguosti ir save. Jog liūdna ir sunku ir man. O pasakodama istorijas apie tai, kaip atsiradus kūdikiui šeimoje, mamos širdis padidėja, kad atsirastų vietos dar vienam vaikeliui, ir mamos meilė dar išauga - jau nebežinau, kam iš tiesų tai pasakoju, ar jai, ar sau. Abiems, nes ji tampa vyresniąja sese, o aš tampu dviejų vaikų mama ir tas vyksta kur kas lėčiau, nei galbūt norėtųsi. Nes yra sunku, painu, neaišku, miglota ir skausminga. Kai sakom, kad širdis plečiasi, kad priimtų naują šeimos narį (cituoju Dulą Vilma), regis tą plyšimo skausmą iš tiesų tenka patirti. Net ir tame objektyviai gražiame ir stebuklingame virsme vistik yra dalelė mirties, netekties. Ji netenka galimybės dėmesio ir rūpesčio gauti viena pati ir su mažiau trukdžių. O aš netenku to aiškumo, kurį duoda atsidavimas motinystei su vienu vaiku. Kai dar bent didžiąją dalį savo ir vaiko gyvenimo spėji apčiuopti, pajausti, suprasti ir išbūti mažiau fragmentuotai. Ir tame visame gimimo-netekties, kūrimosi ir augimo - atsisakymo ir priėmimo kontinuume be galo svarbu tampa atlaikyti ne tik vyresnėlės, bet ir savo jausmus. Apkabinti, paglostyti, išklausyti ir suprasti. Ne tik ją, ir save. Nes tampa ji, bet tampu ir aš. Po truputį. 2021 03 19 ** #ryšys #ryšyje #duvaikai #antrąkartmama #motinystė

Gimus mažylei, stengiuosi vyresnėlę Ugnę daugiau pagloboti ir pasaugoti. Kadangi sesės atsiradimas jai ir taip stresas ir didžiulis pokytis, norisi išvengti visokių nereikalingų papildomų stresų ir jaudulių. Taigi pastebėjau, kad dažniau leidžiu, ko anksčiau neleisdavau, daugiau stengiuosi, kad tik jai tiktų dalykai - puolu pertepinėt sumuštinį ant tinkamos formos duonos, perdedu maistą į dar ir dar kitą bliūdelį, perrenginėju ją 8 kart per dieną jei užsimano arba leidžiu visą dieną trintis su pižama jei ne. Žodžiu kažkaip daugiau užsimerkiu ir tiesog pasiduodu. Iš vienos pusės tai vyksta dėl resursų trūkumo, nes tikrai kartais jau viskas būna dzin, gyvenu išgyvenimo rėžimu. Tačiau labai pagaunu save, kad bijau ją liūdinti ir skaudinti kur kas labiau nei iki šiol, ir labai asmeniškai tapatinu save kaip tą skaudintoją, nors anksčiau visai pavykdavo atsitraukti ir matyti, kad tai jos drama, jos emocijų išlydis. Vaizdą dabar man apniaukė kaltė už tai, kad skiriu jai mažiau dėmesio, kad nebegaliu tiek daug, kiek galėjau, o net ir būdama kartu turiu gerokai mažiau kantrybės. Taigi, saugodama ją nuo papildomo streso ir vengdama dirgiklių taip pat pastebėjau ir tai, jog ilgainiui tai nieko gero neduoda nei jai, nei mums, o tik kenkia. Suminštėjusios ribos atima galimybę įtampos nukrovimams, kurie įvyktų, jei aš mažiau sutikčiau ar nusileisčiau. O priežasčių tai įtampai kauptis kaip tik yra daugiau nei seniau. Ir aš nekalbu apie buką užsikirtimą, ginčyjimąsi ir darymą savo. Ne, labiau apie tas situacijas, tokias kaip pvz.: šiandien, kai jai netiko, kad perlaužiau šokolado eilutę, ir jau buvau beskubanti traukti naują, kol pagaliau man dašilo, kad TAI VISAI NE APIE ŠOKOLADĄ. Toje šokolado istorijoje ji išgyveno didžiulę ilgai kauptą dramą, ir, kad ir kaip pastaruoju metu esu jautri jos ašaroms, mums abiems po to uragano labai palengvėjo. Jau kurį laiką ji buvo vaikščiojanti tiksinti bomba, kuri neaišku kada pastums, mes kažką, trenks, apspjaus ir pan. Įsitempusi styga, kur tik vos pajudinsi ir nutrūks, o mes namuose šiek tiek visi stengėmės vos ne dirbtinai tos stygos neužgauti. Stygai nutrūkus ir viskam pratrūkus, ašaroms palaisčius virtuvės grindis, kažkaip paėmė ir nušvito. Ji atėjo, kaip niekur nieko atsisėdo man ant kelių ir mudvi valgėm šokoladą susiglaudusios ir artimos ne tik fiziškai bet ir emociškai. Tą akimirką nušvito ir man, kad mano kaltė uždarė mane į emocijų bijojimo katilą, kuriame virė aukšta įtampa, o jos nukrovimo stotelių buvau gerokai sumažinus. Tikiu, kad vienokios ar kitokios priežastys gali kiekvienam užtemdyti realų situacijos matymą, paskatinti prisiimti daugiau (o dažnai ir per daug) kaltės ar atsakomybių ir tokiu būdu keisti mūsų elgesį - daugiau saugant, daugiau baiminantis jausmų. Akivaizdu yra tai, jog kiek erdvės sudarom vaikų emocijoms, ir kaip į jas reaguojam, priklauso nuo to, kaip tuo metu gyvename mes patys, kaip jaučiamės, kas vyksta. Tiek mums, tiek vaikams geriau, kai matome skaidriau ir gebame reaguoti ne iš kaltės, liūdesio, stygiaus ar traumos, o iš empatiškos ir sąmoningos čia ir dabar pozicijos. Taip pat noriu priminti, jog visada turime pasirinkimą į ją sugrįžti, net jei nuklystame kažkur į šoną. **

Vienas iš svarbių kiekvieno žmogaus, tiek suaugusiojo, tiek vaiko psichologinių poreikių yra būti išgirstu. Tai siejasi ir užkabina daugybę dalykų, bet jei labai bendrai, tai siunčia žinutę apie tavo, kaip žmogaus svarbą, kalba apie tai, jog "esi man toks brangus, kad net ir tada, kai emociškai sunku, intensyvu, kyla konfliktas ir pan - man brangu ir svarbu tai, kaip jautiesi tu". Ir tai yra taip pat labai apie saugumą ir ryšio pastovumą. Nes išgirdimo stoka dažniausiai atsiranda sunkesnėse situacijose. Mums gana lengva išgirsti kitą, kai patys jaučiamės gerai, lengvai, esame atviri ir atsipalaidavę. Kur kas sunkiau, kai viduje kažkas verda. O tas kažkas dažniausiai ir yra nesuvoktas vidinis konfliktas, sukilę stiprūs jausmai ir išgyvenimai. Ir juos kiekvienam žmogui iššaukia gana skirtingi dalykai. Turiu patirties, kaip nuomonių skirtumai ar jausmai, kylantys konfliktinėse situacijose yra neatlaikomi. Kai neklausoma, kai numojama ranka, sakant "žinau ką tu ketini pasakyti", kai atsiribojama ir išeinama iš konflikto - pasišalinant fiziškai, trenkiant durimis, pakeičiant erdvę, arba emociškai, kai matai tarp savęs ir kito išdygusią milžinišką sieną, kuri skiria, ir kur nėra galimybės pasiekti kito ar būti pasiektam. Nes siena tampa didesnė nei ryšys, o kito žmogaus vidinis konfliktas didesnis nei tu. Ir tai yra labai skaudus dalykas patirti. Ypač, jei tą patiria vaikas, ir patiria nuolat. Tai kuria atstūmimo, vienišumo, nereikalingumo, nesvarbumo jausmus, gali jaustis nemylimas ir nereikalingas. Vėliau augant, tai persikelia ir į kitus santykius, kur tampa be galo svarbu būti išgirstu ir tos pastangos, kad išgirstų, kainuoja labai daug. Žinau, kad neįmanoma visuomet pilnai atliepti. Žinau, kad vaikai kartais labai stipriai suerzina ir supykdo. Žinau, kad dažnai neturim resursų, kad reaguoti taip, kaip norėtume. Žinau, kad trūksta - poilsio, pagalbos, ramybės ir kantrybės. Ir žinau, kad nuolatiniai vaikų norai ir reikalavimai kartais yra nepakeliamai ir neproporcingai dideli. Kad viskas kažkaip neteisinga, sunku ir intensyvu. Žinau tai, nes irgi tą patiriu. Ir taip pat žinau, kad nereikia mums reaguoti tobulai ir visiškai visuomet atliepti. Bet ką labai stengiuosi daryti, tai kad ir kokia absurdiška situacija atrodytų - išgirsti, ką ji reiškia mano dukrai. Kas jai svarbu, ir ką ji turi apie tai pasakyti, net jei tai būtų verkamo metu išleistas vientisas pratisas "baaaaaamamammamamanebuuuubaaaaaaa", kurio iki galo nesuprantu. Noriu būti čia, fiziškai ir emociškai čia, net ir tada, kai sunku būti, kai norėtųsi pasitraukti. Nes žinau, kad esu reikalinga, pirmiausia kaip ausys, ir kaip ryšys, kuris netrūkinėja vien todėl, kad mūsų nuomonės nesutampa, ar aš negaliu jai kažko leisti. Dažnai daug ko negaliu duoti, kartais man nepavyksta, pritrūksta kantrybės ar atidumo. Bet noriu, kad ji žinotų ir visa savimi jaustų, kad esu čia ir myliu ir girdžiu ją. Visokią ir visada. Ir tas besąlygiškumas ir girdėjimas ne tik duoda daug mūsų ryšiui. Jaučiu, jog tai kaskart gydo ir mane pačią. **

Mažoji dukra ištisai miega. Kai su pirmagime išgirdau, jog kūdikiai didžiąją laiko dalį pramiega, norėjau pasukioti pirštą prie smilkinio ir apšaukti melaginga informacija, nes tai anaiptol nebuvo panašu į tiesą. Ir dabar galvoju, kad gal prie tos tiesos nebuvimo nemažai buvome prisidėję ir patys. Kyla klausimai, ar išties ji tiek daug miega, ar tiek daug miega todėl, kad mes nebandom jos kažkur padėti, kad ji miegotų viena? Su pirmagime Ugne pirmųjų mėnesių tikslai buvo labai aiškūs - užmigdyti beibį ir kažkur jį padėti, kad galėti... pavalgyti, nusiprausti, pažiūrėti filmą, pasėdėti patogiai ir t.t. O tiksliau - gyventi. Susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu išties buvo sunku, ir tas atsitraukimas buvo kažkoks būdas dar to buvusio gyvenimo, su visa jo laisve ir nepriklausomybe, pačiupinėti. Ir labai stresą keldavo kiekvienas atsibudimas, kuris aišku, kad vykdavo ir vykdavo dažnai, dažniausiai po 40 ar 20 minučių. Tai vertė kvestionuoti jos miegą, googlinti ir ieškoti, domėtis, pykti ir tikėtis, kad tai pasikeis, ir pasikeis greitai. Kaip dabar jau suprantu, kvestionavau ir nenormaliu buvau bepradedanti laikyti visiškai normalų dalyką - kontakto poreikį. Ir visiškai normalų mažų žmonių miegą. Dabar tą žinau ir neturiu kažkokių lūkesčių tam, kaip mano mažylė miega. Tiesą sakant, net nebandom jos kažkur padėti, tegu miega ant mūsų, visiem taip patogiau. Ji keliauja nuo krūtinės ant krūtinės, nuo rankų ant rankų, o jei jų neužtenka, puikiai susirango vaikjuostėje. Ji miega ir miega, pažinda ir miega ir miega. Kartais pabūdrauja ir šįkart visiškai netrukdo mums nei pažiūrėti filmo, nei pavalgyti, nei pabendrauti. Nes juk ištiesų netrukdo. Tai ir yra gyvenimas su vaikais ir tai yra normalu. O ne tie keisti lūkesčiai, kad toks mažas ir savimi pasirūpinti negalintis mažylis gerai jausis ne kontakte. Todėl, man regis, visas (ne)normalumas tėra mūsų galvose. (Ir soc tinkluose. Ir filmuose. Ir kitų žmonių nuomonėse) Taigi apsikabinkim, atsipalaiduokim ir tiesiog leiskim jiems miegoti. ** #miegas #kūdikiųmiegas

Kaskart, nubraukdama ašarą dėl to, jog tenka priimti ir prisijaukinti savo ribotumą, kad nebegaliu tiek, kiek galėjau ir taip, kaip galėjau. Kad kantrybės gija trumpesnė ir labai priklausoma nuo to, kaip tą parą pavyko pailsėti. Kad turiu dvi rankas, ir kartais jų neužtenka apkabinti dviejų vaikų. O taip dažnai didžioji nori būti apkabinta abiejomis. Kad mane jai vis dažniau turi pakeisti tėtis. Kad kai pakeičia, atrodo širdį spaudžia dėl to, kaip aš daryčiau kitaip. Daryčiau, bet negaliu. Nes tapau dar labiau ribota. Ribota, tiesą sakant ir buvau, nors dabar ir atrodo, kad galėjau visada viską, bet tai nėra tiesa. Nes ir dirbau, ir norėjau vienatvės ir poilsio, ir susinervindavau ir supykdavau, neatliepdavau tinkamai ir pan. Tik dabar tas ribotumas dar labiau tėškė į veidą visu savo gražumu, ir turbūt čia yra vienas iš iššūkių tapus dviejų vaikų mama. Šalia to, kaip rasti balansą ir savo dėmesį išdalinti tinkamai, dar svarbiau - nugyventi vidinę kelionę priimant ir prisijaukinant savo ribotumą ir tai, jog vis dažniau tiesiog nebegali. Šiose akimirkose, žongliruodama tarp vyresnėlės jausmų ir naujagimės poreikių, kiekvieną dieną džiaugiuosi mūsų artumu ir pasirinkimais tą artumą puoselėti. Džiaugiuosi tuo, jog mes visi kartu miegame. Jog bent naktį, tuo jautriu laiku, dažnai tikrai galiu daug - nueiti kartu į tuoletą, ją užmigdyti ir užmigti į ją įsikniaubus pati. Jausti, kaip žindant mažylę vyresnėlė prisiglaudžia prie mano šono ir nurimsta. Arba susikrovusi kojas ant manęs pagaliau vėl įminga. Duoti ranką, paglostyti galvą ir atsakyti tuos didžiuosius gyvenimo klausimus, kurie staiga tapo tokie svarbūs 3 nakties. Kad galim turėti tiek daug kontakto, kuris atstoja žodžius, kuris apgaubia saugumu ir ryšiu, net jei dieną ir teko pasakyti šiek tiek per daug "NE", "TUOJ" ar "PALAUK". Ir labai nelengva sukiotis nuo vieno šono ant kito žindant ir migdant tai vieną, tai kitą ar ar abi kartu. Bet neįsivaizduoju, kas dėtųsi širdy, jei žinočiau, kad ir taip per dieną ne kartą atstumta ir kartu išsiilgta didžioji, miega viena, kažkur kitam kambary. Taip pat džiaugiuosi ir tuo, jog ji dar žinda. Buvo minčių, gal atsijunkys nėštumo metu, girdėjau taip dažnai nutinka. Bet matyt žindymas jai buvo dar labai svarbus, jei kantriai čiunkavo sausai ar tuos kelis lašelius iki pat sesės gimimo. Dabar dalinasi jos mane kartais horizontaliai, kartais vertikaliai, bet jaučiu, jog nedingo jai toks svarbus dalykas net ir atsiradus sesei, suteikia saugumo ir lengvesnio prisitaikymo ir susitaikymo su situacija. O ir judviejų ryšiui, manau, tai duoda tikrai daug. Daug duoda ir man, nes šiuo laikotarpiu tikrai be galo lengva susidegint kaltėj, nostalgijoj ir liūdesy, ypač kai ir nuovargis ir hormonai papuošia kasdienybę visokiom spalvom. Tad labai svarbu atrasti, kas sustiprina, kas mažina kaltę, kas gamina dar daugiau meilės ir šiltų jausmų ir yra atrama. Ne tik vyresnėlei, bet ir sau pačiai. **

Prieš savaitę ir dvi dienas į mūsų šeimą atėjo antroji dukrytė. Tas laikas praskriejo labai greitai, nors kartais (naktį pavyzdžiui) ir atrodo kad jis tiesiog stovi. Pirmąsias kelias dienas neabejotinai buvo nuspalvinęs pats gimimo faktas, patirtis ir įspūdžiai (bet apie tai parašysiu kažkada kitą kartą), bei didžiulis pliūpsnis oksitocino, kur išties atrodė, kad gyvenam didžiulėj nuostabioj palaimoj. Taip pat sekančią dieną po dukros gimimo pradėjo pas mus nuostabiai snigti ir atėjo tiesiog pasakiška žiema. Žiema už lango liko, o hormonai pradėjo keistis ir aplankė jau labai gerai pažįstamas jausmas, kaip nuo euforijos iki didžiulio liūdesio vienas žingsnis, o kartais netgi du priešingiausi jausmai mainosi viduje tuo pat metu. Gerai, kad tai jau pažįstama ir patirta, tai lengviau visa tai priimti. Gerai, kad pažįstama ir namiškiams. Bet vistik labiau už emocijų kalnelius sunku yra tai, jog taip staiga ir stipriai pasikeitė pirmagimės elgesys. Iš vienos pusės labai bendrauja su sese, globoja, glosto, bučiuoja ir visaip stengiasi būti gera ir švelnia sese. Ir tuo pačiu pradėjo spjaudytis, viską mėtyt ir visaip kitaip raganaut. Suprantu, kaip jai sunku, ko gero sunkiausia iš mūsų visų, tačiau tas pykčio, kai man į kaktą paleidžia iš knygos, o į sesę iš morkos nesumažina. O tas pyktis viduje akimirksniu pavirsta į kaltę, nes juk jai didžiulis pokytis ir nesaugumas, ir tada sugriebia didžiulis liūdesys ir bejėgystė. Nu ir ašarų pakalnė.. Tose akimirkose atrodo, kad visiškai feilinam, bet kitose prisimenu, jog tai iš tiesų labai jautrus ir sunkus laikotarpis visiems. Ir jis praeina. Kažkada. Kitavertus labai gera prisipildžius to naujagimystės trapumo, mažumo ir pieno kvapų, įsikuisti į tokį didelį (staiga tapusį!), laukiantį ir mylintį didžiosios glėbį, kuris savo besąlygine meile gydo visus pykčius, liūdesius ir nepasitenkinimą. Kitas atradimas yra toks visiškos ramybės jausmas, kurio buvau labai pasiilgusi nėštumo metu. Laukiantis vyko daug pokyčių gyvenime - naujovių ir reikalų su Natūralia Motinyste, mes kraustėmės į užmiestį, ir taip gavosi, kad visiškai užsivertusi darbais ir nuotykiais gyvenau beveik iki Kalėdų. O tada suėmė nerimas apie artėjantį gimdymą ir pasiruošimą jam bei dar kart ištiksiančiai mamystei. Atrodė, kad vis kažko nespėjau, nepadariau, kažkur vis skubėjau. Ir vos gimus mažajai absoliučiai nurimau. Manęs tapo gana, svarbu tapo tiesiog būti čia ir dabar. Ir tas labai gera. Taip pat labai išlaisvinantis jausmas, jog nebėra kažkokių lūkesčių dėl mažylės miego ir kitų kūdikiškos rutinos klausimų. Gyvena ji sau pas kažkurį iš mūsų ant krūtinės, miega, būdrauja, žinda ir atrodo laimingas, ramus žmogus. Ypač kai iš jo nebesitiki, kad galėsi tęsti buvusį gyvenimą ar puikiai pailsėti. Kai nebereikia googlinti apie augimą, miegą, svorį, ar naudoti to keisto appso, kur registruodavau kada žindė, miegojo, sysiojo ir kakojo. Kokie keisti būdai sukontroliuoti ir suvaldyti tą didelį nerimą dėl neapibrėžtumo ir pokyčio, tiesa? Aš nežinau, ar yra kažkokie receptai, kaip tą pradžių pradžią palengvinti, man regis galioja tos pačios tiesos, kurios ne tokios ir lengvos pritaikyti. Tai priimti, tai kas vyksta, kaip normalų dalyką, atsisakyti lūkesčių, rasti kantrybės, rasti meilės sau. Net ir tada kai jautiesi absoliučiai netikusi. Kaip viena nuostabi mama pasakė - tapus dviejų vaikų mama tos meilės sau ir priėmimo reikia dvigubai. **

Praeita savaitė man buvo paskutinė konsultavime. Atsisveikinėjau su klientėmis, išleisdama jas į gyvenimą be terapinio proceso, o jos mane į laukimą, susitikimą ir gyvenimą su dar vienu mažu žmogučiu. Tokie mainai gaunasi, ir taip labai labai šilta. Nes tuo pačiu ir kažkiek graudu atsisveikinti, tai žmonės įsileidę mane labai arti, o per tą kelią kartu užsimezgė labai artimas ir pasitikėjimu ir abipusiu mokymusi grįstas ryšys. Asmeniškai tuose linkėjimuose atrandu, kokią didelę palaikymo komandą vistik turiu šiame dar viename virsmo ir tapsmo procese. Šiuo laikotarpiu stengiuosi apsupti save palaikymu ir tas kažkaip gaunasi, - aplink mane susidėliojo, atsirado ir atradau daug nuostabių moterų bendraminčių moterų, kurios siunčia geras mintis, savo energiją ir palaikymą. Ir tai labai stipru ir nuostabu. Ir to labai reikia šiame izoliuotame, neapibrėžtame nežinomybės laikotarpyje. Taip, šis nėštumas visai kitoks. Pirmiausia tuo, kur link aš einu ir kaip einu. Prisiminus pirmąjį, truputį juokas ima pagalvojus, jog aš jaučiausi besiruošianti gimimui, ir tą daranti teisingai 🤭 ir aišku, dariau tai taip, kaip tuo metu galėjau geriausiai. Vistik kelios knygos ir kursai ko gero tikrai nėra tai, ko užtenka, dabar tai žinau. Jei reikėtų apibūdinti, kaip šįkart einu į laukimą ir gimimą, turbūt taikliausia būtų sakyti per santykį - su aplinka, savimi ir kūdikėliu. Ir tai tikrai nebūtinai reiškia, kad man kažkaip puikiai sekasi tuos santykius kurti, būna visaip. Bet tai yra mano labai svarbus dėmesio objektas. Truputį keista, kai apie tai kalbu, nors daugybės mylimų žmonių taip seniai nemačiau ir taaip pasiilgau! Bet tą santykį turiu omeny kiek kita prasme, tai santykis, ir santykiai, kuriuos nešiojuosi širdyje, ir tai, ko jie yra pilni. Šįkart vyksta labai didelė kelionė mano pačios viduje, kur jaučiu jog atsirakina daugybė patyrimų, vyksta pokyčiai ir suvokimai, ir to greitis ir intensyvumas yra kur kas didesni nei šiaip gyvenime. Viskas kaip terapija ant steroidų. Šįkart itin jaučiu, jog vaiko gimimo diena - tai labai intensyvus viso gyvenimo ir santykių įprasminimas. Ir tai atspindi tai, kaip gyvenai iki šiol. Norisi taikos, empatijos ir integralumo. Išsilaisvinimo, lengvumo. Ir meilės. Ir jaučiu, kad tuo pildausi. Ačiū, toli ar arti esantiems tame kartu. Ir lygiai taip pat jaučiu, kad viskam praėjus, po dar kelių metų, tikriausiai vėlgi juoksiuosi, galvodama, kaip aš čia galvojau, kad ruošiuosi... Kaip faina, kad atradimų ir augimo galimybės yra tokios beribės. ** #ryšys #nėštumas #laukimas #ryšyje

Sveiki atvykę į tėvystę - traumų skalbyklą. Jei geriau pasigilintume, visos diskusijos, kurios vyksta tarp mamų (dažniausiai), kupinos nepasitenkinimo, skaudulių, menkinimo, agresijos, nurodinėjimų, iš tiesų yra tiesiog... savo pačių traumų skalbykla. Kai į mus aktyviai bado pirštais, sakydami, kokie mes netikę, kad blogai elgiamės, dažnai būna imam...ir patikim, bent akimirkai. O jei ir nepatikim, tai bent menkutė abejonė sušmėžuoja ir nusėda kažkur giliai viduje. Ypač, jei dar neturim patirties, odos, skūros ir savojo kaip mamos identiteto. O motinystės pradžioj (ypač) to badymo pirštais, patarinėjimo, nurodinėjimo, galvos lingavimo, atviro ar pasyvaus smerkimo būna tikrai daug. O tvirtumo, kaip tyčia, proporcingai mažai. Bet ar kada pagalvojote iš kur visa tai kyla? Visas tas kišimas paprastai byloja apie viena: kažkokius vidinius skaudulius, žaizdas, stygių, traumas. Nepilnavertiškumą, dangstomą visažinyste, skausmą, išreiškiamą pykčiu, bejėgystę, kompensuojamą noru sukontroliuoti. Kažką, net jei ir ne savo gyvenimą. Dažnai tie nurodinėjimai būna apie artumą, kad jo per daug, kad jo nereikia, kad pripras, išleps ir t.t. ir pan. Ir tai skaudžiai byloja apie tų pačių patarinėjančių nepatirtą artumą, priėmimą, šilumą ir saugumą. Taip pat tai būna apie nepagarbą ir nelygiavertiškumą - kaip vaikas turi klausyti, priverstinai gerbti tėvus ir t.t. To paklausius tampa aišku, kaip šiam žmogui nepažintas lygiavertiškas ir pagarbus santykis. O kartais tai būna visiškai atvirkščiai - žindyk, nors nenori ir negali, nešiok, nors ir pati alpsti, tik būk su vaiku ant rankų, nesvarbu kokia kaina, nesvarbu kaip tu, nesvarbu koks kontekstas. Ir vėl, galim tik spėlioti apie ką tai - ar savo pačių poreikių nuneigimą, ar siekį kompensuoti tą patį didžiulį trūkumą išties bet kokia kaina ir bet kieno kito gyvenimu? Kitų žmonių komentarai, nurodinėjimai, liepimai mums išties atskleidžia daug. Labiausia apie juos pačius. Kai kurie komentarai ar patarimai dažnai skamba kaip reikalavimai, tarsi tie kiti jūsų gyvenime turėtų ar ketintų išplėšti vairą iš rankų. Tarsi jūs iš tiesų esat kažką kažkam skolingi ir savo gyvenimo pasirinkimais tą skolą turėtumėt gražinti. Tai priminimas: Nesat skolingi. Niekam nieko neturit įrodyti, ar patikti ar įtikti. Jie yra jie, jūs esat jūs. Jūs gyvenate tam, kad pateisintumėte savo tikslus, lūkesčius, įsitikinimus, sumanymus ir idėjas. Ne kažkieno kito, nepriklausomai nuo spaudimo lygio. Savo ir tik savo. Juos, kylančius iš pačių vidaus, tai svarbu itin gerai klausyti, stebėti ir vykdyti. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #ryšys #jausmai #tėvystė #motinystė

- "Mama, padėk figūrėlę ten. Ne, ne ten, TENNN!!!!" - "Mama, atsisėsk čia. ČIA mama!!", taria stumdama mane manoji 2,5 metų dukra. -"Kycai neik!!!! Kur tu eini kycai?!?!" - "Neimk teti!! NEIMK!! Nu teti, kodėl tu griauni mano miestą!!!??" Turbūt suprantat, kokiu balso tonu visa tai sakoma. Ir daug tokių reikalavimų ir nurodymų kasdien - ne ten sėdim, ne tą imam, ne taip imam, ne taip pasitraukėm. Kartais labai sunku net suprasti ką jau ten taip stipriai ne taip darom, nes riksmas ir verksmas užgožia bet kokias galimybes susikalbėti. Dažnai girdžiu, kaip tokio ir panašaus amžiaus mažieji yra vadinami direktoriais, bosais, pašiepiamas jų "valdingumas" ar baiminamasi, kad visa šeima pastatyta ant blakstienų ir jai vadovauja vienas mažas žmogutis. Tikrai būna, kad tėvai nebrėžia ribų, pamina savo poreikius ir atsakomybę nuspręsti ir "gerai" elgtis permeta vaikui, tačiau čia kalbu ne apie tuos išimtinius atvejus, kur karaliauja pasyvi, viską leidžianti, beribė tėvystė. Labiau apie tai, kad kiekvienoje šeimoje, vienu ar kitu metu vaikas imasi vadovauti, garsiai, tvirtai reikšti savo nuomonę, priešintis ir kurti keisčiausias taisykles. Turim dvi išeitis - 1) tvirtai laikytis savo arba 2) kūrybiškai prisitaikyti. Jau daug kartų minėjau, kad ribos ir taisyklės yra svarbios ir už jų kūrimą ir palaikymą yra atsakingi tėvai. Tačiau, ypač žaidybinėse situacijose, ar ten, kur iš principo nėra esminiai ribų klausimai, manau labai svarbu sudaryti vaikui galimybes reguliuoti, vadovauti, o suaugusiesiems - paklusti. Kodėl? Nes mažas vaikas visą mielą dieną ir taip nuolatos susiduria su draudimais: "neimk, neliesk, palauk, ne taip, anaip, vėl neimk, padėk į vietą" ir tt. Šansų krist į bejėgystę - milijonas! Kokie tie mažuliai stiprūs ir atsparūs ir kokie ryškūs jų tyrinėjimo ir savarankiškumo poreikiai, kad po tūkstantojo draudimo tą dieną, jie vistiek - eina, lipa, ima, bando. Bet jiems labai svarbu tą bejėgystę ir savo mažumą kažkaip reabilituoti. Ir turbūt tikrai nieko nenutiks, jei atsižvelgsite į vaiko prašymą jo pagamintą smėlio kotletą valgyti TIK SU BŪTENT TUO KONKREČIU ŠAUKŠTU, ar persėsti į kitą vietą ant sofos, ar paduoti tą nukritusį žaislą, nors vaiks puikiai jį galėtų pasiekti pats. Ar puzlę ar lego detalę dėti ČIA ir BŪTENT TAIP, kad ir kaip neteisinga ar nelogiška jums tai atrodytų. Tai teisinga vaikui, nes bent jau savo sukurtose situacijose, jis gauna progą pabūti režisieriumi - tuo dideliu, galingu, sprendžiančiu, o ne tik nuolatos paklūstančiu. Kuo daugiau galimybių tą mažumą ar bejėgystę išžaisti ir kompensuoti sudarome, tuo mažiau susidursime su pasipriešinimu, kai kažką siūlome ar reikalaujame padaryti mes. Ir tai tikrai nereiškia, kad jūsų namuose valdžią perėmė trimetis. Taigi, linksmo vaikščiojimo ratais, daiktų padavinėjimo, persėdinėjimo iš vienos vietos į kitą ar įsitraukimo į visiškai nesuprantamą ir keistą žaidimo scenarijų. Atsipalaiduokite ir pažaiskite. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #ryšys #vaikųauginimas #žaidimai #tėvystė