Šianant sapnavau, kad ištrūkau iš įvykių sūkurio ir nuvariau į baseiną. Labai realiai, nes sapnavau atsitraukianti nuo kraustymosi, dėžių, valymo, dėliojimo, bandymo atliepti tame sutrikusią dukrą, nėštumo.Ten buvo tokia atgaiva, atsipalaidavimas. Galiausiai visa tos tyvuliuojančios būsenos kupina lėtai rengiuosi, tepuosi kremukais, valgau ledus (?!), ir į persirengimo kambarį įlekia trys kokių dešimties metų berniukai ir ten įneša daug garso, greičio ir sąmyšio. Jie paklausia, ar šalia manęs laisva, aš sutrikusi pasakau taip, jie paprašo paragauti ledų, aš vis dar sutrikusi truputį duodu, na ir vėliau šurmulio lygis auga, jie žaidžia kamuoliu, laksto ir rėkauja, užima visą kambarį, mano ramybė išgaruoja akimirksniu, atsisukusi pamatau, kad jie šveičia mano ledus, o mano daiktai išmėtyti, pajuntu viduje sukilusį uraganą ir pradedu verkti ir tuo pačiu metu ant jų rėkti. Jaučiuosi įskaudinta ir apvogta - ramybės akimirka, erdve sau ir ledais. Atsibudus tas sapnas pasirodė toks realistiškas ir prasmingas - apie savo poreikius, rūpestį savimi, savo ribas ir viso to komunikavimą aplinkai, bei saugojimą to, kas brangu. Pagalvojau, kaip dažnai, net ir žinodami, kas teikia laimę ir mus stabilizuoja, net jei tai visiškai paprasti dalykai, tokie kaip keli knygos puslapiai, vonia, ar grindų plovimas tyloje, mes to neįvardinam, neįsisąmoninam arba aiškiai neišsakom kitiems, nuo kurių tai priklauso. O auginant vaikus esam be galo vieni nuo kitų priklausomi, ir tų akimirkų gauti sau, be pagalbos išties nelabai įmanoma. Jei tik pajutę, kad sutrikom, kad imam darytis dirglūs, izlūs, nepadarom pauzės ir į tai neįsiklausom - labai dažnai už kelių valandų rasime save apimti įsiučio, pykčio, kaltinimų ir pakelto balso. Visai kaip aš tame sapne (o be abejo ir gyvenime). Ir tai visai nereiškia būtinybės atsiriboti ir nerti į vonią, kiekvieną kartą, kai kažkas sudrumstė ramybę - ne, tai net ir be vaikų būtų neįmanoma :) Bet, vietoje to kad automatiškai tęsti, ignoruojant savo susierzinimą, minutėlę jį pastebėti ir pačiai sau įsivardinti - "taip buvo gera pabūti ramiai ir dabar labai susierzinau, kai vaikas mano ramybę savo prašymais nutraukė" - tą padaryti tikrai galim. Tai kelios sekundės, jos gali atrodyti, kaip visiškai nereikšmingos, bet tai yra dėmesys sau ir savo savijautai bei poreikiams. O mes gi sprogstam tada, kai juos ignoruojam. Kartais sprogstam lėtai ir po truputį, jei tai tęsiasi ilgą laiką. Kartais garsiai ir stipriai, kai mūsų resursų indas užpildytas vien tik kažkuo kitu, bet ne mums svarbiais resursais. O kartais tiesiog perdegam, ir tada būna ypatingai sunku grįžti į savo gerą savijautą ir santykius. Kad tai nenutiktų - keli klausimai sau, nuolat, o ypač kai kažkas viduje vyksta ir nesuprantam kas: • Kas su manimi šiuo metu vyksta? Su kuo tai susiję? • Kaip aš dėl to jaučiuosi? • Ko aš iš tikrųjų dabar noriu? / norėjau? Koks mano pačios poreikis yra nepatenkintas? • Ar galiu/ kaip galiu pasirūpinti šio poreikio patenkinimu? • Kaip galiu su tuo, kad man tai svarbu, supažinti tuos, kurie gali padėti jį įgyvendinti? Rūpestis savimi man visų pirma yra ne apie pramogas, ilgas laiko sau valandas ir malonius užsiėmimus. Pirmiausia man tai yra apie sąmoningumą, stabtelėjimą ir įsiklausimą, kas gi su manim vyksta. O kai imam suprasti, kas gi čia vyksta, ko mums reikia, anksčiau ar vėliau natūraliai imam savo tempu judėti link to, kas mums geriausia. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #ryšys #sąmoningumas #rūpestissavimi #motinystė #tėvystė

Šiandien noriu pakalbėti apie vaikų emocijas ir tėvų reakcijas į jas iš gana specifinio kampo - tėvų lūkesčio, kad jeigu atliepsiu, būsiu empatiškas, tai reikš jog vaikas nustos pykti ar liūdėti. T.y. jei aš elgsiuosi x, poveikis y vaikui bus garantuotas. Tėvai kartais jaučiasi beviltiški, nieko verti ir pan, jei jų pastangos atliepti vaiką neduoda rezultatų čia ir dabar, t.y nekoreguoja vaiko elgesio akimirksniu ir nestabdo emocijų pliūpsnio. Jei pažiūrėtume į emocijas iš perspektyvos, kad visos jos yra nuostabios, reikalingos, būtinos žmogui, labai svarbios vidinei savireguliacijai, bei įspėja ir signalizuoja mums apie svarbius viduje (ir išorėje) vykstančius dalykus, tuomet mūsų poreikis sustabdyti tam tikras emocijas kaip ir nebeturi prasmės. Juk nesistengiame sustabdyti vaiko juoko ir džiugesio. O pyktį norim, net ir išmokę, jog svarbu emocijas priimti, išbūti, "išbūninėjam" nervingai tikėdamiesi, kad tai greičiau baigtųsi. Emocijos nėra matematika, o mūsų psichiniai procesai nėra loginės lygtys. Kalbant apie emocijas, labai noriu akcentuoti, kad mūsų lūkestis turėtų būti nukreiptas ne į rezultatą (vaikas nurimo), o į patį procesą, - kiek dėmesingai, priimančiai mes būname kartu su vaiku, jam jautriomis akimirkomis. Kai mes iš tiesų ateiname į tokį tašką, kai mūsų buvimas yra ne apie pasąmoninį taisymą, stabdymą, bandymą išvengti sunkių emocijų, o apie nuoširdų, palaikantį buvimą tame kartu. Kai mes į pyktį ar verksmą iš tiesų galime žiūrėti su pagarba ir priėmimu, kaip kažko svarbaus ir ypatingo vykstančio šią akimirką - mes mokome vaiką priimti save su visais savo jausmais ir išgyvenimais. T.y. pažinti save visą ir tuo pačiu priimti save visą, o ne išskaidytą - tik gerą, tik linksmą, tik malonų, tik protingą, tik neišsišokantį ir pan. Jeigu kalbame apie besąlygišką meilę, manau tai yra puiki jos išraiška. Ir tai yra tikroji tėvystės dovana, ką jūs galite duoti savo vaikui. Tai yra prasmė, o ne keliomis minutėmis greičiau nudžiūvusios vaiko ašaros ar suvaldytas vaiko pyktis. Linkiu pakreipti savo lūkesčius dėmesingo dalyvavimo ir priėmimo, o ne rezultato prasme, ir pamatysit, kokiu nuostabiu rezultatu savo pačių tėvystės kokybėje ir pasitikėjime savimi būsite apdovanoti. P.S. kalbu apie atvejus, kai stiprios emocijos nėra nepatenkintų vaiko poreikių ar fizinio skausmo išraiška. ** #emocijos #vaikuemocijos #rysys #tevyste

Prieš kelis mėnesius rašiau apie savalaikę kūdikių ir vaikų raidą, tėvų neskubinamus procesus ir visame tame savotiškai "tingią tėvystę". Tai rašiau iš psichologės perspektyvos, tuo pačiu stebėdama bendraminčių mamų ir klienčių patirtis auginant vaikus. Šiandien noriu visa tai papildyti iš asmeninės. Per antrą šios vasaros pusę ir rudens pradžią mano dvimetė, rodos ėmė ir užaugo. Kokį pusmetį ar visus metus. Išties, vaikų raida vyksta šuoliais, ir buvo labai įdomu asmeniškai stebėti ir dalyvauti tokiuose ryškiuose pokyčiuose įvairiose gyvenimo srityse. Pamėginsiu aptarti kiekvieną iš jų. ŽINDYMAS Ugnė žinduklių žinduklė. Nuo gimimo galėjo žįsti dažnai, daug, nieko prieš turbūt ir nuolat. K. Vitkauskas savo knygoje rašo, kad laipsniškai vaiko mityboje atsirandant kieto maisto, žindymas proporciškai mažėja. Tai pas mus taip nebuvo. Pienas buvo ir yra, pienas dievas visada. Dvejų metukų ir karantino proga stebėjau išvis ryškų pienininkavimą, kur įsitaisydavo ant kelių ir valandų valandas žįsdavo ir pykdavo, liūdėdavo, kai aš eidavau į dušą, tuoletą ar pan. Net ir būnant lauke, bet koks įvykis ar pauzė (pvz aš sustoju batus užsirišt), ją tarsi kviesdavo žįsti :) o naktys, na naktys būdavo įvairios. Kartais visiškas dienos pratęsimas, o kartais visai ramiai. Dabar, jau gerus kelis mėnesius su žindymu yra taip, jog dieną jai jis absoliučiai neįdomus. Vis dar labai svarbus prieš/per/po miegų, bet dienos metu atrodo neegzistuoja, nebent kažkas nutinka ar įvyksta (labai išsigąsta, užsigauna, per daug intensyvu kažkas ar perdaug įspūdžių). Naktį žinda mažiau, paprastai vieną ar kelis kartus. Va taip tiesiog, be jokio mažinimo ar mano įsikišimo, tiesiog pati. MAISTAS Ko gero susijęs su žindymu ;) su maistu tai Ugnė buvo tokia kruopelių ragautoja. Kaip būdama kūdikis pradėjo ragauti maistą, taip jos porcijos (išskyrus uogas) nelabai ir didėjo. Net ir beveik dviejų metų, pietums suvalgydavo kokius 6 šaukštelius sriubos. Arba 7 avinžirnius. Arba pomidorą ir kąsnį žuvies. Arba du ilgus makaronus. Aš neperdedu - visad tik patrupiniaudavo. Niekada to nesureikšminau ir nekreipiau dėmesio. Žinojau, kad ateis laikas ir tai pasikeis. Ir mano didžiai nuostabai, trupiniautoja pradėjo valgyti PORCIJOM kas 2-3 valandas. Seniau, kai gamindavom, niekada specialiai Ugnei daugiau nieko negamindavom, nes tikrai užteks to kasnelio. Dabar ne! Vakar vakare iš vyro nufyrino dvi dešreles, nors buvo prašius tik bulvių ir salotų. Jei einam kažkur keliom valandom ir ilgiau, ir neprisikraunu į kuprinę bananų, riešutų ir kitų užkandžių - lauk bėdos. Tada tenka skubėti su alkanu piktu vilkiuku ieškot maisto! MIEGAS Na jis toks su itin ryškiais bangavimais. Viena savaitė vienaip, kita kitaip - nuo ištisinio miego su krūtimi ar kėlimosi kas 40 min, - iki gana didelių ~ 3-4 val miego šmotelių. Dabar jau kuris laikas stebiu, kad pradėjus eit miegot vėliau nei seniau (22-23 val), ji dažniausiai pabunda tik 5-6 ryto, o kartais ir tik 7. Pažindusi miega vėl ir keliasi kokia 9-10. Pietų miegai - o šitie miegeliai vis dar jautrūs - dažniausiai vis dar žindant ar dažnai budinantis ir ieškant krūties. Niekada nebuvo jie ilgi, max 2 val. Vis dar saugau šiuos miegus, ir tai mano vienintelė galimybė dienoje visiškai atsipalaiduoti, pailsėti, nusnųsti pačiai, arba parašyti jums tekstų. Bet, jei manęs nėra namie ir užmiega su tėčiu, tai ramiai ir parpia neatsibusdama. TUALETAS Gal prieš kokį pusmetį ji pradėjo tuštintis į puoduką. Tiesiog jai ten ar patogiau, ar įdomiau, bet vos pajutus skuba į tuoletą. Su šlapinimusi buvo parodžiusi interesą, kuris už kelių savaičių baigėsi. Naudojom sau sauskelnes ir ničnieko jos nei stūmėm nei skatinom nei reikalavom, nors ir sulaukdavom krūvą klausimų iš aplinkos ar jau daro į puodelį, neva būtų kažkoks standartas ar varžybos. Ir vėlgi, ji tiesiog vieną dieną pareiškė, kad nenori sauskelnių ir namie laksto plika. Tai vyksta jau gal tris mėnesius ir per tą laiką buvo tik vienas nutikimas ne į puodelį, kai mes patys nespėjom susigaudyti ir jos iškelt iš valgymo kėdutės, kai ji prašė. Visada nulekia pati, kad ir kokia įdomi, įtraukianti ar intensyvi jos veikla ar bendravimas. Ir aišku bando suprasti ribas, sakydama, jog nori pasisioti ant lovos, ant sofos, ant mamos, ant meškučio. Laukui ir miegams vis dar naudojam sauskelnes, tikiu ji duos mums žinot, kad yra pasiruošusi pati rūpintis šiais procesais ir lauke, ne tik namie. SAVARANKIŠKUMAS Atsirado įdomių savarankiškumo apraiškų, kaip pvz.: pati nusiplauna rankas ir veidą ir poto rėkia "kur rankšluostis?!", užsideda kelnes, kojines, žymiai tvarkingiau pavalgo, nusiplauna vaisius, išmeta ir rūšiuoja šiukšles ir pan. Ir tikrai nebūtinai visada nori tą daryti, tiesiog nuostabiai keista, kad jau nebūtinai reikia pėdint kartu į vonią ir išjunginėt iš paskos vandenį. Noriu paminėt, jog viskas, ką rašau, įvyko savaime - be jokio žindymo mažinimo, viliojimo maistu ar gaminimo įmantrių patiekalų. Nemokinant ant puodelio ar nelakstant su juo iš paskos ir nepriminėjant vaikui į jį padaryti. Nevalant balų ir neskalbiant šlapių rūbų. Niekaip neskatinant, nebaudžiant ir nedžiūgaujant dėl "laimėjimų". Visa tai įvyko grynai vedant ir inicijuojant pačiai Ugnei ir drąsiai grįžtant į anksčiau buvusią stadiją, jei ji išreiškia tam norą. Ir čia man rodos yra svarbus aspektas. Kuo labiau mes, kaip tėvai, kažką įnicijuojam: bandom, rodom, mokinam; kuo daugiau turim lūkesčių, ką vaikas ir kada turi mokėti ar atlikti, tuo daugiau atsakomybės už tą procesą pasiimam patys. Kai išlaukiam, kai vaikas pasirengęs, jis mielai atsakomybę už savo kūną ir savo raidą prisiima pats. Juk tokiam amžiuje savarankiškumo poreikis yra taip ryškiai išreikštas! Jei neleisim vaikui savo eiga augti ir mokytis, rinktis, kada ir ką jis nori ir geba atlikti, jis savo savarankiškumo poreikį bandys patenkinti kitais būdais - didžiuliu protestavimu viskam (dažnai ir pačiam sau ir savo norams), pykčiu, agresyviu elgesiu, kuris labai dažnai kalba apie vaiko kontrolės praradimą ir jog jaučiasi bejėgis. Ir kuo labiau ribosim tai, kas vaikui tuo metu svarbu (pvz žindymas ar buvimas kartu), tuo didesnį nerimą ir nesaugumą vaikas jaus, o jį malšinti ir bandys būtent dažnai žįsdamas ar nepaleisdamas mūsų nei per centimetrą. Visose šiose situacijose mano moto yra toks - jei kažką įgyvendinti yra sunku arba trunka ilgai - ko gero dar ne laikas. Leidžiant tam vykti tada, kai vaikas tam pasiruošęs, tėvams paprastai nereikia daryti absoliučiai nieko, tik laiku sureaguoti, stebėti ir mėgautis procesu ir rezultatu. P. S. * dalinuosi savo ir dukros asmenine patirtimi. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kito vaiko panašaus amžiaus raida bus panaši. Nelyginkim vaikų - vienam reikia kur kas daugiau laiko, kitam mažiau. Tai labai stipriai siejasi ir su tuo, kokie kiti procesai paraleliai vyksta. Ugnei gana ryškiai susisiejo su stipriu kalbos išlavėjimu, kai ji jau rišliais turtingais sakiniais ėmė kalbėti. Matyt tada atsilaisvino kažkiek resursų organizme mokytis kitų dalykų ar tiesiog nurimti. ** čia kalbu apie tas situacijas, kai galite rinktis ar skubinti vaiko raidą, ar ne. Žinau, jog situacijų kartais yra įvairių, tiek pvz su tuo pačiu žindymu ir būtinybe jį nutraukti ar sumažinti. *** šie pavyzdžiai kalba apie būtent kelias sritis, bet tikiu, jog panašus priėjimas tinka ir viskam kitam - vaiko pasirengimui atsiskirti nuo tėvų ir lankyti ugdymo įstaigą, išsikraustyti miegoti į kitą lovą ar kitą kambarį, poreikį bendrauti su kitais ir pan. **** labai gali būti, jog praėjus dar mėnesiui, Ugnė vėl šlapinsis į sauskelnes, žįs dieną ir naktį non stop. Tai visiškai normalu. Taip, kaip yra labai staigūs pakilimai raidoje, taip yra ir ryškūs nuosmukiai, vadinami regresais. Regresai visiškai nereiškia, jog vaikui nustojus daryti kažką, ką jau išmoko, jog jis amžinai liks toje stadijoje. Tikrai ne. Po regresų paprastai seka dar didesnis pakilimas, tad jie turėtų būti vadinami progresais! Su tuo bangavimu, kaip ir daugybe kitų dalykų tėvystėje, kurie nenuspėjami, sunkūs, keisti ir dažnai nesukontroliuojami, tiesiog reikia kažkaip susitaikyti. ** #raida #vaikuraida #miegas #zindymas #savarankiskumas

Šiandien noriu pakalbėti apie prieraišumą Nors visas mūsų puslapis iš esmės yra apie tai, tačiau norisi galbūt pasidalinti savo požiūriu su prieraišumu ir prieraišiąja tėvyste ir tuo pačiu uždėti tam tikrus akcentus. Prieraišumo teorija ir prieraišioji tėvystė yra ne tas pats. Prieraišumo teorijos autorius ir pradininkas yra britų psichiatras John Bowlby, o jos esmė - jog be galo svarbu ankstyvaisiais gyvenimo sukurtas ryšys tarp kūdikio ir bent vieno suaugusiojo. Tas santykis vėliau atsispindi tame, kaip žmogus kuria santykius ir suaugęs. Prieraišioji Tėvystė yra prieraišumo teorijos pagrindu gimusi tėvystės filosofija, kuri taip pat akcentuoja ryšį tarp vaikų ir tėvų, per poreikių atliepimą, artumą, pagarbų, atliepiantį, sąmoningą vaikų auginimą. Savo instinktyvumu ir natūralumu pasižyminti Prieraišioji Tėvystė kartais vadinama ar natūraliąja, evoliucine ir pan. Ir iš tiesų, tai labai natūralus ir instinktyvus vaikų auginimo būdas - taip vaikai buvo auginami nuo žmonijos pradžios iki...labai labai neseniai, kol pramonės revoliucija pakvietė tėčius ir mamas dirbti į fabrikus ir ryšium su tuo, vaikai staiga turėjo tapti "savarankiški" labai labai anksti. Miegą kartu pakeitė atskiros lovelės ir kambariai, žindymą pieno mišiniai, ėmė rastis lopšeliai ir darželiai, o drauge ir įvairiausi mitai: "nenešiok - pripras" ir pan. Išplėstinė šeima - močiutės, seneliai, dėdės, tetos ir pusbroliai liko kažkur toli, kaip ir bet kokia artimųjų pagalba. Tėvai gyveno ir rūpinosi savo vaikais vieni kontekste, kuriame darbas ir našumas buvo didžiausia tuometinė vertybė. Artumas buvo laikomas trukdžiu, o natūrali mažo žmogaus priklausomybė nuo tėvų - išgyvendinti privalomas blogas įprotis. Dabar po truputį grįžtama prie darbo-gyvenimo balanso, žmonės ima ieškoti sau ir savo šeimai palankesnių sprendimų, atsiranda ir daugiau galimybių, o tuo pačiu ir tėvystėje jaučiasi išsilaisvinimas iš keistų mitų ir nepagrįstų praktikų, tėvai vis daugiau kliaujasi savo instinktais, daugiau žino, domisi, ir grįžta prie šaknų. Tai labai atsispindi ir vaikų auginimo praktikose. Tačiau net ir tokiame mano galva natūraliame požiūryje į tėvystę kaip Prieraišioji Tėvystė taip pat girdžiu dažnai ir nusivylimo, susipriešinimo, kategoriškumo. Ir man regis problema čia yra ne pačioje filosofijoje, o jos interpretacijoje. Prieraišioji Tėvystė turi išskirtus 8 savo filosofijos principus - nuo pasiruošimo tėvystei ir gimdymui, fizinio kontakto svarbos, pagarbaus maitinimo iki balanso paieškos tarp visų šeimos narių ir jų poreikių. Ir labai dažnai pastebiu, jog kad ir kaip plačiai ir atvirai šie principai yra išdėstyti, jų interpretacija neretai suskamba maždaug taip: "Jei nežindysi, tu jau ne pt" "Jei pagimdei nenatūraliai - viskas, prieraišumo nebus" "Jei neturi nešioklės - ne pt" "Jei vaiką leidi į darželį - ne pt" ... Galėčiau tęsti. Ir tada atsiranda vertinimas, susiskaldymas, kas gi tas "pt", o kas ne, kas gerai elgiasi ir kas ne. Ir man dėl to labai gaila, nes: 1. Prieraišiosios Tėvystės principai tai to nesako, nevertina ir nekatagorizuoja :) 2. Nei Prieraiši Tėvystė, nei prieraišumo teorija neteigia, jog tu turi įgyvendindinti visus 8 principus maksimaliai, kad būtum "pt". Šie principai - labiau gairės, kurios GALI padėti pasiekti tai, ką akcentavo J.Bowlby - kurti saugų ryšį su vaiku. Tačiau aklas, automatinis principų sekimas jokiu būdu negarantuos, kad tas ryšys bus sukurtas. Labai kviesčiau į šiuos principus pasižiūrėti per įrankių prizmę - tai gali būti puikūs įrankiai palengvinantys ryšio su vaiku kūrimą, padedantys greičiau reaguoti, aiškiau suprasti savo vaiko ir visos šeimos narių poreikius ir juos atliepti. O juk tai ir yra ryšio kūrimo pamatas. Kaip ir bet kokioje srityje, aklas, kategoriškas kažko sekimas arba nevisiškas suvokimas, neįsigilinimas - tai gali labai apriboti, įkalinti. Labai liūdna, jei toks jausmas aplanko tėvystėje. Man liūdna, kai stebiu, jog Prieraišioji Tėvystė praranda savo potencialą atnešti balanso į šeimos gyvenimą ir prisidėti prie tėvų pastiprinimo elgtis taip, kaip jiems yra natūralu. Savo tekstais noriu apie tai priminti. Įkvėpti pamatyti vaikų, savo ir visos šeimos narių poreikius ir jausmus kitoje šviesoje, suteikti apie tai informacijos. Ir tuo pačiu pakviesti kurti savo unikalią, laisvą, atliepiančią tėvystę, kurioje žinios ir informacija jus įgalintų, o ne įkalintų. To ir linkiu. ** Nuotraukos autorė Ugnė Poloudina #prierausumas #rysys #prieraisiojitevyste

Nežinau, kaip kitiems, bet bent jau man antrasis nėštumas rodos kupinas dar daugiau įvairiausių jausmų nei pirmasis. O gal taip tik atrodo, nes dalį tų anų jausmų jau pamiršau? Pirmiausia tai džiaugsmo ir nerimo lygis sužinojus, kad laukiuosi. Su Ugne buvo daug džiaugsmo, bet ne tiek, nes tada dar nežinojau, kaip tai nuostabu. Tuo pačiu buvo nerimo, bet tikrai ne tiek, nes tada nė velnio neįsivaizdavau kaip tai gali būti sunku! Dabartinis covid'o kontekstas įneša labai daug nerimo, bet čia nesiplėsiu, atskira didžiulė tema. Taip pat, jei su pirmuoju nėštumu koncentravausi į savo kūną, pojūčius, mintis, jausmus ir apskritai buvau gana stipriai panirusi į save - dabar panirau į dukrą! Žiūriu į ją ir jau dabar jaučiu griebiant kažkokiai nostalgijai apie tai, kad ji nebebus vienintelė. Norisi gerti kiekvieną akimirką, kai esame kartu, kai esame dviese, nes juk taip greitai to nebebus. Tarsi iš anksto jaučiuosi kalta už tą patyrimą, kurį ji išgyvens, atsiradus namuose naujam žmogui, su kuriuo teks dalintis dėmesiu. Baisu sugadinti, tą tokį bendraujantį, saugų, tvirtą ir pasitikintį savimi bei pasauliu žmogų. Norisi, kad jai niekada netektų patirti meilės ar dėmesio stygiaus. Ir atrodo jog nežinau, kaip viskuo sužongliruosiu, nes ir dabar tai nėra paprasta! Žinot, karts nuo karto, o kartais ir dažnai aplanko jausmas, jog manęs per mažai. Tarsi neužtenka, neapimu visko, nespėju, nesugebu. Liūdniausia, kai manęs per mažai jai. Bet taip pat per mažai ir man pačiai! Taip pat ir visos kad ir apie gimdymą pirmiausia sukasi apie tai, o kaip gi po 6 val grįžti namo arba kaip rasti aplinką, kur būtų galima gyventi visiems kartu, kad netraumuoti jos ne tik nauju namų gyventoju, bet ir atsiskyrimu. Kaip įtraukti ją į visą procesą kuo labiau. Kitas įdomus dalykas, kad niekaip pilvo gyventojo negaliu pamatyti kitokio nei Ugnė. Atrodo, kad pilve auga Ugnė ir tiek. Atrodo nesuvokiama, kaip jai dar tik būnant pilve nežinojau, kad čia ji ar kokia ji bus. Vaikas, vaisius, kūdikis, todleris, visi jie lygu Ugnė. Nesuvokiu, kad gali būt kitaip :)) įsivaizduodama naujagimį, prisimenu mažytę Ugnę. Nėštuminė prasta savijauta įgauna naują lygį, kai nuolat esu veiksme su ja ir turiu spėt suktis jos tempais. Kūnas atsisako būti vertikalioj padėty, Ugnė atsisako leisti jam būti horizontalioj. Filmukai, kaip sprendimas, nors vis dar kelia kaltę, ima atrodyti kaip vienintelis išsigelbėjimas. Na o valyti nuo grindų ištaškytą sriubą, nuo kurios ir šiaip žiauriai pykina yra šlykštu. Žindymas jautriais speneliais yra dar vienas naujo lygio patyrimas. Kas blogiausia (ir tuo pačiu visiškai normalu!), kad dabar mažutė žinda itin daug. Numanau, kad jaučia mano bandymus nuviliot nuo krūtinės ar apsimest kad ji (krūtinė) neegzistuoja, o ir šiaip turbūt mano emociniai bangavimai ramybės neprideda. O tuo pačiu tuose bangavimuose yra kažkas tokio stabiliai ramaus. Tiesiog ramu. Žinau, kur mano dėmesys bus ateinančius kažkelis metus. Žinau, kad niekur neturiu skubėti ar kažko grandiozinio imtis. Ramu, kad žinau, jog nereikia jokio kraitelio naujagimiui. Nešioklę turiu, nuspirksiu tamprią vaikjuostę ar slingą, keletą rūbelių ir viskas! Nei jokių lovelių nei jokių daiktelių nei šūdelių ko tikrai nereikia vaikui. Laukiantis Ugnės tam tikri dalykai atrodė neišvengiami atributai, nors jie visai nepasiteisino. Šįkart nereikia pult skaityt daugybės knygų ir dalyvauti nėščiųjų kursuose ir mokymuose - viskas dar taip gyva ir savo kailiu patirta ir išmokta visai naujai ir savaip. Tuo pačiu didžiausias išmokimas turbūt yra apie tai, jog visa informacija yra vaikutyje, jis viską pasako ir parodo - ko jam ir kada jam reikia. Jis auga ir vystosi savu tempu - svarbu ne viską žinoti, o tiesiog stebėti, klausyti, girdėti, atliepti ir nustoti kontroliuoti! Įžvelgiu galimybes kurti kitokį santykį - su gimdymu, su tokia jautria ir pažeidžiama pradžių pradžia. Turiu galimybę šias patirtis perdirbti ir išgyventi kitaip. Nežinau, kaip bus ir kaip viskas klosis, bet tikrai žinau, kad mano santykis su tuo jau bus kitoks, nebe permatomas ir vėjo pučiamas, bet su giliu vidiniu žinojimu, pajautimu, ir sava patirtimi. O svarbiausia ramu, nes jau žinau, kaip stipriai neramu ir visaip visaip gali būti su manimi ir mano vidiniu pasauliu. Jau žinau, kokia tai didelė transformacija ir ką tai reiškia. Jau išmokau (ok, ok mokausi!) priimti save visokią - pažeidžiamą, klystančią, besistengiančią ir augančią. Toli gražu ne tobulą. Bet būtent tame ir stiprią bei unikalią. Žinau, kiek daug galiu. Kiek daug galime kartu su vyru. Ir kiek daug gali vaikai! **

Gimus Ugnei, nuolat vaikštau kleckuota. Pradžioje dėl to, kad atpylė arba kad pienas pramušė, vėliau dėl to, kad lipnūs pirščiukai pačiupinėjo, dabar dėl to, kad bevalgydama nutarė apsikabint ir pasakyt, kad myli. Taip ir vaikštau - tai kleckuota krūtine, tai rankove, tai sijonu, ir tai jau tapo tokia kasdienybe, kad nelabai ir imu į galvą. Į tuos kleckus galime žiūrėti tiesiogiai, o galime ir metaforiškai. Nes tų "kleckų" kasdienybėje gausybė - visos tos žinios kaip reikėtų elgtis, ir realybė, kai tai nepavyksta. Jėgų, entuziazmo, noro trūkumas. Slenkantys plaukai, suglebęs kūnas. Geri ketinimai pasportuoti, pasibaigiantys skrolinimu telefone. Sunkus gimdymas, nors turėjo būti su šypsena. Koldūnai pietums, kol instagrame akis bado sveikuoliški receptai. Šuniui ant uodegos nuėjęs pietų miego laikas sau. Kažkur pasislėpęs libido. Pamiršti ir skalbyklėj prarūgę rūbai. Vaikas, sudaužęs mylimiausią puodelį tą akimirką, kai ir taip jau visko buvo tiesiog per daug. Kaltė kaltė kaltė. Visi žlugę planai, sudužę lūkesčiai, paminti poreikiai, atidėtos svajonės. Viskas, kas kasdien kažkaip eina tarsi priešinga linkme, nei norėtum, nei planavai, nei tikėjaisi - visa tai yra didesni ar mažesni "kleckai", kurie nieko nelaukdami paženklina kiekvieną naujai užsidėtą rūbą. Visa mamystė - tai tarsi kažkokia kleckuota būtis, kurioje turi atrasti būdą, kaip dėl tų "kleckų" nuolat nesiparinti. Ir juose nepaskęsti, nesusifokusuoti vien į jų valymą ar išvengimą. O verčiau susitelkti į visa kita, kas yra šalia tų kleckų. Pastebėti, kiek daug, kiek nuostabių ir įvairių jausmų ir patirčių toji motinystė ir santykiai su vaikais atneša. --- Būti, girdėti, jausti, stebėti, kvėpuoti. Žiūrėti ir matyti, o kartais tiesiog atlaidžiai prisimerkti. **

Su vyresniąja karta iškyla nuolat ir įvairiausių nuomonių ir žinių skirtumų, kas liečia motinystę, tėvystę ir vaikų auginimą. Kas yra visiškai normalu ir suprantama - mes gyvename labai skirtinguose pasauliuose. Tiek informacijos kiekis ir prieinamumas, tiek galimybės, tiek ir individualūs ir kolektyviniai poreikiai skiriasi, jie atliepia tuometinę ir dabartinę situaciją. Visgi vienas iš ryškesnių ir man labai įdomus yra žindymo demonizavimo aspektas. Demonizavimas ta prasme, jog nuolat girdėdavau ir girdžiu, taip pat tuo dalinasi klientės, rūpesčio mamos sveikata išraiška per žindymo puolimą ir kaltinimą dėl visko, kas sunku, ypač kalbant apie fizinę savijautą. Esu daugybę kartų girdėjusi nerimo persmelktą susirūpinimą kokia esu sunykusi, nuogąstavimus, kad tas žindymas mane visai pribaigs, raginimus baigti, nes negalima šitaip savęs alinti, siaubo istorijas apie viens po kito byrančius dantis, lūžtančius kaulus nusilpusį imunitetą, puolančias ligas ir panašiai. Ir apie tai galvojant, man kyla klausimas, ar tikrai, tikrai jau vien pats žindymas savaime yra dėl viso to kaltas? Pažiūrėkim išsamiau. Jau nėštumo metu ima keistis moters kūnas ir jis išgyvena didžiulę transformaciją "pagamindamas", išnešiodamas ir pagimdydamas žmogų. Kur dar gimdymas, kuris daugeliui, ypač pirmakarčių mamų, įvyksta tikrai ne pagal planą ar įsivaizduotą scenarijų. Daugeliu atveju vienaip ar kitaip būna pažeidžiamos ribos, apribota laisvė, praignoruotos teisės, o tokiu jautriu, jautriausiu kūnui momentu, tai yra labai stipri patirtis, kuri labai stipriai kūniškai įsiinkaruoja. Pogomdyvinis laikotarpis, kuris oficialiai tęsiasi 6 savaites, o iš tiesų, kūnui persiorientuoti su visais hormoniniais ir fiziologiniais pokyčiais gali tekti kur kas ilgiau. O jei gimdymas buvo sunkus ar trauminis (fiziškai ar emociškai), atgauti savo kūną gali trukti ir metus ir ilgiau. Na ir galiausiai, kaip gi visi psichologiniai dalykai - didžiulis pokytis, kuris ištinka staiga, kurio įgyvendinimo negali atidėti ar atlikti laipsniškai, mažyliui esi reikalinga čia ir dabar, nuolat, ir tai nauja. Identiteto krizė, visiškai pažeidžiama naujos mamos naujagimystė drauge su didžiule atsakomybe už naują žmogų, savęs susilipdymą ir susirinkimą naujai, ir bandymai prisitaikyti prie tiesiog visiškai, jokių lūkesčių ar įsivaizdavimų neatitinkančios realybės, kurioje siaubingai daug buities ir tragiškai mažai palaikymo. Neblogas kokteiliukas, tiesa? Ir ištiesų, tai yra didžiulis iššūkis, kurį mes, kaip žmonės turim kažkaip įveikti. Psichika tvarkosi savais būdais, tačiau tas pokytis, iššūkis neabejotinai atsiliepia ir kūne. Visos mūsų įtampos, visi mūsų stresai, neišspręsti klausimai ar numoti ranka nerimai, visos kadaise patirtos nuoskaudos, - viskas turi savo vietą mūsų kūnuose. Aš gana gerai pažįstu, kaip mano kūnas reaguoja į įtampą, į ilgalaikį ar trumpalaikį stresą, į pokyčius. Todėl, kiekvieną kartą, ypač pirmaisiais Ugnės gyvenimo metais kai girdėdavau, kad žindymas mane išsunkė, labai kūniškai jausdavau, kad tai ne tai. Kad tai ne apie mane. Ne žindymas, o visas tas intensyvumas, su kuo susiduriu ir ką išgyvenu kasdieną. Mamystė, užklupusi mane, kaip ir mus visus nepasiruošusią ir dabar kažkaip visą tą reikalą bandant išspręsti ir susisigyventi, drauge derinant ir žongliruojant daugybe kintamųjų: vaiko poreikiais, savo emocine būkle, fizine sveikata, santykiais, vyro ir savo poreikiais, įsipareigojimais, darbais, buitimi, finansiniais klausimais, norais ir svajonėm, draugystėmis, artimisiais, poilsiu, tiesiog reikalais. Ir galvoju, ar gali būti, kad anuomet, kai visiškai mažai buvo kalbama apie emocijas ir vidinę savijautą, sunkumus ir pagalbos poreikį, visas tas sunkumas, pokytis, kurį išgyvena mama, buvo tiesiog suvakuumuotas ir suprojektuotas į vieną vienintelį labiau apčiuopiamą, labiau akivaizdų, labiau neva priimtiną priešą kaltininką - žindymą ir vaiko artumo poreikį? Ar gali būti, jog neturint galimybės pasidalinti, susipažinti su vidinių išgyvenimų gama, tuo pačiu tiesiog negalint jaustis silpnai ar pažeidžiamai ir nežinant, kaip jaustis yra normalu, visai natūralu tapo kažką apčiuopiamesnio, kaip einančio labai kartu su visa ta intensyvia mamyste, palaikyti atpirkimo ožiu, ir, tuo pačiu turint labai ribotą, ir dažnai neadekvačią informaciją apie žindymą, jį demonizuoti? ... Užspaustos, sulaikytos emocijos visuomet ieškos būdų prasiveržti į paviršių. Tik dažnai tie būdai gali būti grubūs, nepriimtini, nevietoje, nelaiku ar itin audringi. Iš to ir galime jas atpažinti. Atpažinti naudinga tiek svetimas, kad galėtume neįpulti į kitų žmonių nerimą ir spaudimą ar lūkesčius mums. Tiek ir savas, kad galėtume kurti santykį su savo jausmais ir išgyvenimais. Nebūtinai lengvą ir malonų, bet tikrą ir savą. O tai, kaip matome, labai atsiliepia ir santykyje su kitais. Taigi, o ką demonizuoji Tu? **

Parašiau pavadinimą ir supratau kaip dramatiškai jis skamba. Nene, nekalbėsiu apie suaugusius vaikus ir kaip jie palieka namus ar kažką panašaus. Kalbėsiu apie mažus mūsų vaikus, kai jie palieka namus... su tėčiais, išeidami į kiemą, aikštelę ar su reikalais. Kadangi su vyru dalinamės vaiko priežiūrą, laiką darbams ir reikalams stengiamės planuoti iš anksto. Bet būna tokių atvejų, kai jiedu tiesiog nesuplanuotai išeina. Ir tuomet, kad ir kaip iki tol kilnojosi stogas nuo nuovargio, emocijų ar nebaigtų darbų, tą akimirką, kai pabučiuoju juos ir palydžiu einant pro duris, širdyje kažkas suvirpa. Pasiilgstu jų tą pačią akimirką, kai jie nebesikėsina užatakuoti viso mano dėmesio, jėgų ir galimybių lauko. Grįžtu į tuščią tylų butą, ir mano jausmų erdvę dalinasi palengvėjimas ir liūdesys, azartas kažko imtis ir apatija, džiaugsmas ir vienišumas. Ir visi tie mintyse išsvajoti reikalai, ką aš jau čia nuveiksiu, kai (jei) turėsiu tokią galimybę, visi šie dalykai akimirką nuščiūva, kol bandydama prisijaukinti tuščius namus ir keistą savo būseną aš slampinėju iš vieno kampo į kitą tai rinkdama Ugnės žaislus, tai prisėsdama paskrolint telefoną, tai vėl kažkaip nejaukiai, tarsi ne savo namuose ir ne savo kūne būdama, bandyčiau čia įsipatoginti. Galiausiai užsiimu kažkuo. Labai labai stengiuosi tais atvejais netvarkyti namų ir netgi nedirbti, nes šiose srityse visada rasiu kažką neužbaigto, o būtent skirti laiko sau, - kad ir kokia racionaliai žiūrint nevertinga veikla tai būtų. Kai pavyksta stengiuosi prisėsti prie savo svajonių ir projektų, kurie dar tik laukia manęs ir mano idėjų. Arba pajudėti, pašokti. Nueiti į dušą, užsileisti garsiai muziką. Dažnai rašau ar skaitau. Ir ta valandėlė ar kelios, įsisukus į mėgstamą veiklą labai greitai pralekia. O tada, labai staigiai aplanko dar vienas stiprus dvilypis jausmas, išgirdus dukros balselį lauke ar laiptinėj. Sumišęs "o ne, kaip greitai, man dar reikia laiko, aš vos įsivažiavau!" Ir palengvėjimas, ilgesys, džiaugsmas. Kad ir po dviejų valandų išsiskyrimo man taip gera ją sutikti! Ji visuomet grįžta paaugusi. O ir vyro palaiminga veido išraiška sakanti, kad jiems buvo smagu ir gera, ir jie kažką įdomaus nuveikė kartu! Ir tai yra judviejų reikalas. Taigi, net šitas mažas kasdienybės momentas man puikiai atspindi tėvystės dvilypumą, kuris kiekvieną akimirką tarsi į dvi puses plešia daugybę mamų ir tėčių. Nuo noro, kad vaikai greičiau užaugtų, iki ilgesio juos kuo ilgiau išlaikyti savo glėbyje. Iki pykčio ir kaltės gumulo, kai pakėlei balsą ir tas mažas žmogus žiūri savo gražiom akim ir tikrai nė velnio nesupranta, ko tu čia nori ir ardaisi. Nuo poreikio laikui sau sau sau, ištrūkti, pabėgti, iki stovėjimo kaip įkaltai, vos tą galimybę gavus. Mamystė talpina savyje visas spalvas, visus jausmus, visus ne ir visus taip vienu metu. Galbūt tai ją padaro tokią velniškai intensyvią, kad kartais atrodo, jog mano sienos plyš. Jog tai, ką aš jaučiu, mąstau, patiriu, viso to yra tiek daug, kad vieną dieną visa tai pasipils ir užtvindys visą mūsų butą, gatvę, planetą. Tai tiesiog liesis, tekės ir niekada nesustos. Bet su laiku tos talpinančios sienos tvirtėja. Su kiekvienu mėnesiu ar metais, kiekviena nauja patirtimi ir įveiktu iššūkiu. Kiekviena minutėle skirta sau, o ne nesibaigiantiems darbams. Pasidalinimu jausmais ir išgyvenimais, jaučiant palaikymą ir bendrystę. Drauge su augančiu pasitikėjimu savimi, pažinimu savęs ir vėl kitokios, vis besikeičiančios. Priimant savo trūkumus ir pažeidžiamumą, kaip neatsiejamą savasties dalį. Saugant ir rūpinantis savimi lygiai taip pat, kaip rūpinamės savo vaikais. Ir įsileidžiant nuo šiol visada už rankos laikysiantį dvylipumą, kuris, lyg šešėlis, lydės kiekviename žingsnyje ir tiesiog yra likusio gyvenimo, būnant mama dalis. **

Vis ruošiuosi parašyti apie ribas ir vis gaunasi apie kažką kitą :)) bet kadangi dabartinė kasdienybė apie jas labai labai stipriai sukasi, su 2 m. 2 mėn vaikuliu, tai jau jaučiu kad nuo šios temos nebeišsisuksiu. Tad laikykitės, laukia ilgas, ko gero ilgiausias mano tekstas. ❓Taigi ribos, pirmiausia, kas tai? Psichologijoje ir savo gyvenime šį žodį naudoju keliuose aspektuose. Viena, kalbant apie žmogų ir jo santykį su kitais - bendravimo būdą, artumą, lygiavertiškumą VS galią ar kontrolę ir pan. Kai kažkas, santykyje su kitu žmogumi ar žmonėmis įvyksta kitaip, nei žmogus nori, gali, renkasi, jaučia, sakome, jog pažeistos to žmogaus ribos. Tam tikra prasme ribos yra kažkokia komforto zona, kuri apibrėžia norimą funkcionavimą santykyje su aplinka. Kita sritis yra ribų termino naudojimas auginant vaikus. Čia ribos - tam tikra taisyklių visuma, kuri apibrėžia vaiko (ir mūsų pačių) santykį su aplinka (tiek daiktais, tiek žmonėmis). Tai apima visas rašytas ir nerašytas jūsų ir kitų namų taisykles (grįžę nusiimam batus, plaunam rankas), vertybinius įsitikinimus (nemušam žmonių, gyvūnų ir augalų), kasdienybės niuansus (maisto nemėtymas, dantų valymas vakare), saugumo momentus (neliesti keptuvės, viryklės, per gatvę eiti tik kartu su mama/tėčiu) ir visa kita, bet ką, kas jums, jūsų šeimai yra svarbu. Tiek kaip šeimai, tiek kaip individui šeimoje. Ir čia gali atsirasti skirtingų ribų su skirtingais šeimos nariais, viskas su tuo yra tvarkoje. Vaikai mokosi kurti skirtingą santykį su kiekvienu, jie geba lanksčiai ir kūrybiškai reaguoti, prisitaikyti. Iš principo, viskas labai panašu, kaip ir pirmame atvejyje, apie suaugusiųjų ribas, tačiau yra vienas esminis skirtumas. Jei suaugęs žmogus yra pats atsakingas už savo ribas ir jų valdymą (komunikuojant su aplinka apie savo poreikius, norus ir jausmus), tai mažų vaikų atveju, brėžti ribas apie tai, kaip vaikas elgiasi su aplinka, yra grynai suaugusiųjų ir vien tik suaugusiųjų atsakomybė. Ir ta atsakomybė nėra tik kartą pasakyti ir tikėtis, kad vaikas paklus. Toji atsakomybė apima ramų, empatišką, modeliuojantį vaiko sustabdymą nuo netinkamo elgesio ir nuvedimą tinkamo elgesio link. T.y palydėjimą jį visame tame kelyje. Taip, po devynesdešimt septynis kartus per dieną. Taip, tiek kantriai, kiek tai įmanoma vis papildant savo resursų taurę mažais ar didesniais dėmesio sau momentais. Kad tą šimtąjį kartą nesuriaumoti, arba suriaumoti tik savo galvoje :) ❓ Kodėl reikia ribų? Ribos tiek mums, tiek vaikams yra svarbios. Jos užtikrina saugumą ir aiškumą, o vaikams, tai yra ypatingai apie teisingą atsakomybės kiekį. Vaikui, kurio gyvenime nėra ribų, susidaro vaizdas, kad šitam dideliame ir neaiškiame pasaulyje jis pats turi nuspręsti, kas yra gerai, o kas ne. Ir tai yra per didelė atsakomybė mažam vaikui. Todėl jis nuolat grįš ir grįš prie tų klausimų, kurie neapibrėžti ir neaiškūs. Jis tikrina ribas, siekdamas išgauti iš tėvų (ar kitų vyresniųjų) atsakomybės už šias taisykles, pagal kurias veikia pasaulis, prisiėmimą ir parodymą jam. Man labai patiko nežinau kurioje knygoje perskaitytas palyginimas, jog ribos, tai kaip tilto turėklai tamsią, darganotą, rūko apimtą naktį. Važiuojant per tiltą, kuris neturi turėklų, tokiu oru, jausiesi nesaugiai, važiuosi lėtai. O matydamas turėklus, jausiesi kur kas aiškiau, lengviau, saugiau. Labiau pasitikėsi savimi ir galėsi padidinti greitį. ❓ Kada jas brėžti? Kaip žinoti, kad tai jau riba, kada ne? Na čia ganėtinai subjektyvu. Kiekvieno žmogaus ir kiekvienos šeimos ribos skiriasi. Bet yra keletas bendrumų: - Saugumas: tada, kai vaiko elgesys kelia nesaugumą jam pačiam, kitam žmogui ar aplinkai - Kai pajaučiat - kylantį nepasitenkinimą, pyktį, erzulį ar kažkokį kitą stiprų jausmą. Ir va čia tas mano minėtas subjektyvumas - vienai mamai gali kūnas pagaugais nueiti pamačius kaip vaikas riebaluotom rankom prasieina per kątik nuvalytas spinteles. Kita - gal pora metų į tas spinteles net nežvilgtelėjo, bet pamačius vaiką vėl ir vėl lipant ant stalo, kaskart suabejoja, ar tapti mama tikrai buvo geras sprendimas jos gyvenime. ❓Kaip brėžiame ribas? - Išsakydami, koks elgesys yra priimtinas, o koks ne. Trumpom, aiškiom instrukcijom, ne moralais, dūsavimais ir išvedžiojimais :) "katino nemušk, kątiną glostyk su rankyte" - Rodydami pavyzdį ir modeliuodami tinkamą elgesį patys (glostydami aukščiau minėtą katiną savo ranka ) - Stabdydami netinkamą elgesį ne tik žodžiais, bet ir savo veiksmais (fiziškai įsiterpiant, švelniai patraukiant / atitraukiant - paimant vaiko rankytę, kuri trinktelėjo katinui ir braukdami ja per katino kailį) - Nurodydami (ir jei reikia parodydami) kuo pakeisti netinkamą elgesį ar veiksmą. Formulė yra "nedaryk to -> daryk tą arba tą", čia esmė, kad būtų kuo pakeisti netinkamą elgesį ir vaikas neliktų su vakuumu kai kažko tik negalima, o ką galima - neaišku. - Empatiškai priimdami su ribos atsiradimu kylančias emocijas ir nepasitenkinimą (ir vistiek laikydami ribą) "suprantu, kad tu labai pyksti, tačiau neleisiu tau manęs skriausti. Taip, tikrai pikta, kad jau reikia eiti namo, tau būtų smagu dar pažaisti" - Kalbėdamiesi apie tinkamo elgesio vertybinį pamatą ne tik čia ir dabar, bet ir kituose kontekstuose, atrasdami pavyzdžių, sąsajų, palyginimų - Derindami nuoseklumą ir lanstumą. Dažnai girdžiu, jog tam, kad ribos "veiktų" jos turi būti stabilios ir jokiais būdais nekintančios. Taip, sutinku, ypač tais atvejais, kas liečia vaiko, kitų ar aplinkos saugumą, sveikatą ir kažkokius esminius moralinius, vertybinius dalykus. Kitais atvejais, mano galva, gyvenimas yra perdaug kintantis, dinamiškas ir spalvotas, kad galėtume nuolat vadovautis tam tikromis tomis pačiomis taisyklėmis. Jos kinta mumyse ir mūsų suvokime taip pat - svarbu reaguoti. Ir tas nuoseklumo ir lankstumo sužongliravimas yra tikras menas! ⁉️ Brėžiu, brėžiu tas ribas, o vaikas kaip neklauso, taip neklauso. Kada tai atsipirks? Oi, atliepianti, demokratiška, sąmoninga tėvystė yra kitaip tariant strateginė tėvystė. Ir jos rezultatai tam tikrais atvejais pasimato kiek vėliau. Ji negąsdina, nemuša, nespaudžia į kampą ir neverčia ir taip mažo vaiko tapti dar mažesniu, ko pasekoje paklūsti iš baimės, nesaugumo. Ji stiprina tą mažą žmogų ir per lygiavertišką santykį moko rinktis teisingai. Moko gerbti kitą ir aplinką, o ne jų bijoti. Viena didžiausių nesąmonių, ką apie sovietinį ir panašius auklėjimus nuolat girdžiu, kad "vaikai bent jau išmoko gerbti vyresnį". Gerbti? Seriously? Ar tikrai? Man rodos, tiesiog bijoti. Tikriausiai vaikas nenustos mesti žaislo į klozetą po pirmojo sustabdymo. Tikriausiai nenustos ir po keturiolikto. Bet kažkada palaipsniui jūs pastebėsite, kad tas pingvinas keliauja nebe į klozetą o kažkur kitur, ir netgi išgirsite savo balso toną ir žodžius atkartojamus vaiko. Išgirsite, kaip vaikas pats ims brėžti ribas kitiems ar jums, apie tai, kaip elgtis su juo. Akimirką širdį užlies pasididžiavimas ir tada jus atsivys galimybė kitų ribų, kurios aktualizuojasi tiek augant vaikui ir jo galimybėms, tiek apskritai keičiantis situacijai. O tada, net nepastebėsite, kaip brėšite jau visai priešingas ribas, tardamiesi, savo ar vaikų namuose švęsti Kalėdas ir pan. O jei rimtai, vaikai iki apytiksliai18 mėn dar apskritai yra negebantys suvokti taisyklių ir jų tęstinumo. Jiems tiesiog nesusijungia, kad jei šią akimirką negalima krapštyti rozetės, tai to daryti negalima ir po minutės. Šis gebėjimas vystosi palaipsniui. Kitas dalykas įtakojantis "klausymą" ar ne - tiek besiformuojanti impulsų kontrolė, tiek ir kitos emocinio reguliavimo(si) funkcijos. Kartais vaikas jau turi informaciją ir supranta, ko daryti nereikia, bet jam sutrukdo azartas, didelis susidomėjimas, didelis džiaugsmas ar kaip tik - pyktis, nusivylimas, frustracija. Tai yra tie momentai, kur tėvai dažnai išsireiškia "žiūri į akis ir piktybiškai daro x arba y". Gali būti, kad vaikas tikrai pyksta, kad tėvai nesiteikia nuosekliai sureaguoti ir padėti jam suprasti ribas. Bet taip pat labai gali būti, jog vaiko kūnas tęsia daryti kažką, kas kažkodėl įgavo įtampos išveikos formą tą akimirką, ir tam tikra prasme vaikas gali būti nepajėgus tai sustabdyti. Čia MES privalome švelniai jam padėti. Taigi, prirašiau daugybę "must" ir visą paklodės ilgio instrukciją tėvams. Ir tuo pačiu labai gerai žinau, kaip sunku yra visi šie ribų klausimai. Nuo atsakomybės už jas prisiėmimo, iki to kantraus ir empatiško vaiko palydėjimo. Nors poreikis šiam postui buvo išreikštas ir jūsų, jis aktualizavosi kaip mano pačios noras sau pačiai priminti, kodėl visa tai svarbu ir kaip tame elgtis. Nes tikrasis įkvėpimas apie tai parašyti kyla stebint kaip tiek aš, tiek mano vyras karts nuo karto visame šiame reikale tragiškai sufeilinam ir iš šono nuskambam kaip kokie marozai ar babulės iš praeito laikotarpio. Tai va, stiprybės ir kantrybės mums visiems

Jau kurį laiką mąstau apie tai, kas labiausiai įtakoja mamos "gerumą" - jautrumą, rūpestingumą, kantrybę, ramybę, kūrybiškumą, laisvę, pasitikėjimą - visas tas savybes, kurias girdžiu vardinant klientes, apie kurias neretai pasvajoju ir pati. Kaip stipriai mūsų mamystę veikia ir įtakoja mūsų pačių vaikystės ir viso gyvenimo patirtys, asmeninės ir charakterio savybės, sąmoningumo lygis. Bet taip pat kaip stipriai veikia ir įtakoja tiesiog pati gyvenimo situacija ir kontekstas. Taip jau įvyko, jog paprastai įsitraukęs ir tėvystėje labai lygiavertiškas mano vyras, vykdė svarbų ir skubų projektą, kas reiškė, jog keturias dienas iš eilės, Ugne ir namais aš rūpinausi absoliučiai viena - nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Kas lygiai taip pat reiškė, jog šiaip empatiška, jautri ir gana kantri aš, pradėjau sproginėti įvairiausiomis emocijomis. Trūko kantrybės, jaučiau neviltį, jaučiau pyktį. Norėjosi verkti ir kaukti ir kad kažkaip tos situacijos išsispręstų pačios. Norėjosi tiesiog pagulėti tyloje ir kad bent akimirką dukra geranoriškai sutiktų kažką padaryti, vietoje amžino "ne" ir bandymo susitarti, kam nebeturėjau nei jėgų nei išmonės. Retkarčiais sumažėdavau iki jos lygio ir kaip ji reikalaudavo, kad paduočiau kažką, ko negalima, aš reikalaudavau, kad ji išsivalytų dantis. Gąsdinimai ir skatinimai mintyse priartėjo ir ėmė vilioti, kaip vienintelis būdas suvaldyti tą chaosą. Lepteldavau kokią nesąmonę ir tada atsiprašydavau dukros. O tada kaltė atsliūkindavo ir šlykščiai badydavo pirštu. Šiuo laikotarpiu labai labai aiškiai suvokiau, koks svarbus yra mano vyro įsitraukimas į tėvystę, ir kokią didelę reikšmę tai turi mano emocinei savijautai. O pastaroji visiškai atsispindi tame, kiek atliepianti, rami, kantri, džiugi esu, ir kaip elgiuosi su Ugne. Kuo geriau jaučiuosi pati, tuo lengviau galiu ją suprasti ir atliepti. Atlaikyti emocijas, pagarbiai bendradarbiauti, empatiškai brėžti ribas ir... neskubinti jos užaugti. Dažnai kalbu su mamomis apie darželius, apie nujunkymą, apie kitus procesus, kurie atspindi vaiko atsiskyrimą ir girdžiu jų begalinį norą, kad tik vaikas kuo greičiau taptų savarankiškesniu. Suprantu jog tai joms tampa taip svarbu todėl, kad tai vienintelis būdas įkvėpti oro! Pasirūpinti savimi, savo poreikiais, idėjomis, palepinti savo kūną ir sielą, ar tiesiog pailsėti. Tai yra be galo svarbūs ir reikalingi dalykai! Ir labai gaila, kai tai turi vykti vaiko poreikių ar natūralios raidos sąskaita. Mes nesam sutvertos auginti vaikus vienos. Netgi nesam sutverti tą daryti dviese! Atliepianti mama = įsitraukęs tėtis (ar kažkoks kitas įsitraukęs žmogus). Ir lygiai taip pat atvirkščiai - atliepiantis tėtis = įsitraukusi (bet ne kontroliuojanti ar dominuojanti) mama. Tiek, kiek to reikia šiai konkrečiai šeimai, šioje konkrečioje situacijoje. Ar kažkokia kita pagalba - mamą ir tėtį įvardinu gana stereotipiškai, bet į šį paveikslą tinka bet kas - nuo artimųjų iki samdomos pagalbos. Bet kas, kas gali nudirbti gerą darbų kalną namuose, buityje, vaiko priežiūroje. Mūsų resursai nėra begaliniai, ir, jiems einant į pabaigą, mūsų emocijos mums tai puikiai atspindi. Man labai labai gaila, kad taip dažnai, mamos save skuba kaltinti, nuvertinti, teisti. Matydamos, jog kažkas negerai, jog joms nepavyksta, bando keistis, dar labiau stengiasi ir dar labiau nuo viso to nuvargsta. Pasiima didžiulę atsakomybės dalį ant savo pečių, kai iš tiesų, toji mamystė, taip dažnai tėra atspindys visos šeimos situacijos ir konteksto. Apsidairykim. **

Vakar vakare įvyko istorinis momentas mūsų mažosios miego reikaluose. Kol aš vakare kuičiausi, atėjusi į miegamąjį radau Ugnę užmigusią tėčio glėbyje. Tiesiog paprastai prigulus lovoj. Be krūties, be supimo, be lopšinių. Pokšt ir nulūžo. Jai neseniai suėjo du metai. Ji dažniausiai užmiega žindant. Pietų kartais užmiega su tėčiu, bet dažniausiai nešioklėje. Nakčiai visuomet užmiega žindant. Ir štai. Žinojau, kad tai įvyksta savaime, bet praktiškai, iš to kaip ji mėgsta užmigti su krūtimi, tai atrodė sunkiai įmanoma. Ak, mano kūdikis auga ir keičiasi! Mielai pasinaudosiu šia proga ir priminsiu kelis svarbius dalykus iš miego temos: - užmigti su krūtimi NĖRA blogas įprotis ir niekaip nereikia bandyti to pakeisti. Vaikas tikrai užmigs ir kitaip, kai bus tam pasirengęs. - užmigimas ar neužmigimas su krūtimi niekaip nesusijęs su tuo, kaip vaikas raminasi prabudęs naktį. Šiąnakt mažoji tikrai ne tėčio ieškojo :) - žindymo nutraukimas negarantuoja geresnio ar ramesnio miego. - savarankiškas vaiko miegas nėra nei kažkokia siekiamybė nei gėris nei prasmė pati savaime. Tai tiesiog įvyksta. Visi mes galiausiai sugebame užmigti patys. Bet geriau, kai tai įvyksta natūraliai. Tėvų skatinamas ar inicijuojamas savarankiškas miegas gali kartu nunešti vaikui ir suvokimą apie atstūmimą, izoliaciją, t.y. nesaugumą. - paguldyti apsnūdusį bet ne miegantį (angl. drowsy but awake) yra populiarus patarimas, bet kažkoks visiškas briedas. Nu išmoks tas vaikas užmigti pats kai ateis tam laikas, to nereikia treniruoti. - miegas yra vienas iš natūraliausių procesų, kurį mes galime darkyti ir kontroliuoti savo dienotvarkėmis ir planais, o galime būti lankstūs, stebėti, prisitaikyti. Dienotvarkė nėra siekiamybė, dienotvarkė negarantuoja nei geresnio miego nei poilsio. Labiau tai garantuoja įtampą visuose šeimos nariuose ir nepasiteisinusius lūkesčius. Bei jausmą, jog aš kažką laužau (tas laužymo jausmas labai ryškus, klausantis klienčių patirčių). Jeigu kam ir reikia dienotvarkės, tai kartais to reikia tėvams, kad nesijusti kaip nuolat kažkur be prasmės ir tikslo kabantis kaboklis. Tik tiek. Jei taip yra, verta pagalvoti apie savo pačių dienotvarkę ar planus. - prasto miego etapai yra etapai. Jie banguoja ir svyruoja priklausomai nuo daugybės dalykų. Paprasčiausiai į miegą galime žiūrėti kaip į atspindį to, kas vyksta vaiko ir šeimos gyvenime - kiek sparčiai vystosi smegenys ir tai kelia daugybę emocinių iššūkių. Kas vyksta vaiko raidoje, mokymosi procese, kokia yra kasdiena ir kiek joje įspūdžių. Kaip jaučiasi mama, tėtis, artimiausieji, kiek nerimo ir streso yra jūsų namuose, ar vyksta, o gal laukia kažkokie pokyčiai ir pan. Viskas svarbu ir viskas atsispindi vaikų miege. Vienų labiau, kitų mažiau. Nereikia miego taisyti, geriausia, ką galime padaryti, tvarkytis savo ir šeimos emocinę ir psichologinę būklę, eliminuoti streso šaltinius, suteikti emocinę paramą vaikui dienos metu, būti šalia naktį, rasti galimybę kaip visiems pailsėti ir ..išlaukti. - ir nepamirškim, kad kontakto, artumo ir meilės miego metu ar užmiegant iš tiesų trokštame mes visi. **

Pamenu pirmąsias savaites grįžus namo po Ugnės gimimo. Labai ryškūs keli momentai - vienas tai toks begalinis švelnumas, noras kuo geriau pasirūpinti Ugne, labai didelis susimobilizavimas ir jautrumas. O kitas jausmas apie save ir savo kūną, kuris staiga kaip ne mano. Krūtinė sprogsta ir pienas bėga non stop. Kad būtų lengviau po žindymo deduosi kopūsto lapus iš šaldiklio. Atsisėsti negaliu - skauda. Varėm su vežimu ir galvojau "prasijudėsiu" - mhm, skauda! Spenelius skaaauda, kraujas kliokia kaip per gausias mėnesines, tuštintis - skauda, pradžioje net ir šlapintis skauda! Žindyti skauda! Jėgų nėra, prakaitavimas padidėjęs, apetitas tuo labiau - kaip paauglio berniuko. Emocijos banguoja kas akimirką, nuo euforijos iki ašarų. Visame šiame fone dar labai ryšku nuolat pypsinčios žinutes "Labas, nu tai kaip ta mamystė"? Tai va taip.. **