Mamystėje man tapo itin akivaizdi balanso ir resursų paieškos svarba. Tapus mama, atrasti laiko, susiplanuoti ir įgyvendinti kažkokius kasdienius/kassavaitinius ritualus, kurie užpildo mane gera energija, atitraukia nuo visko, ką kasdien darau, sutelkia mintis ir visą dėmesį, tapo nebe tik graži fantazija, tai tapo būtinybė, visiška higiena. Nes kitaip tiesiog sunku, gal net sakyčiau neįmanoma. Nes nepasikrovusi į save aš tiesiog senku kaip išdžiūvusi kempinė, aš nebeturiu ką duoti - nei kantrybės, nei ramybės, nei galų gale dėmesio, nes mano dėmesys nuolat nukrypsta į save ir savo pačios nepatenkintus poreikius. Tada būna žiūriu į dukrą, bet matau tiesiog bruzdantį žmogelį. Nematau jos ištikrųjų. O kai nematau, negaliu ir atliepti. Viskas labai elementaru. Tai vyksta ne tik su dukra, tas pats atsispindi ir santykyje su vyru, kitais artimais žmonėmis, netgi konsultuojant klientus. Juk negali visiškai absoliučiai susitelkti į kitą, jei tarkim labai nori į tualetą. Iš tiesų negalime, ir ne tik tada, kai mūsų fiziniai poreikiai nepatenkinti. Lygiai taip pat ir tada, kai nepatemkinti emociniai. Jie, ypač būnant intesyvesniam kontakte su kitais, išgyvenant pokyčius ar daugiau streso, yra lygiai tokie pat svarbūs kaip ir fiziniai poreikiai. Kiekvienam labai svarbu atrasti savo resursų šaltinius. Jie labai individualūs ir gali būti skirtingi. Man labai gera rašyti, tai darydama reguliariai, įgyvendinu kažkokį kūrybinį impulsą, kuris, jei negauna progos pasireikšti, viduje tūno, spurda ir bumbuliuoja. Taip pat man, kaip turbūt ir daugeliui, labai svarbu oras, gamta, miškas, vanduo. Pasinėrimas į gamtą, kad ir kokioj nenuotaikoj, visuomet atneša tyro dvelksmo į jausmus ir mintis, raudonai nudažo žandus, įpučia šypsenos. Ir visai neseniai atradau, o tiksliau sugrįžau prie kadaise labai mylėto užsiėmimo - šiuolaikinio šokio. Ir galiu pasakyti, jog bent šiame gyvenimo etape, tai yra mano visiškas atsipalaidavimo, energijos, šypsenos, idėjų šaltinis. Judesys, kad ir koks nevykęs, šleivas kreivas, naujas ar jau išmoktas, puikiai išlaisvina ir atpalaiduoja viduje tūnančias įtampas, nerimą, susijaudinimą, netgi pyktį ar neviltį. Nesvarbu kokiame jausme tuo metu esu, kiek turiu ar neturiu jėgų, netgi kelios minutės šokio suteikia jausmą, jog gryžau namo. Aš čia, savyje. Aš esu aš, su savo mintimis, jausmais ir kūnu. Mano kūnas gyvybingas ir aš esu pilna energijos - tekančios, judančios, nuolat besikeičiančios. Kuriančios tai, ką noriu kurti. Tarsi mosuodama rankomis ir kojomis ir visaip besisukinėdama susigrąžinčiau atgal atsakomybę už save, savo jausmus, mintis ir veiksmus. Ir pradėčiau vėl tais judesiais, it teptuko potėpiais, piešti savo gyvenimą. Man tai labai stipri patirtis. Labai įgalinanti ir labai reikalinga. Todėl norisi tuo dalintis. Žinau, kad ne man vienai tie resursai yra taip labai reikalingi. Taip pat tikiu, jog šokis, judesys gali taip teigiamai veikti tikrai daugelį. Juk ne šiaip sau šokis turi tokias gilias kultūrines ir religines tradicijas. Tai gydo ir sujungia - kūną, jausmus ir mintis. **

Dažnai iš tėvų sulaikiu klausimų apie natūralias pasekmes. Dažniausi klausimai yra apie tai, kaip jas taikyti, kad jos veiktų. Čia iškart skubu jus ir nuvilti, nes: a) natūralių pasekmių nereikia taikyti; b) jos neturi veikti, ar bent jau nebūtinai turi keisti vaiko elgesį. Natūralios pasekmės yra tai, kas tiesiog ištinka. Ne tik vaikus, bet ir mus (nepasiėmėm skėčio - sulijom; neišsiplovėm indų, teko mazgot lėkštes prieš pat pietus, vaikas neperskaitė knygos skyrelio - buvo nemalonu prieš mokytoją). Jų nereikia sukurti, sugalvoti, jų nereikia taikyti. Jos kartais tiesiog įvyksta, kartais įvyksta tuomet, kai šiek tiek atgal atsitraukiame mes. Kartais, jos gali vaikui visiškai nesukelti jokių jausmų ar efekto, kartais gali kelti grėsmę gyvybei (pvz leisti patirti natūralią pasekmę nestabdant prie gatvės). Kartais tai gali būti pasekmės kažkam kitam (broliui, sesei, mums), o kartais, tinkamu laiku ir vietoje, gali būti vertingas patyrimas ir išmokimas (pvz.: užuot nuolat puolę tvarkyti ir skalbti vaiko sporto krepšį ir bumbuliuoti, jog jis nesirūpina juo pats, tiesiog tai palikti, gal vaikui bus įdomu ir netikėta, atrasti, kad rūbai patys neišsiskalbia, kad nemalonu rengtis drėgnus marškinėlius ar pan.). Tačiau jos nebūtinai turi veikti, ir tai nėra ir neturi būti priemonė elgesiui formuoti. Kaip tai, tai ką tada daryti? Ribos yra priemonė, skirta elgesiui formuoti. Prevenciškai, empatiškai ir nuosekliai. O ne tik tada, kai vyksta kažkas, kas neturėtų vykti. Taip pat ir: - Kalbėjimasis, pasakojimas, aiškinimas. - Informacijos ieškojimas, dalinimasis ja ir taip pat ir atsakomybe (kartais ir tada kai tam jau yra laikas). - Bendradarbiavimas. - Rūpinimasis jausmais ir poreikiais. - Laikas kartu. - Žaidimai. Visa tai yra būdai tiek vaikų vertybėms, nuostatoms, elgesiui ir ryšiui formuoti. Ir tai veikia. Priešingai nei skatinimai ar bausmės, tai veikia ilgalaike prasme. Kartais, kai labai neturime kantrybės, atrodo, kad to laiko laukti mes neturime. Ima reikėti kažko, kas veiktų čia ir dabar. Tokiais atvejais svarbu sau priminti, jog tai aš sunkiau toleruoju tai, kas vyksta, ir matyt extra laiko reikia man pačiai, o ne vaiko elgesys turi pasikeisti akimirksniu. Jeigu tais momentais, kai tikrai labai norisi, kad vaikas staigiai nustotų daryti tai, ką daro, ir galiausiai paklausytų mūsų, mes iš tiesų susitelktume į ryšio (at)kūrimo momentus paprastais dalykais - dėmesiu, akių kontaktu, pripažinimu, ko vaikui norisi/reikia/nesinori/, kas jam svarbu ir kaip jis jaučiasi, pažiūrėtume plačiau, kas apskritai čia vyksta ir apie ką ši situacija - mes labai, labai daug laimėtume. Ir laimim, kai tai pavyksta. Tuomet tampa aišku, jog ne apie natūralias ar nenatūralias pasekmes čia viskas. Ir nėra tų stebuklingų būdų ar vaistų. Bet juk yra ryšys. **

Prieš gerą mėnesį vyras išvežė mano mamą namo, į kitą miestą, ir tai buvo pirmoji diena, per visą karantiną, kai mes su Ugne buvome ilgesnį laiką tik dviese. Oho. Buvo labai sunki diena! Ryte papusryčiavusios nutarėm varyt į parką. Nutarėm kartu, nes Ugnė labai norėjo važiuoti su paspirtuku. Ir tada prasidėjo: beveik dvi valandas įkalbinėjau/liepiau/prašiau/skatinau ir motyvavau/visaip linksmai bandžiau padėti jai apsirengti, kol galiausiai pasidaviau. Tačiau stiprios emocijos tęsėsi, visas laikas iki pietų buvo vienas didelis pykčio ir liūdesio protrūkis. Ji verkė, rėkė, pyko. Dėl visko - kad nenori rengtis (obviously!), kad robotas siurblys užvažiavo ant kilimuko, kad meškinas skaito knygą (šitas keistesnis), kad kėdė nugriuvo, kad nori pienuko (pienukas su visa mama nuolat buvo šalia) vaikas atrodė apimtas bejėgystės, pykčio, liūdesio ir protesto vienu metu. Esu tą mačiusi, esu tą patyrusi, ne naujiena. Naujiena buvo tai, jog tai truko 4 valandas. 4 VALANDAS non stop. Tame būnant kilo daug minčių ir jausmų man pačiai. Pirmiausia tai pagalvojau, kad matyt mums tryse rūpinantis Ugne ir visad vieni kitiems padedant, tas emocinis krūvis kažkaip išsisklaidydavo, kad nebūdavo tiek intensyvu. Tuo pačiu ėmė po truputį sėlinti savęs nuvertinimas ir kaltė, kad čia ko gero aš nesugebu su ja susitarti ar kažkaip apžaisti tų situacijų, pakviesti jos bendradarbiauti. Vidinis kritikas kaip užsisukus plokštelė kartojo: kažkas blogai, kažkas jau čia blogai su tavim, nemoki susitvarkyt, kažką darai netaip! Ir taip vidiniams kritikams, analitikams, kaltintojams, racionalizuotojams ir vertintojams besikalbant tarpusavy, man iš tikrųjų toptelėjo: TAI YRA PIRMA DIENA PER DAUGIAU NEI MĖNESĮ, KAI MES LIKOME DVIESE! Aleliuja! Ir ji tą laiką čiupo išnaudoti taip, kaip jai to reikėjo labiausiai. Galiausiai tapo akivaizdu, jog ji išvėdina visą per tiek laiko kauptą įtampą - dėl to, kad namuose daugiau žmonių nei įprastai, dėl to, kad visi trinamės vienoj erdvėj, dėl to, kad tai mama tai tėtis vis dingsta padirbėti ar pailsėti, dėl to, kad kartais nebegalima elgtis taip, kaip jai įprasta, dėl to, kad visi skirtingai reaguoja į jos tą patį elgesį, dėl to, kad atsirado naujų ribų arba pasikeitė senosios. Dėl to, kad nevisada buvo galima tiek ir taip reikšti emocijas, kiek ji pripratusi, dėl to, kad pradėjo devėti kelnaites ir kartais naudotis puoduku, kas irgi didelė atsakomybė. Dėl to, kad močiutė kiek labiau išgąsta dėl laipiojimo, šokinėjimo ir kitų triukų. Dėl to, kad žaidimų aikštelės uždarytos. Kad labai trūksta kitų vaikų! Dėl to, kad mes visi buvom sunerimę ir susimąstę - dėl sveikatos, ateities, dėl finansų. Dėl to, kad vidury karantino visiems pradėjo kažkiek rauti stogą. Ir dar dėl galybės kitų dalykų, kurių galbūt aš net negaliu įsivaizduoti ir sugalvoti, bet kas dedasi jos mažoje smalsioje galvelėje. Ir tada pasidarė ramu. Kad ir kaip norėjosi į tą lauką ir kad ir kaip intensyvu buvo visa tai atlaikyti (kaip ir minėjau, iki šiol trukdavo kur kas trumpiau), bet pasidarė ramu, kad aš galiu būti tuo jai tokiu svarbiu žaibolaidžiu, kuris gal biški ir susvyruoja pats, bet yra giliai įsižeminęs ir padeda tai padaryti ir jai. Aš turiu labai labai svarbią rolę, kuri gali nustebinti ir kartais sutrikdyti, bet niekur kitur nebus taip ramu.. būti neramiai ;) Kai viskas baigėsi buvo labai juokinga, nes Ugnė pareiškė, kad reikia eiti skalbti rūbų ir kepti orkaitę. Išsižaibavo, ir gryžom prie natūralaus vadovavimo. Žinot, kartais norėčiau ir aš taip! **

Šiandien noriu pakalbėti apie amžinąjį klausimą "nuo kada pratinti prie..." puoduko, darželio, kitos lovos ar kito kambario ir pan. Iš principo tai tema apie vaikų raidą, pasirengimą, galimybes ir su jomis susijusių pokyčių inicijavimą ir valdymą. Literatūroje ar straipsniuose dažniausiai sutinkame žodį "pratinimas" (pvz.: prie puoduko), man šis žodis labai nepatinka. Tęsiant apie tą patį puoduką, agliškai tai skamba "potty training". Akivaizdu tai, kad abiejose kalbose atsispindi tai, jog šio (tokio asmeniško, individualaus ir tam tikra prasme jautraus) proceso pradžia ir valdymas tarsi yra visiškai tėvų rankose, sprendimuose ir kontrolės zonoje. Ir tai būdinga daugeliui kitų sričių taip pat. Ir būtent tai man plačiaja prasme ir nepatinka :) Tiek tėvų įnicijuotas puoduko įvedinėjimas, tiek maitinimas košelėmis pagal kalendorių, o ne vaiko pasirengimo lygį, bandymas anksti (ar tada kai tėvai nusprendžia) iškelti iš tėvų lovos, kad nepriprastų, ar žūtbūtinis gerų rezultatų darželyje, mokykloje ar būrelyje siekimas vaiko, mamos ir visos šeimos narių nervų ir ramybės sąskaita. Ankstyvojoje vaikų raidoje man visa tai atspindi tą patį. Nuostatą, jog "aš žinau ko tau reikia, kada reikia, ir bus taip, kaip nusprendžiau aš". Nesvarbu kurią temą imsime: ar atsisakymą sauskelnių, ar iškeldinimą į kitą kambarį, atjunkymą, mokymosi ar kažkurį kitą procesą. Paprastai žiūrint, kiekvienas procesas gali turėti dvi kryptis ar starto datas. Tai gali vykti tada ir taip, kaip nusprendžia TĖVAI (ir tam gali būti daugybė svarbių priežasčių, kurias gerbiu ir suprantu, šis tekstas ne apie tai) arba tada ir taip, kai tai įnicijuoja pats VAIKAS. Jei pasitikim vaiku ir jo natūraliomis galimybėmis save jausti, pasirinkti, tai ko reikia jam, ir kada jam to reikia, dažnai būname maloniai nustebinti, kokia tėvystė gali būti gerąja prasme tingi. Kiek tame naudos abiems pusėms! Pirmiausia vaikui ir jo paties savipakankamumo, savarankiškumo jausmui, galimybei prisiimti atsakomybę už save ir savo kūno procesus, kiek tai leidžia jo raidos galimybės. Kaip tikriausia gera jaustis gerbiamam ir vertinamam, kaip GALINČIAM spręsti, o ne būti pasyviu savo gyvenimo dalyviu, laikotarpiu, kai taip ryškiai veržiasi entuziazmas ir savarankiškumas. Bet toji tinginystė taip pat labai didelė dovana patiems tėvams. Tampa taip žymiai lengviau, kai tiek daug atsakomybės nukrenta nuo jų pečių, jei jie ima tikėti vaiku. Staiga nebereikia planuoti nujunkymo ir pusę ar daugiau metų kankintis mažinant, normuojant ar skaičiuojant valandas. Vos atsipalaidavus, jaučiant į nugarą alsuojant nerimą "o kas, jei vėl grįšim į ankstesnį tašką". Nebereikia virti ir išmetinėti trintų košių, kurioms kūdikis nesižioja. Strateguoti iškraustymą į kitą kambarį ir nuolat "kankintis" grįžinėjančiais į lovą vaikais ar padidėjusiu atsiskyrimo nerimu, kuris neleidžia atsitraukti dieną. Nebereikia organizuoti "pratinimo" prie puoduko proceso. Nereikia verstis per galvą bandant išmokyti vaiką kažko, ko tikėtųsi ugdymo įstaiga, o jis akivaizdžiai tam nepasiruošęs. Praktiškai tai reiškia, jog nebereikia nei ieškoti, nei galvoje talpinti daugybės informacijos ir nereikia nuolat mąstyti, strateguoti ir stengtis. Kiek daug vietos atsiranda kitiems dalykams! Atsiranda erdvės pastebėti vaiką, tokį koks jis yra ir kame jis dabar yra. Galbūt šiek tiek lieka erdvės pastebėti ir sau kylančius jausmus ar poreikius. Tai sudaro galimybes atsirasti švelnumui ir kantrybei, o vaikui, jaustis labiau laisvu, labiau pakankamu, labiau savarankišku. Bet kad visa tai įvyktų, kad iš tiesų pavyktų eiti vaiko vedinu procesu, svarbūs keli dalykai: Pirma, tikėti savo vaiku ir jo natūralia savireguliacija. Tikėti, kad jis yra savo kūno šeimininkas ir puikiai jaučia, kada ir ko jam reikia. Ypač jei tos natūralios savireguliacijos nesutrikdėm nuo pat gimimo jį reguliuodami patys. Antra, paleisti savo lūkesčius ir stereotipus apie tai, kada ir kaip tai turėtų įvykti. Trečia - nustoti lygintis su kitais :) Truputį informacijos apie normalią vaikų raidą: - Išlaukę tinkamo laiko vaikai sauskelnių atsisako paprastai per labai trumpą laiką, kelias dienas ar savaitę. Bet laikas kada tai įvyksta labai varijuoja - vidutiniškai tarp 2 ir 3,5 metų. - Vaikai mokosi žaisdami ir bendraudami, ypač kol jie maži. Griežtas akademinis ugdymas ir reikalavimai ankstyvojoje vaikystėje gali ne tik pakišti koją vaiko savęs vertinimui, sprendimų priėmimui, kūrybiškumui ir socialinių gebėjimų vystymui, bet ir tiesiog užgesinti aistrą mokytis ir išmokti to, ko galbūt mielai būtų ėmęsis, jei ne mūsų ar ugdymo įstaigos spaudimas. - Kai sudarom galimybes vaikams rinktis ką valgyti, nesistebėkit, kad jie vieno valgymo ar dienos metu renkasi panašius produktus (pvz tik baltymus, angliavandenius ar riebalus). Mums tai gali atrodyti nesubalansuota dienos perspektyvoj, bet savaitės ar kelių - pamatysime kad tame egzistuoja puikus balansas. - Vaikai nori išsikraustyti iš tėvų lovų kai jiems ateina tam laikas. Išimtis, kai to nepastebi ar tam įvykti neleidžia patys tėvai. Būna ir taip. Paprastai vaikai pareiškia norintys savo lovų ar savo kambarių tarp ~3 ir 5-6 metų. - Panašiai ir su žindymu. Natūraliai vaikai atsijunko tarp 2 - 5 metų. Taigi kaip matot skaičių ribos labai plačios ir čia yra daugybė vietos individualioms savybėms ir skirtumams, kurie įtakoja šiuos procesus. O taip pat ir daugybė vietos tai mūsų pačių ramybei, lengvumui ir netgi kažkokiam tingumui, o ne nerimastingam bandymui suvaldyti procesus, kurie, geriau pažiūrėjus, yra netgi ne mūsų. Jie mūsų vaikų. Linkiu tikėti vaikais ir, kai išeina... patingėti. **

Judėti. Nuolat judėti Valgyti tik tai, ko norisi, ir tik tiek, kiek norisi Reikšti savo jausmus. Visus Domėtis Mylėti gyvąją gamtą. Ir vabaliukus, ir varliukus, ir vorus Kūrybiškumo Ištikimybės - "noriu su mama" ir viskas! Gyventi šia diena. Ką jau čia, gyventi čia ir dabar! Atkaklumo siekiant savo tikslų Nuostabos ir susižavėjimo Kūniškumo - kaip juose viskas gaivališkai tikra, kai mes kartais tiek gyvenam savo galvose, kad kūną prisimenam tik tada, kai jį ima skaudėti. Drąsos! Nepasiduoti net tada, kai nesiseka. Akivaizdžiai nesiseka :) Nelyginti ir nevertinti Natūralumo ir nuoširdumo Atvirumo Matyti dalykus tokius, kokie jie yra Apsikabinti ir pabučiuoti. Be priežasties Juoktis per miegus Žaisti, dūkti ir šėlti! Tikėti savo kūnu ir jo galimybėmis Pasitikėti kitais Atvirumo Fantazijos Sekti ir paisyti savo kūno signalų, norų ir poreikių Jausti žmones ir jų nuotaikas, ketinimus ir energiją Laiku pavalgyti (arba būsim pikti) Šitaip žavėtis savo atvaizdu veidrodyje ... Visų tų natūralių, paprastų ir nuoširdžių dalykų, kuriuos esame užmiršę ar paslėpę giliai po savo nuostatomis, standartais, lūkesčiais, baimėmis, nuomonėmis ir visu tuo dažnai įtemptu ir suvaržytu suaugėlišku gyvenimu. Taigi. Kiek daug galime ir turėtume pasimokyti iš savo vaikų. **

Mamystės ir atšalusios kavos alegorija man visad buvo ir truputį komiška, ir pabodusi, ir tuo pačiu labai nuostabiai atspindinti realybę. Man ji apie norus, poreikius ir tų poreikių labai greitą reorganizaciją šeimoje atsiradus vaikui. Ir iš tiesų, akimirksniu tapus atsakingiems už naują mažą žmogų gyvenime, labai stipriai mobilizuojamės, kad kuo geriau suprastume, ko mažyliui reikia ir kaip geriausiai galime jam padėti jaustis gerai. Pradžioje pamirštame save ir mūsų poreikiai akimirkai išnyksta. Tada dažnai, ties kokiu 3 mėn sukaktimi apsidairome, kad oi, o kur aš ir kaipgi aš? Tada pastebim savo atvėsusios kavos puodelį ir truputį liūdim, kad jis toks vėsus. Vėliau, po truputėlį įgaunam įgūdžių savo dėmesį kreipti ne tik į vaikutį, bet ir palaipsniui derinti tai ir su savistaba - kaip jaučiuosi aš, ko reikia man. Jei turim palaikančią aplinką ir įsitraukiančius artimuosius, bei mokame taikiai ir paprastai savo poreikius iškomunikuoti, žiūrėk ir tą kavą imame retkarčiais išgerti nebe šaltą, ir ne viena ranka, o ramiai žiūrint pro langą. Vaikučiui augant, savarankiškėjant, jo poreikis artumui nebūtinai nuosekliai mažėja. Kartais netgi atvirkščiai. Kiekvienas naujas atradimas, kiekviena nauja savarankiškumo apraiška suteikia ir didelį džiaugsmą, bet tuo pačiu ir didelį nesaugumą, atsiskyrimo nerimą, kas, netgi ūgtelėjusius toddlerius skatina glaustis ir prilipti prie mūsų ir mūsų šiltam glėby atrasti patvirtinimą, kad viskas saugu, galima tyrinėti, galima atsiskirti ir visada galima grįžti, kai tik to atskirumo pasidaro perdaug. Vaiko raida yra banguota, ir kažkokie pasiekimai, išmokimai, savarankiškumas kelių savaičių laikotarpyje gali mus nustebinti, kaip naujai atsiradę ir lygiai taip pat kaip kažkur išgaravę. Gali regresuoti miegas, tualeto reikalai, iki nuolatinio padažnėti žindymas. Didėti irzlumas, mažėti savarankiškumas. O tada vėl keistis. Jei neturime informacijos apie normalią vaikų raidą ir tuo pačiu turime didelius lūkesčius, šiais etapais galime imti ir vėl velniškai ilgėtis savo šilto kavos puodelio ar galvoti, kad kažkas yra negerai ir reikia skubiai keisti. Gal prie kažko "pratinti". O gal atsitraukti per jėgą, nes viskas vyksta kažkaip ne pagal planą. Su tomis bangomis viskas yra gerai, tiesiog mes patys kartais prie jų nespėjame prisitaikyti. Lygiai taip pat, kaip viskas gerai ir su mūsų vis dar atvėsusios kavos puodeliu. Nors postas ir ne apie kavą, bet viskas gerai, kad vaikystė yra tokia reikli artumui ir dėmesiui, nors mes galbūt tikėjomės kitaip. Svarbu, kaip mes viduje jaučiamės šiandien, ar išpildom tai, ko mums iš tiesų dabartinei, o ne vakarykštei man labiausiai norisi ar reikia, ar gyvename atsižvelgdami į save, o ne galvoje tūnančius lūkesčius ir nuostatas, kai kurie gal jau ir pasenę, o dar kiti gal net visai ne mūsų. Viskas gerai, jei mes "negrįžtame" į savo gyvenimą taip greitai, kaip planavome. Jei nekuriam naujo tokio, kokio kažkas tikisi. Ir viskas tikrai gerai, jei tame kelyje atrandame, kad galbūt niekur aš ir nenoriu grįžti. O ta šalta kava... kai kam netgi skanesnė. **

Jeigu yra patirtis, kuri taip ryškiai pakeičia tiek kūną tiek ir vidinį pasaulį, tai neišvengiamai yra motinystė. Ji apdovanoja, ji išgąsdina, kartais baugina, kelia nerimą, džiaugsmą, bloškia nuo euforijos iki kaltės ir taip mėto ir vėto, kol palaipsniui, atrandame savo būdus tame būti ir savo individualų santykį su šiuo tapsmu. Kuris neįvyko tą dieną, kai oficialiai tapome mamomis. Mes tampame mamomis kiekvieną dieną ir akimirką, kai tarsi nevyksta nieko, arba kai susiduriame su kažkuo nauju ar senu, kai save ir savo vaikus atrandam iš naujo, pamatom kitaip. Kai keičiamės arba stovime vietoje, bet kažkas keičiasi mūsų suvokime. Kai ima viduje rastis jausmas, jog tai mano. Mano vaidmuo, mano gyvenimas, mano kelias, mano diena ir mano visos būsimos akimirkos, dienos ir metai. Mamystėje, kuri yra geriausia, kas galėjo nutikti. Su Mamos diena! **

Visi mes esame skirtingi. Taip jau yra, kiekvienas turime savo individualią patirtį, skirtingus norus, pomėgius, tradicijas, lūkesčius, galiausiai vertybes. Turime skirtingą informacijos kiekį apie įvairius dalykus, skirtingas galimybes tą informaciją suvokti, sisteminti ir apdoroti, taigi ir skirtingą suvokimą. Tas lemia, jog dažnai žiūrėdami į tą patį dalyką, mes tarsi žiūrime iš skirtingų taškų. Tai yra visiškai normalu, kitaip juk ir negali būti. Ir teoriškai tai atrodo lengvai suprantama, tiesa? Realybėje, juk kadangi mes egzistuojame santykyje ir įvairiuose santykiuose, mūsų skirtingumai susitinka su kito žmogaus skirtingumu, ir čia - pšššt, dažnai ir prasideda santykių iššūkiai. Jeigu reiktų labai paprastai įvardinti, kas skiria geresnius santykius nuo prastesnių, sakyčiau, jog svarbus dalykas yra poros gebėjimu priimti ir toleruoti vienas kito skirtingumą. Nes tame taške, kur mano tiesa susitinka su partnerio tiesa, ir ta tiesa, be abejo, yra ne vienoda, tai, kaip mes tame elgiamės vienas su kitu, atskleidžia apie mus kur kas daugiau, nei tai, ką sąmoningai bandome apie save parodyti. Vieni gerbia kito žmogaus požiūrį ir dėmesingai jį išklauso, išgirsta (!) ir priima, kaip galintį lygiavertiškai egzistuoti. Kiti gi, kitokią nuomonę priima kaip grėsmę ir automatiškai ima įrodinėti ir kautis dėl savos tiesos didesnio teisumo. Treti būna linkę patikti ir įtikti, ir savają nuomonę greitai pamiršta išvis. Kiti apskritai nekreipia dėmesio į atsiradusius skirtingumus, o ieško juos jungiančių ir vienijančių taškų. Dar kiti pyksta, kad išvis kažkokia kita tiesa egzistuoja. Tų elgesių turbūt yra galybė ir jie gana smarkiai skiriasi, bet yra keli juos vienijantys bruožai: polinkis į bendro sprendimo radimą, kai konfliktą laimi abu (įsiklausymas, pagarba kito požiūriui, priėmimas) ir polinkis "laimėti" konfliktą vienam. Kaip taisyklė, žmonės, kurie taiko pirmąją strategiją, pasižymi didesne asmenybės branda ir suvokia, jog šiame pasaulyje vienintelė tiesa neegzistuoja. Ir ką mes santykyje galime - sukurti savo abiejų tiesą, bendrą tiesą, jei to reikalauja situacija. Jei ne, priimti skirtingumą ir kalbėtis apie to keliamus jausmus. Antrąją strategiją taikantiems žmonėms yra būdinga labiau vaikiška (kategoriška) mąstysena, kurioje pasaulis egzistuoja kaip juoda - balta, geras arba blogas. Tai, natūraliai apriboja jų požiūrį į dalykus ir lemia suvokimą, kad egzistuoja tik viena tiesa. Tai dažnai susiję ir su savivertės klausimais, nes atsiradusi kitokia nuomonė yra suvokiama kaip grėsmė. Grėsmė jų nuomonei, norams, poreikiams, jų teisumui. Lyg dvi nuomonės negalėtų egzistuoti greta. Šie žmonės ima taikyti visokias taktikas, savo teisumui įrodyti - nuo ginčijimosi, ignoravimo kito žmogaus jausmų, manipuliacijų, kito žmogaus nuomonės menkinimo, netgi fizinio ar psichologinio smurto, iki atsitraukimo ir išėjimo iš pokalbio neradus sprendimo ir net nenorint jo rasti. Šie žmonės, net jei bendrai imant ir yra jautrūs ar empatiški, pasirinkę tokią strategiją, santykiuose labai daug praranda. Nes net ir laimėję ginčą, jie "laimi" santykių kaina. Jie galbūt įrodo partneriui savo tiesą, bet jei tai daro menkindami partnerio nuomonę ar jausmus, ar kitais manipuliatyviais būdais, jie skaudina savo artimą žmogų. Koks tai laimėjimas? Santykiuose, bent vieno iš poros pralaimėjimas yra lygus bendram pralaimėjimui. Taigi. Lygiai taip pat ir bendraujant su vaikais. Tokia "laimėsiu kovą" strategija gali būti taikoma ne tik poroje. Juk tai labai primena mūsų taip gerai žinoma sovietinį auklėjimą - "klausysi manęs nes aš taip pasakiau" / "reikia klausyti vyresnių" ir kitų panašių autoritarinių įsitikinimų. Ir va taip užaugę mes auginam savo vaikus. Bandydami su jais elgtis šiek tiek pagarbiau, labiau juos išgirsti ir atliepti, nei buvome atliepti patys. Mes susiimam, mes ugdom savo savistabą ir sąmoningumą, mes stengiamės. O tada taip dažnai visą išmoktą nelygiavertiškumą išliejam santykyje su partneriu, stodami į kovą dėl smulkmenų. Ir jų oi kiek atsiranda, kai atsiranda vaikų! Kiekvienas košės bliūdas, numestas žaislas ar nemiegota naktis gali įžiebti ugnį. Ir patys puikiai žinom, kad tai ne apie košę ar kojinę. Nes juk ne smulkmenose esmė, o tame, kaip dėl tų smulkmenų mes kalbamės, tariamės ir elgiamės vienas su kitu. Ar rūpinamės vienas kitu ir vienas kito jausmais. Ar išgirstam kitą, ar girdim tik save? Ar norim girdėti ir matyti, ar įsivaizduojam, kad viską ir taip puikiai žinom? Ir kiek ištikrųjų norim ir galim suvokti, kad būti teisiu yra tik iliuzija. Ar ta iliuzija verta santykių? Labai kviečiu viską, ką taikome augindami vaikus, pabandyti kartkartėm atsinešti ir į kitus jums brangius santykius. Prieraiši, švelni, atliepianti, sąmoninga ar natūrali tėvystė, nėra tik teorija ir praktika tam tikru būdu elgtis su vaikais. Tai labiau būdas žiūrėti į pasaulį ir save, kurti ir puoselėti ryšį, kaip svarbiausią pagrindą pasitikėjimui, bendradarbiavimui, partnerystei ir tuo pačiu pasitenkinimo jausmui tame santykyje. Kažkada teko girdėti citatą, jog nusivylę savo santykiais žmonės nusivylė ne savo partneriu. Jie nusivylė tuo, kuo patys tapo tuose santykiuose. Ir tai, kas esame ir kuo tampame mes, kaip tėvai, kaip vaikai, kaip mylimieji, kaip asmenybės, VISADA yra mūsų pačių rankose. Nepaleiskim tos atsakomybės iš savo rankų tikėdamiesi, kad mūsų laimę mums sukurs kiti, kad ir kokie artimi jie yra. **

Šiandien noriu pakalbėti apie discipliną. Dažnai sutinku tėvus, taikančius pozityvią discipliną. Tai nuostabu! Tuo pačiu, dažnai girdžiu šalia einančias paraleles: "taikome pozityvią discipliną, vaiko nebaudžiame, nesakome "ne", "negalima". Ir dėl pastorojo man kyla klausimas, o kodėl? Ką tai reiškia jūsų šeimai, ką tai duoda ir kuria, o ką tai galbūt atima? Aš, asmeniškai, esu kategoriškai prieš bausmes ir skatinimus, tikiu, jog ilgalaikį elgesio pasikeitimą galima pasiekti ne koreguojant elgesį (pasekmę), o suprantant to elgesio priežastis ir kas už to jo slypi. Taip pat, jog teigiamą pokytį mes galime pasiekti tik kurdami ir stiprindami ryšį, kaip visa ko pamatą, pagarba ir bendradarbiavimu grįstu elgesiu. Tiek vaikams ir tiek suaugusiems, beje :) Ir tuo pačiu tas "ne" ar "negalima", man nėra toks jau baisus pats savaime. Tai, ką jis atneša, labai priklauso nuo to, kaip tą "ne" mes naudojame. Kartais su tuo galime ir užsidažyti save ir vaikus į kampą. Bet lygiai taip pat, galime sėkmingai ir empatiškai formuoti ribas. Dalinuosi keliais principais ar patarimais: - Svarbu, kad šalia "ne" ar "negalima" visuomet eitų elgesio nukreipimas, paaiškinimas, o tai kas tada galima? Pvz.: "neleisiu tau piešti ant tapetų, prašau, piešk ant popieriaus". Jei sakom tik "ne", o nesakom "taip", uždarom vaiką į vakuumą, kur tik negalima ir negalima, o kas galima, staiga ir nebeaišku. - Turim suprasti, kad mūsų "ne" gali iššaukti vaiko pasipriešinimą, nenorą sutikti ar liūdesį. Tai labai normalios ir sveikos reakcijos. Šios reakcijos, priešingai nei mūsų stabdomas elgesys, visuomet turėtų būti laukiamos ir priimamos, kad ir kokios neigiamos ar stiprios jos bebūtų. Taigi: "ne" - netinkamam elgesiui, "taip" - emocijoms! Pvz.: "Neleisiu tau man kąsti, mieloji. Uch, girdžiu, jog tau labai labai pikta... Aš su tavimi". Ir išbūti. Tikrai nereikia imti leisti visko, kas jums nepriimtina, nenorite, jus erzina ar nesaugu, kad tik nepamatyti vaiko ašaros ar nusivylimo. Nieko tokio, kad vaikas verkia ar pyksta, jei jis verkia ar pyksta su jumis, jūs priimate tokias reakcijas kaip normalias. Blogai yra tada, kai vaikas dėl to ignoruojamas, gėdinamas ar atstumiamas. - Jeigu yra kaip kitaip išsireikšti nei "negalima" - šaunu! galima iškart sakyti "stop, geriau dėk maistą į lėkštutę", nei "nemėtyk, nemėtyk". Bet, na ne visada tą sekundę, kai reikia reaguoti, mes spėjame sugalvoti. Tai jau tikrai vaikui geriau išgirsti "nemesk" ar "nemušk", nei matyti mindžikuojančius ir liežuvį prarijusius tėvus, nestabdančius netinkamo elgesio. Nes vaikui ir vėl tampa nebevisai aišku, taigi kas čia po paraliais galima šituos namuos ir kas ne. Neaišku, nesaugu - reik tikrinti vėl! - Būtų idealu taip sutvarkyti aplinką, kad vaikui būtų pakankamai saugu tyrinėti, žaisti, domėtis. Kad būtų daaaug kas galima :) Kartais dirbtinai sukuriami barjerai, kai vaikui tarsi negalima nieko - nes išsiteps, nes išpils, nes gali paslįsti, nes prilips pūkų, nes susivels, nes išsipurvins rankas, nes išmuilins kriauklę. Vaikystė yra mokymasis ir tyrinėjimas ir ji yra ir purvina, ir kupina mėlynių ar nubrozdinimų, ir sukuistų stalčių, ir išpiltų kruopų ar išmėtytų žaislų. Taip jau yra, nestabdykime vaiko raidos savo tobulos namų aplinkos iliuzija. - "Negalima, nes aš taip pasakiau". Ne ne ne. Va taip tai negalima. Tai moko vaiką paklusti aklai, nesuprantant priežasčių ir aukojant savo poreikius ar norus. Toks elgesys su vaiku turi pasekmes ateity, kurios gali būti ir labai žiaurios ar liūdnos. Išmokyras aklai paklusti, toks vaikas sutiks, kad jį seksualiai išnaudotų mokykloje, nedrįs už savo darbą tikėtis tinkamo įvertinimo ar siekti savo tikslų. Vaikai, nors ir mažesni, yra verti pagarbos ir paaiškinimo, kaip ir kiekvienas žmogus. Ir labai tai vertina, o augdami savo bendradarbiavimu arba ne puikiai atspindi, kiek pagarbiai ir atliepiančiai mes elgiamės su jais. Na, o apskritai, tikriausia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek mes drausminam, stabdom, o kiek bendraujam, kuriam, žaidžiam, dūkstam, mokomės kartu. Tėvystė iš tiesų gali kartais atrodyti kaip vienas ištisinis vaikščiojimas iš paskos ar saugojimas vaikų ir aplinkos nuo susinaikinimo. Bet tai, kaip mes tą darome, gali žadinti mūsų ir vaikų norą bendradarbiauti, pasitikėti, išgirsti vieni kitus ir tokiu būdu mėgautis vieni kitais, šildytis ryšyje, kurį sukūrėme. Arba atvirkščiai. **

Labas, kaip gyvenate, kaip jaučiatės? Šiuo laikotarpiu ir pati išgyvenu, ir iš klientų bei draugių girdžiu labai įvairių jausmų ir minčių. Iš vienos pusės, daugeliui mamų tarsi niekas labai stipriai nepasikeitė, tarsi ir gyveno karantine, tik dažniau vyras namie ir mažiau išeina į lauką. Iš kitos pusės, taip pat nemažai kalbama ir apie trintį namuose, oro ir laisvės trūkumą, prastėjančius santykius ir nuolat prilipusius vaikus. Dvimečiai žinda daugiau nei kūdikiai, penkiamečiai elgiasi kaip dvimečiai, savarankiškumo rodos nebeliko, padaugėjo rėkimų, trankymosi, ašarų, sustiprėjo ar išlindo įprastinės "bėdos" ir atsirado nuolatinis prisišliejimas prie mamos. Daug jūsų klausia, kas gi vyksta? Juk visa šeima kartu, dėmesio gauna dar daugiau nei įprastai, tai kas čia vyksta? Pažiūrėti į tai, kas gi čia vyksta, pakviesiu per tai, o kaip gi mes iš tikrųjų jaučiamės? Šis laikotarpis turbūt ypatingai įkrautas nerimu - dėl ateities, dėl savo ir artimųjų sveikatos, dėl vyresniųjų, dėl galbūt pasikeitusios finansinės situacijos ar nerimo, kaip čia bus ateityje: ar turėsime darbus, ar užteks pinigų. Nerimo, kiek viskas truks, kaip tai palies mus visus ir mus asmeniškai, apskritai dėl pasikeitusios rutinos, laikas nuo laikas mus pasiekiančių žinių apie naujus susirgimų ir mirčių atvejus, liūdnus kitų šalių scenarijus. Dėl suvaržytos laisvės ir galimybių. Nors tai ir puiki proga pabūti daugiau su šeima, susitvarkyti namus, nuveikti kažką, kam senai neradome laiko, apskritai truputį nurimti ir sustoti, vistiek ta nerimo linija, nepaisant pozityvių atradimų ir galimybių, ji niekur nedingsta. Normalu jausti nerimą tokioje situacijoje, kiekvienam. Ir tam, kurio artimas draugas susirgo, ir gydytojai, kuri tiesiogiai susiduria su virusu ir gelbsti gyvybes. Bet taip pat ir tam ar tai, kurios ši situacija tarsi objektyviai nepalietė. Nes kažkaip palietė visus, mus palietė emociškai. Ir tikrai gali kilti pagunda bandyti tą nerimą nuvyti lauk, neįsileisti, apsimesti, kad jis neegzistuoja. Tuomet jį sutikti kitokiose formose savo sapnuose ar skrandžio, galvos skausmuose. Ar persikėlusį į priekaištavimą sutuoktiniui/-ei dėl per garsaus kalbėjimo telefonu ar paliktų indų. Dažnai taip ir darom. Lygiai taip pat elgiasi ir mūsų vaikai. Supraskim, kad visus mūsų jausmus jie labai betarpiškai pagauna. Bet koks nerimukas, baimė ar susierzinimas paliečia ir juos, net jei mes save apgaudinėjame, kad to nejaučiame. Užtat tai puikiai jaučia jie, mums tai atspindi ir grąžina atgal. Be mūsų žvilgsniuose ir aplinkoje tvyrančio tam tikro nerimo lygio, vaikai dar laikas nuo laiko nugirsta ir žinias ar naujienas, mūsų pokalbių nuotrupas. Ir ta informacija jiems skamba kur kas baugiau nei mums, dėl jų dar kolkas menkesnių mąstymo, apibendrinimo ir platesnio konteksto matymo galimybių, o taip pat ir dėl tiesiog informacijos trūkumo. Tai, kas vyksta, jiems ypatingai sujudina tą pamatinį saugumo jausmą. Pasidaro baisu prarasti - mamą, tėtį, močiutę. Ir jie tikrai nebūtinai supranta, ką jaučia ar išgyvena tuo metu. O kaipgi, juk ir mes patys dažnai to nesuprantam! Todėl jiems sunku pasidalinti tuo su mumis, pasitikslinti ar perklausti mūsų. Todėl tai, ką jie daro, bandydami tą saugumą susigrąžinti ir yra - įsikibti ir įsikniaubti į mus, kaip kadaise, kai buvo naujagimiai ar kūdikiai, o pasaulis buvo kur kas aiškesnis ir saugesnis. Suprasdami tai, leiskim jiems tai daryti, suteikim taip reikalingą saugumą, negalvodami ir nekaltindami savęs, kad kažką matyt padariau netinkamo, kad taip vyksta, o taip pat nekaltindami ir nebandydami sutaisyti jų. Tai yra labai normali ir sveika reakcija šioje situacijoje, parodanti būtent tai, jog jūs turite tvirtą ryšį ir esate saugumo uostas. Kaip dar galite padėti savo vaikams šiuo etapu? Žaiskite. Žaiskite viską, kur tik jus vaikai veda. Nerimui ir įtampai išveikti puikiai veikia įvairūs vaidmenų ar rolių žaidimai, o taip pat ir visokios grumtynės, imtynės - judrūs žaidimai su daug fizinio kontakto ir juoko. Juokas! Puikus vaistas taip pat, nes tai, kaip ir verkimas, yra vienas iš įtampos ir streso pašalinimo būdų. Pokalbiai, o taip pat jausmų įvardijimas, pripažinimas, normalizavimas. Priėmimas - tiek savo vaikų tiek ir savųjų jausmų. Šis laikotarpis tikrai gali pasitarnauti, kaip puiki proga tik dar labiau sustiprinti ryšį su vaikais ir artimaisiais, bei labiau pažinti ir suprasti save pačius ir savo vidinį pasaulį. Linkiu ten pasinerti dažniau, nei į įtampą tik dar labiau didinančius naujienų portalus. **

Mes norime, kad vaikai užaugtų turintys savo nuomonę, ir pykstam, kai jie mūsų neklauso. Norim, kad jie augtų savarankiški, ir vis sakom "duok man, aš greičiau padarysiu, nei tu". Norim, kad jie būtų laisvi žmonės, o ribojam jų pasirinkimus kiekviename žingsnyje - "neimk, neliesk, nekišk, nečiupinėk". Norim, kad jie mokėtų reikšti savo emocijas, o vis stabdom, sakydami "neverk, nepyk". Norime, kad užaugę, gebėtų kurti artimus santykius, kai dar visai mažą kūdikį bandome atskirti nuo savęs, migdydami atskiroje lovytėje, per dienas laikydami vežimėlyje ir gultuke. Norime, kad santykiuose vaikai būtų laimingi, o prie jų rėkiame vienas ant kito, tarsi tai nieko nereiškia. Norime, kad vaikai pasitikėtų savimi ir pasauliu, kai patys vargiai pasitikime savimi. Norime vaikams meilės ir laimės, o dozuojame savo glėbį, bijodami, kad pripras. Mes norim visko, kas geriausia, bet vis pamirštame, kad visas tas gėris prasideda nuo mūsų. Mes esame atsakingi už tai, kokią pirmąją patirtį savęs supratime, saviraiškoje ir santykyje su pasauliu mūsų vaikai turės. Atsigręžkim į save, kad suvokti savo elgesio pasėkmes. Imkimės patys elgtis taip, ko norime ar tikimės ateity. Ateitis yra čia ir dabar. Ateitis prasideda šiandien. ** #motinystė #vaikųauginimas #tėvystė

Mano Ugnė visada buvo miegotoja greta manęs. Na ok ok, ne visada, dalį pirmojo mėnesio po gimimo ji sau parpdavo po 3 valandas. Atsimenu, nes tuomet su vyru peržiūrėjom James'o Bondo kolekciją. Na matyt to reikėjo mums šiek tiek atsigauti ir pasikrauti, nes Ugnė gana greit sumetė, kad daug fainiau yra miegoti su mamos kompanija. Naktimis ji miegojo kaip ir dauguma - su prabudimais pieno, kartais rečiau, kartais dažniau. Aišku pradžioje tai atrodė kaip košmaras, vėliau, įgavus stažo, pagalbos ir įgūdžių pailsėti - atrodo normali mamystė, tačiau kas mane tada, mėnesio laiko mamą, gerokai išmušė iš vėžių buvo tai, kad JI PIETŲ MIEGUS MIEGA TIK ŠALIA MANĘS. Viskas, mano laiko sau, išsidrėbus, žiūrint filmą, einant į dušą, valgant ar gaminant valgyt, tvarkantis, kalbant telefonu, skaitant, rašant, piešiant - NEBĖRA. Man šokas buvo suprasti, kad štai, mudvi dabar susiglaudusios visą parą, o tai kur aš, kaip gi aš? Užtruko tai priimti, dabar jau žinau, kad taip miega daugybė mažylių. Tuomet tai atrodė tragedija. Skundžiausi nugulėtais šonais, skaudančia nugara ir grėsme mano savasčiai. Kol kažkaip nurimau ir vieną kartą atsitempiau į lovą knygą (nesuprantu, kaip anksčiau apie tai nepagalvojau). Ir tada aš pradėjau ilsėtis drauge su Ugne - skaityti arba miegoti kartu. Supratau, jog tai bent artimiausiu metu nepasikeis, ir nustojo nerimo muselė blaškytis mano galvoje ir drumzti ramybę. Tais metais perskaičiau daugiausia knygų negu kadanors. Tai buvo nuostabus laikas. Kaip gerai, kad tada tiek skaičiau - dabar galiu rašyti apie tai strapsnius. Dabar užbaigti vieną knygą yra problema. Aišku vistiek galvojau, kad mano Ugnė miega gana prastai, labiausiai dėl vakarų, kad net ir užmigus, labai tuomet varginantis dalykas būdavo gulėjimas su ja užmigusia nakčiai po valandą, kartais dvi, nes vos bandydavau pasprukt, ji iškart busdavo. Vėlgi, gana greit atradau, kad gulint šalia Ugnės tamsoje, man visai neblogai rašosi, tuomet net ir tas laikas tapo fainas! Kažkuriuo metu ištiko toks dalykas, kad ji nustojo užmigti gulėdama. Į pagalbą atėjo vyras su nešiokle arba gimnastikos kamuolys. Labiausiai suveikdavo dainavimas lopšinės + supimas ant kamuolio + žindymas. Jaučiausi kaip žmogus orkestras. Kartais užmigdymas trukdavo laabai ilgai. Per tą laiką su nostalgija prisimindavau tą tokį lengvą, o kadaise kitaip atrodžiusį laiką, kai atsigulam, ji žinda žinda ir užmiega. Taigi, tas kamuolys su mumis visai įsigyveno. Kas vadina 4 mėn ir 8-10 mėn miego regresijomis, pas mus tai buvo viena ilga beveik metus trukusi tūpčiojimo ant kamuolio treniruotė. Ir nors protu supratau, kad viskas kažkaip natūraliai pasikeis, Ugnei augant vis įtartinai pažvelgdavau į tą kamuolį, ar jis tikrai nesiruošia su mumis gyventi amžinai. Vis kartkartėmis pamėgindavau ją užmigdyti kaip senais laikais, atsigulus. Bet matydama, kad tai nevyksta, atsižvelgdavau į tai, kas tuo metu suveikia. Ir ką jūs manot, vieną dieną, kažkur tikrai virš metų, gal koks metai ir pora mėn, visai netikėtai, ji užmigo tiesiog žįsdama su manimi sėdėdama ant sofos. Kitą vakarą tai vėl pasikartojo. Ir vėl, vėl, ir supratau, jog tas natūralus lūžis tiesiog ėmė ir įvyko, taip paprastai. Ne tik, kad ji paprastai mums su vyru besikalbant užsnųsta mano glėbyje, bet, su laiku tapo įmanoma ją tiesiog nunešti ir paguldyti į lovą. Ir ji miega! Ir man nereikia viso vakaro pragulėti kartu. Ok, kartais tenka, kartais ir to kamuolio prireikia, bet koks 80 proc. vakarų yra visiškai paprasti. Ir nuostabiausia, kad tai įvyko visiškai lengvai ir jos inicijuotai. Suprantu, kad taip įvyko todėl, kad mes nebandėm jos kažkaip treniruoti, bandyti pakeisti ar perlaužti. Ir iš to, kad darėm tai, ko tuo metu reikėjo jai, užpildant ją kontaktu ir artumu visą parą, net ilsintis pietų miegui, mes ją užpildėme ir saugumu. Kuris leido truputuką atsiskirti, pasiekus tam tikrą naują raidos etapą. Manau prie to saugumo prisidėjo ir tai, jog visai puikiai pavyko prisiderinti prie jos poreikių ir atrasti prasmės ir malonumų tame ir sau. Nes taip, mažam žmogui reikia artumo, bet ramus artumas ir nerimastingas artumas, kai stengiamasi žūt būt iš to pasitraukti, kelia visai skirtingus jausmus. Tai va, esu labai laiminga kad tiesiog išlaukiau. Ir tikiu, jog tokia panaši istorija gali atsikartoti ne tik miego, bet ir visų kitų ateities atsiskyrimų istorijose. Siunčiu apkabinimą visoms ir visiems, kurie šiuo metu esate tame etape, kai sunku, neišeina to priimti, neišeina susitaikyti, kamuoja nerimas ar nuovargis. Tai praeis, tai pasikeis. Labiausiai linkiu atrasti būdą, kaip, ne savo vaiko saugumo sąskaita pasirūpinti savimi ir savo poreikiais. Tada, tikėtina, bus lengviau išlaukti ir nebandyti taisyti vaiko. O jums bent kažkiek pasimėgauti, kad ir tuo amžinu gulėjimu ant šono, ir nurimti. **