Pasirinkimas natūraliai (ar prieraišiai) auginti vaiką man suteikia tvirtumo. Man gera, kai literatūroje autorių, psichologų, kuriais žaviuosi ir gerbiu, studijose ar patirtyse randu atspindžius to, kas man yra vertybės, kas man yra svarbu, į ką kreipiu dėmesį. Tačiau, tai nereiškia, kad pasirinkimas auginti natūraliai (ar prieraišiai) yra lengvas. Man pikta, kai kartais tarsi turiu teisintis, kad auginu taip, kaip auginu ("nepripras, neišlepinsiu" ir pan.), kai, gerai pagalvojus, kaip gaila, kad yra dar tiek daug to spaudimo ir informacijos trūkumo apie kūdikių ir mažų vaikų raidą, poreikius, psichologiją. Man taip pat pikta, kai prieraišus auginimas kartais yra visiškai nuvertinamas, traktuojamas kaip ką tik išrastas madingas atsakas į B. Spocko ugdymo padarinius ir turi visuomenėje savo vietą kažkur tarp antivaxerių ir žaliavalgių 😂 (šiuo pasakymu nenoriu nieko įžeisti). Natūrali tėvystė/motinystė ar prieraiši tėvystė nėra kažkokia viena iš naujų vaikų auginimo filosofijų. Taip, savo pavadinimą, aiškiai įvardintus principus (http://www.attachmentparenting.org/principles/principles.php) prieraišioji tėvystė įgavo palyginti nesenai, tačiau už pavadinimo slypintis vertybinis pamatas, siekia auginimo tradicijas nuo senovės civilizacijų iki dabar. Dažnai tenka girdėti: "Ai, čia prisiskaito apie visokias prieraišias tėvystes, po to vaikai užauga mamyčiukais..." Prieraišus auginimas nėra nauja mados tendencija auklėjime ar kažkas ant bangos. Tai yra taip giliai po bangom, pačiame dugne, kas visada buvo ir, tikiu, jog visada bus. Antropologai, tyrinėjantys tėvystės raidą ir elgesį su vaikais, teigia, jog jau nuo senų senovės iki dabar žmonės atkartoja žinduolių elgesį auginant vaikus. Atliepti poreikius, žindyti pagal poreikį, rūpintis vaiku ne tik dieną, bet ir naktį, nešioti ir glausti, gerbti, palaikyti, o ne bausti - juk visa tai yra tiesiog natūralu, o ne mada. Taip mamoms diktuoja gamta ir jų kūnuose įvyke hormoniniai, fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai. Tai buvo niekur garsiai nedeklaruojama norma iki kol, dar visai neseniai, maždaug 100 metų atgal, įvairūs socialiniai pokyčiai, ypatingai vakaruose, atnešė permainas į kasdienybę, o tuo pačiu ir į požiūrį į kūdikius ir vaikus. Staiga atsirado poreikis atskirti mamą ir tėvus nuo kūdikio, pabrėžti individualizmą, savarankiškumą, ko buvo tikimasi vos ne iš naujagimių. Staiga atsirado atskiros kūdikių lovytės, vaikai migdomi atskiruose kambariuose. Stipriai tobulėjanti medicina įsikišo į natūralius gimdymo ir auginimo procesus, ko pasekoje atsirado mišinukai, buteliukai, rekomendacijos maitinimui kas kažkiek laiko, miego "normatyvai", daugybė intervencijų į natūralų gimdymą. Individualizmui skatinti ir palaikyti, atsirado ir daugybė naujų vaikų auginimo filosofijų. Ir dabar prancūziškas vaikų auklėjimas, bausmėmis ir skatinimu grįstas "treniravimas", įvairūs griežti migdymo ar auklėjimo metodai karaliauja knygynų lentynose. Orientuotos į tėvų patogumą, o ne kūdikių poreikius ar santykio tarp tėvų ir vaikų kūrimą, savo destruktyviais patarimais šios kryptys sprogdina internetą, garantuodamos greitus ir apčiuopiamus (bet ne ilgalaikius ir tvarius) rezultatus ir bando NEpelnytai užimti vietą šalia prieraišios ar natūralios tėvystės/motinystės. O pastarajai tenka įrodinėti savo aktualumą, kad gi neišlepinsim kūdikių juos nešiodami, užmigti žindant nėra blogas įprotis ir t.t. Tiek daug kultūrų vis dar augina vaikus natūraliai, o mes kažkaip nutolome nuo to, kas natūralu ir užuot kliovęsi savo instinktais, apsikraunam informacija, kuri mus nuo jų atitolina. Mano pačios kelionė į natūralų/prieraišų auginimą nebuvo visiškai paprasta ir tiesi. Nors ir turėjau psichologijos žinių apie vaikų raidą, poreikius, bei tam tikrą principinį įsitikinimą, kad vaikų nereikia auklėti, reikia auginti save, vis tiek manyje buvo daugybė baimių, keistų įsitikinimų, kažkieno kito minčių, kurias bandžiau prisijaukinti. Oi, kiek knygų ir straipsnių teko perskaityti, kol galiausiai pati atsikasiau viduje glūdėjusį žinojimą apie tai, kaip būti su savo nuostabiu vaiku ir su savimi pačia. Mėgaujuosi šia ne visada lengva kelione ir su dideliu noru ir vidiniu pasižadėjimu nuolat tobulėti, laukiu, kur ji mane, mus ir galbūt jus nuves. ** #prieraišumas #motinystė #tėvystė #vaikųauginimas #prieraišiojitėvystė

"Jau pratini prie savo kambario?" / "Ar jau užrašei į darželį?"/ "Jau gal laikas grįžti į darbą?" / "Nebemaitink dieną!" / "Į kokius būrelius leisi?" Kiek daug klausimų ir patarimų sulaukia mamos. Temomis, kurios dar yra visiškai naujos joms pačioms, kur dar jos net neturėjo galimybės rasti atsakymų SAU į šiuos klausimus. Todėl jos yra ypatingai pažeidžiamos, ir gali labai lengvai vienai ar kitai minčiai paklusti. Ypač turint omeny, kaip dauguma mūsų buvo auginti. Paklusti! O tai yra rizikinga, nes kiekvienas patarimas turi svorį ir atsakomybę, kurią vėliau neša ne kas kitas, o ta mama. Klausiantysis ar patarinėjantis (nukreipiantys klausimai irgi yra patarimai) yra galios pozicijoje, nes dažniausiai turi labai aiškią viziją, kaip viskas turi vykti. O vykti turi pagal labai aiškų scenarijų - taip darė man, taip dariau aš, vadinasi, taip turi daryti ir visas likęs pasaulis. Kviečiu stabtelti ir automatines reakcijas - patarti, keisti į palaikymą, automatinį žinojimą - į smalsumą. O jei tiesiog leistume mamoms būti? Stebėti ir pažinti savo vaiką ir savo santykį su juo. Atrasti, ko reikia vaikui ir tam konkrečiam santykiui? Kviečiu pamėginti susilaikyti nuo savo "žinojimo" ir patarimų štampavimo, o tiesiog geriau paklausti "Kaip TU matai ateitį?" "Ko tu IŠ TIKRŲJŲ NORI sau, savo vaikui ir savo santykiui su vaiku?" Ir pabandyti tai išgirsti. Nereaguojant. Nevertinant. O įsiklausant. Vienas didžausių žmogaus psichologinių poreikių socialiniame kontekste yra būti išgirstam, suprastam ir būti (kažkam) svarbiam. Patarinėdami, mes pačiu tiesiausiu būdu ignoruojame šį poreikį. O tuo pačiu ignoruojame pačią didžiausią mamų stiprybę - gilų ir instinktyvų esminių dalykų žinojimą. Leiskime mamai pasikliauti savo galiomis ir kurti tokią ateitį sau, savo vaikui ir savo šeimai, kuri bus tinkamiausia būtent jai. ** Nuotraukos autorė Ugnė Poloudina "Išgyventi Tėvystę" #mama #motinystė #palaikymas

Ar leidžia nors kiek pamiegoti naktį?“ / „Nu tai ar labai kankini mamytę naktimis?“ / „Jau išmiega naktį? Vis dar keliasi?! Tai kas jai yra?“ Tokie ir panašūs klausimai. Nuolat. Būtų maloniau, jei paklaustų, kas labiausiai džiugina, koks jausmas sulaukti bučkio ir apkabinimo ar pirmos naujagimio šypsenos, o ne „NU TAI KAIP TOS NAKTYS“. Net nėra, ką normaliai į tai atsakyti. Nes juk mes tai suprantame, kad kūdikiams ir mažiems vaikams, ypatingai žindomiems, yra visiškai normalu ir biologiškai užprogramuota keltis nuo kelių iki keliolikos kartų per naktį (tam kad jie išgyventų!). Kad miego ritmai skiriasi skirtingais kūdikio amžiaus tarpsniais ir 4 valandas ramiai išmiegodavęs kelių mėnesių kūdikis, sulaukęs pusės metų, gali imti keltis kas valandą ir tai irgi yra visiškai normalu. Bet vos apie tai užsiminus, kyla rizika įsitraukti į didžiulę diskusiją, nes žmonės turi labai tvirtus įsivaizdavimus apie tai, kaip kūdikiai TURI miegoti. Ir bet koks nukrypimas nuo to įsivaizdavimo yra laikomas didžiule problema ar nenormaliu elgesiu, o mamai – iš vis košmaras. Ginčytis su kiekvienu dažnai pritrūksta motyvacijos, o iš kitos pusės, nesijauti taip jau košmariškai, nes, miegant kartu, dažnai ryte net nesupranti kiek ten kartų tas mažylis žindė ir viskas yra daug lengviau. Aišku, būna sunkesnių ir labai sunkių naktų. Būna juk kad ir mes, suaugę, miegam neramiai ar sapnuojam košmarus. Tuomet didelė laimė yra apsikabinti mylimą žmogų. To paties nori ir mūsų mažyliai, tik kodėl daug kam yra taip sunku tą suprasti? Taigi, aš visgi leidžiuos į tas ilgąsias diskusijas, ir dalinuosi su aplinkiniais tuo, ką žinau, nes noriu, kad kūdikių ir mažų vaikų miego tema išlįstų į dienos šviesą. Ir tikiu, jog vis daugiau mamų ima kalbėti apie normalų mažųjų miegą. Ne patogų miegą tėvams, bet apie tokį miegą, koks jis yra, be pagražinimų ar tragizmo. Tam, jog pailsėti, renkuosi pamiegoti su dukra, kai ji miega dienos metu, taip pat Ugnės tėtis yra labai įsitraukęs į jos auginimą, taigi randam būdų kaip leisti vienas kitam pailsėti. Norėčiau, jog šeimos ieškotų sprendimų, kaip pakeisti savo elgesį, kad jaustis geriau, o ne bandytų taisyti kūdikius ir nesančias jų miego "problemas". Galbūt tada visuomenėje mažylių miego tema taps suvokiama realistiškiau, ir šiek tiek sumažės šių, nieko iš esmės gero neduodančių, klausimų. ** #miegas #vaikųmiegas #artumas #motinystė #ryšys