Aš vis rašau apie motinystę ir vis žadu sau jau nustoti. Vos jaučiuosi kažką išsėmusi, išsisėmusi, pliumpt ir vėl aptinku save besimataruojančią ir už(si)pylusią nauja srove. Motinystė man tokia ypatinga savo nuolatiniškumu. Ji sunki ir faina, ir džiugesio, ir bejėgystės, ir nuobodulio, ir pykčio - regis visko pilna. Bet skirtingai nei įprastai gyvenime, kur viskas praeina - ir sunki diena, ir niūrus etapas, ir varginantis projektas. Ir ruduo, ir vasara, ir žiema. Ir baiminga kažko naujo pradžia, ir nuobodus tęstinumas. Ir vargas, ir nuotykiai - viskas visuomet praeina, viskas juda, teka keičiasi. O paradoksaliai motinystėje, kur išties viskas taip stipriai ir greitai keičiasi, aš jaučiuosi pa-puo-lu-si. Būtent tas gyvenimas be pauzės mygtuko mamystei ir jos keliamiems jausmams, nuolatinis buvimas artimame santykyje, priklausomybė - ir būnant pačiai priklausomai nuo partnerio, nuo pagalbos, net nuo vaikų ligų bei tai, nuo kurios priklausomi kiti maži žmonės. Ach tos nuolatinės neišvengiamos tarpusavio sąsajos, tokios mielos ir prasmingos ir drauge išsunkiančios. Niekur kitur, tik mamystėj jaučiu tiek paradoksų ir priešybių. Ir bendrai niekur kitur ir kitaip savo gyvenime nenorėčiau būti. Bet ir nesuvokiamai dažnai čia būnant, kaip tyčia norisi būti kitaip ir kitur. ** #motinystė #mama #jausmai #vaikųauginimas #ryšys #santykiai

Mano vaikai vakare, kaip jau kurį laiką, pradėjo rodyti "subinių vaidinimą" - šėlti, šokinėti, rėkti "aš subinė aš subinė aš siaubinga subinė, kaku kaku pirst pirst", burnomis persdamos, lakstydamos susiėmusios už užpakalių, belekokiu greičiu ir intensyvumu. Viskam vadovavo vyresnioji, mažoji kartojo, bet su ne ką mažesniu entuziazmu. Praėjus kokiom 5-10 min po pirmojo veiksmo ir vaikams padarius mini pertraukėlę atsikvėpti, močiutė paprašė: - o dabar parodykite ką nors gražaus. Tai taip mums įprasta! Siekti grožio, gėrio. Mes taip norim būti tie kažkokie - gražūs, geri, faini - šviesūs, kad ir ką tai šviesai patys priskirtume - tokie, ak, na tiesiog kitokie nei kartais esam. Ir taip nenorim susidurti su viskuo, kas priešinga. O mes juk esam ir šviesūs, gražūs, geri, draugiški, atjautūs, ir pikti, tingūs, nepatenkinti kažkuo, nusivylę, nemokantys išreikšti savęs, kaip norėtume, neprisiimantys atsakomybės, kišantys galvą į smėlį. Mes ir tos gražios princesės ilgais plaukais ir suknelėmis, ir tos va siaubingos subinės, bezdančios ir kakojančios subinės. Tik pastarojo apie save tikrai nenorėtume priimti. Todėl ir norisi stabdyti vaikus, kai jie žaidžia subinių žaidimus, kai žaidžia karą, kai pyksta ir nori išvaryti, kai sako blogus dalykus - mes jų girdėti nenorime ir norime vis pataisyti - kad dinozaurai ne peštųsi, o draugautų, kad piešiniuose būtų gėlės, o ne kakalai ir kad mūsų gyvenimuose vyktų nuolatinis progresas, sąmoningumas, o ne kartais apimantis klampus tūnojimas, lėtas visa ko virškinimas ar vengimas. Man rodos be galo sveika štai šitaip, kaip vaikai, turėti galimybę tapatintis ir su vienais, ir su visiškai priešingais savęs aspektais ir per tai patirti, pažinti ir priimti save visokį - įvairų ir laisvenį nuo visų "reikia", "turėtų". Ir ne, tai nereiškia, jog dabar subinių žaidimą reikia žaisti ir visur ir visada - neštis į darželius, rodyti visiems, neatsižvelgiant jog jiems galbūt nepatogu. Ne - atskirkime, kur svarbu ir kartais būtina prisitaikyti, kur mūsų norai ir poreikiai susiduria su kitų ir gali nesutapti. Kad yra taisyklių, kurios gali apriboti mūsų absoliučiai laisvą autentiškumą. Jog kiekvieno iš mūsų susidūrimas su aplinka kartais būna švelnus, o kartais aštrus. Mums nereikia visuomet perkeisti aplinkos, kad joje galėtume atsiskleisti. Bet svarbu kurti ir sau, ir vaikams erdvių, kuriose galėtume tiesiog būti visokie. Erdvių, kur savo įvairumą patirti būtų saugu. Net ir kartais būnant tiesiog paprasčiausia subine. ** #psichologija #psichologas #vaikai #psichoterapija #žmogus #įvairumas #motinystė #vaikųauginimas

- Šiandien skaitysiu tik vieną knygos skyrių, pradedu tvirtai ir iškart imu aiškintis dėl ko, kai pajuntu, jog šalia sėdintu Ugnė man švelniai paglosto ranką. Pažiūriu į ją, ji man mirkteli akimis, sakydama taip. Perskaičius tą skyrių, nuridenu ant manęs užmigusią Ūlą, išjungiu šviesą, atsisuku į Ugnę. - Mama, pirma aš tau pakasysiu nugarą, tada tu man - sako. Sutinku. Atsipalaiduoju ir jaučiu tuos mažus pirštelius lakstant man po nugarą. Akimirksniu imu grimzti į miegą. - Ar jau užtenka? - iš nugrimzdimo pakelia švelnus balselis. - Dar truputį.. sumurkiu. Viena akimi matau, kaip Ugnė nusišypso ir staiga pabučiuoja man į žandą. - Tau patinka kasyti man nugarą? - teiraujuosi. - Man patinka kai aš tau kasau, o tu man kasai, mama. Ugnė - toks artumo ir dialogo meistras, kad beveik man primena filmą "Tu man nieko neprimeni", kurį prieš kelias dienas žiūrėjau ir vis prasukinėju dienose ir sapnuose. Jei leidžiu sau pasimėgauti ir ramiai, pilnai sugerti ir paskanauti šias ryšio akimirkas, negalvojant, kad tuoj gal atsibus Ūla, reiks matuot temperatūrą, ar rytoj vėl kelsimės paryčiais, negalvodama apie finansus, karus, nuovargį, darbus, reikalus, negalvodama, o pasinerdama ir tik imdama tai, ką man duoda - oho, kaip prisipildau. ** #ryšys #rysyje #vaikųauginimas #motinyste #artumas #santykiai #švelnumas

Po pernykščio rusijos įsiveržimo į Ukrainą, mano nesaugumo lygis pasiekė aukštumas. O saugumo patyrimas tapo absoliučiai nebe natūralus atsakas, o veikiau didelių pastangų ir sąmoningumo išdava, pasiekiama tikrai ne dažnai. Tad jei anksčiau konfliktiniai susirėmimai Gazos ruože buvo kažkas, ką praleisdavau pro ausis, tai dabar Hamas teroristinės atakos tiesiog šokiravo. Šalia siaubo, liūdesio, pykčio, nusivylimo, bejėgystės, baimės vis užplūstanta pasmerktumo ir pasaulio griūties išgyvenimas. Atrodo, kad viskas ritasi dideliu greičiu žemyn, o blogis, kaip niekad stipriai aktyvus. Atrodo - siaubinga, juoda. Ir netgi su tuo laiks nuo laiko užplūstančiu patyrimu, vistiek tenka gyventi - skaityti vaikams knygeles, dirbti savo kasdieninį darbą, vežti vaikus į darželius, stovėti kamščiuose, išgyventi dramą dėl pėdkelnių spalvos ar suknelės rankovių ilgio, valyti nosis, užpakalius, įsikuisti į savo šiltą patalą vakare ir keltis ryte pradėti naujos dienos. Su didesniu ar mažesniu entuziazmu, energijos lygiu, bei prasmės pojūčiu. Su džiaugsmu ar/ir liūdesiu. Įdomu stebėti, kaip tokie siaubingi dalykai vistiek geba rasti savo vietą mūsų gyvenimuose. Ir ne, taip būti neturėtų. Neturėtų vykti brutalūs užpuolimai, žmonių kankinimai, žudymai, ne ne, mums neturėtų reikėti to susitalpinti savo galvose, jausmuose ir gyvenimuose. Bet noriu akcentuoti, jog mes galim. Tad, kai natūraliai kyla klausimas, ką su visais tais kylančiais jausmais dėl karo daryti, noriu paskatinti ne daryti, o  būti. Leisti tiems jausmams būti. Ir reaguoti atsižvelgiant į tai, ko norisi būtent jums. Man, pavyzdžiui, svarbu turėti erdvių, kur galiu pasikalbėti apie tai, kas mane neramina, ko man baisu. Bet ne "protingai padiskutuoti", o galėti visiškai subliukšti, parodyti, kaip stipriai bijau, atsiverti, kaip stipriai nesuprantu. Vertinu, kad turiu su kuo iš tiesų galiu, nors ir nevisada išdrįstu. Dar svarbu šitoj neapaiškinamoj beprasmybėje, atrasti vistik kažką, ką matau esant prasminga. Ir čia mamystė turi ką pasiūlyti. Nors iš vienos pusės baisu auginti vaikus tokiame pasaulyje, kuris, neaišku, koks taps vėliau ir toliau, iš kitos - kelia ir viltį, kad šitie maži geraširdžiai ir drauge drąsūs save reikšti, rūpintis savimi ir kitais žmonės, kaip tik turi potencialo kurti šviesią ir drąsią visuomenę. Esu tikra, kad šita atliepiai auginamų vaikų karta išaugs stipri ir teisinga. Visuomet jaučiu prasmę, liesdamasi prie žmonių jausmų įvairiomis formomis - pažindama ir lydėdama terapijoje, pakutendama ar apgobdama savo tekstais ir knygomis. Kuo toliau tuo didesnę to prasmę matau šiame karų/ekologinio siaubo/technologijų amžiuje. Žmogui visada reikės žmogaus, visada reikės ryšio. Santykiai, pabuvimas su tais, kurie rūpi ir kuriems rūpi. Susitikimų teikiamas džiaugsmas. Ryšio teikiama pilnatvė. Net kai kartu neramu - visada tai yra brangiau nei vaikymasis deadlaino ar godumo. Vaikykimės, verčiau žmonių. Gamta dėl kurios irgi labai skauda širdį, šiltėjant ežerams ir vandenynams, kylant vidutinei temperatūrai, tirpstant ledynams. Gamta, kol dar yra šalia, - tokia graži ir kupina visko, gali būti puikus resursas stabilizuoti save, jei tik leisim sau ją patirti - dėmesingai būdami, kvėpuodami, paliesdami savo kūnais ar savo mintimis tieisog stebėdami - medžius, gyvūnus, augalus ir jos pokyčius. Stebėdami vaikus - jų judrumą, smalsumą, energiją, atkaklumą, susikaupimą - jų įvairumą - būdami greta galime patirti džiaugsmo, šviesos, ramybės, įkvėpimo. Judėdami, ir tai nereiškia sportuodami iki nukritimo, veikiau atliepdami savo individualų poreikį judesiui ir leisdami sau patirti malonumą judant. Rupindamiesi savo kūnais ir savo vidumi - kaip mokame, kaip galime - daugiau pailsėdami, mažiau iš savęs reikalaudami ir švelniau su savimi bekalbėdami, kokybiškiau ir spalvočiau maitindamiesi ar tiesiog anksčiau nueidami miegoti. Reguliuodami informacinį srautą ir leisdami sau įsitraukti, bet būtinai ir atsiriboti. Ir bent kartais, bent trumpam pasinerdami į savo hobį - t.y. tą veiklą, tą erdvę, - ar tai būtų pomidorai šiltnamyje, idėjų eskizavimas pieštuku, plaukimas, dainavimas - kažkas, kur ištirpsta viskas, kur bent sekundei galima pasinerti ir pailsėti, visiškai sustelkiant į tai, ką darome šiuo metu, nes tai - malonu ir svarbu. Man - tai rašymas. Net keista atrodo, kad parašiusi kažką, kas man patinka, kaskart pasijuntu, kad diena išties įprasminta. Kažkas, kas malonu, gali sutapti, o gali būti kitko, nei tai, kas kiekvienam subjektyviai atrodo prasminga. Prasmių, už kurių įsikibti taip pat verta paieškoti. Nes tai daro mus žmonėmis, bendruomenės dalimi. Prasmingomis veiklomis mes prisidedame prie gerumo kūrimo ir tokiu būdu įprasminame savo būtį. Ir pabaigai, manau svarbu savy paieškoti kuo daugiau resursų, kuriuos gali teikti kūnas - palaikymo, nusiraminimo, įsižeminimo, susibalansavimo. Kartais to reikia išmokti, išsiugdyti įgūdžius, išmokti tam tikrų somatinių praktikų. Bet niekuomet neprašausite, tieisog pasirinkdami dažniau kreipti dėmesį į savo kvėpavimą - jo gylį, pulsavimą, reguliarumą, bei kuo dažniau giliai giliai, iš visų plaučių  i š k v ė p t i. O į nuotrauką dedu vaikus. Va taip reikia gyventi. Tada pasauliui viskas bus gerai. Siunčiu apkabinimų. Fotografavo Indrė Ulozaitė. ** #psichologas #psichologija #karas #karai #jausmai #emocijos #pasaulis #ryšys #žmogus #gyvenimas #savipalaikymas

- Aš nenoriu važiuoti į darželį, aš visai nenoriu važiuoti į darželį - liūdėjo Ūla po ilgesnio neėjimo į dražely mano glėbyje dar iš vakaro. Nepaleisdama manęs,  įgriuvusi, neatsiplėšdama nei dantų valyti, nei rengtis pižamos ir eiti miegoti. Atrodo užstrigo kuriam laikui, ir kartojo, kartojo, graudinosi, verkė ir verkė. Galiausiai kažkaip nuėjus miegoti, su daug daug pykčio ir pasipriešinimo, ir vėl ašarų bei magnetinio glėbio, sumigus vaikams likau su tuo "nenoriu". Sunkumas nusileido ant krūtinės, ten kur galvą prieš tai dėjo Ūla ir pajutau nerimą - šakės bus rytoj, galvojau. O begalvodama prikūriau scenarijų dienai į priekį: kaip ryte Ūla nesikels, kiek verks ir pyks, kaip bus neįmanoma jos suruošti, kaip stipriai vėluosime, kad prašys pieno ir nesitrauks nuo krūties, kad stabdys kiekvienam žingsnyje - dantų valyme, rengimesi, saugos diržų prisisegime, išlipime iš auto, nusirengime rūbinėlėje ir galiausiai likime daržely. Jog reiks ją nuplėšinėti ir rodos perplėšta širdimi tada bandyti gyventi gyvenimą. Rytas, vienok, buvo kaip niekad paprastas. Atsikėlė, čiaukšėdama, kad važiuos į darželį sukirto vitaminus, be jokio pasipriešinimo leido išvalyti dantis, apsirengė, truputį atsigėrė pieno ir davusi bučkį man išvažiavo su tėčiu ir sese. Darželyje vyras sakė, jog laiminga nukeliavo pas auklėtoją ir tiek. Stipriai liūdėdama ji pilnai išbuvo savo patyrimą, gavusi palaikymo išliūdėjo ir paliko tuos jausmus sau už nugaros - vakar dienoje. Tik ne aš - aš, pasirodo, likau toje situacijoje, nors ji jau ir pajudėjo į priekį. Ar jums taip būna? Užsilikti, kai vaiko istorija vis dar lieka jūsų dabartimi? ** #psichologija #psichologas #jausmai ##vaikai #vaikųaugimas #motinystė #darželis

- Bet yra vienas geras dalykas vemiant - sako Ugnė 4 nakties, sėdėdama ant grindų tualete - kad tu būni kartu su manimi. Net užsimiegojusias akis ir ausis pastačiau. Jetus, galvoju, tai negi tikrai visi tie vėmalai ir snargliai tėra būdas daugiau pabūti kartu? Ir turiu sau atsakymą į tai, jog ir taip, ir ne tik taip. Bet ne apie tai aš susimąsčiau tą akimirką. O veikiau apie tai, ką ji man sako ir ko jai reikia. Mes tiek mažosios Ūlos darželio adaptacija susirūpinom, jog ne tai, kad nepastebėjom, kaip jaučiasi Ugnė, bet tiesiog nebeliko tiek energijos jaudintis ir kreipti dėmesio. Nes ji jau penkerių. Nes jau antrus metus eina. Nes jau geba save ir išreikšti ir reguliuoti geriau. Ir nors būna dienų, kai ji gana lengvai lieka daržely - nu matau tas, rodos, labai liūdnas akis įsmeigtas į mane, mojuojant pro langą. Ūla verkia, visada stipriai verkia ir pyksta atsisveikindama su manimi. Na, o su tėčiu apskritai abiems visiškai paprasta. Tarsi skirtingus vaikus mudu su vyru augintume. Tad kol Ūla rėkia, verkia, pyksta, - Ugnė susipakuoja. Kol Ūla rankas sunėrus ant krūtinės trepsi kojyte, Ugnė prisitaiko. Ir kai Ūla stipriai stipriai ir ilgai verkia - ji turi galimybę gauti paguodos, dėmesio, glėbį ir palaikymo. Ir taip iš tiesų nurimti. Kol Ugnė bandydama viską laikyti, gali būti, kad belaikydama jaučiasi šiek tiek vieniša. Man tas laikymas pažįstamas. Prieš daugiau nei savaitę turėjau vieną stipresnių savo asmeninės terapijos sesijų, kur, dabar jau aišku, kad plyštančiais kraštais, kupinais vidinio turinio atėjusi, nesusivokdama, kas vyksta, bandžiau kalbėti apie kažką "protingo", kol atradau, kad ta protinga diskusija man visiškai netinka. Jog tiesiog noriu... švelnumo. Ir prapliupau verkti. Verkiau verkiau, galiausiai verkiau apsikabinusi terapeutę, savo iškrovoj atpažindama save kaip savo mažąją Ūlą, visu savo kūnu tiesiog verkiančią glėby. Kartais gyvenime svarbu laikyti. Mes negalime visada ir visur pamesti, praplyšti. Tai nesaugu, neefektyvu, taip, tikėtina vistiek negausime, to, ko mums reikia. Bet labai svarbu atskirti, kur reikia laikyti, o kur yra erdvė nebelaikyti ir kur galima pasitikėti ir paleisti. Ir tokiu būdu atsiremti į kitą. Šituos du atskirti ir yra didysis menas, nes tikrai nėra lengva pamatyti: kokiems mano poreikiams tenkinti, kokia aplinka yra palankiausia. Tai nuo vėmalų iki ašarų, bet viskas juk apie tą patį: palaikymą, pasitikėjimą, atsirėmimą ir paleidimą - ryšį, kurio patyrimo mums taip kiekvienam reikia. Ar kai naktį pykina tualete, ar darželyje, ar psichoterapijoje. ** Nuotrauka Indrės Ulozaitės #rysyje #rysys #psichologas #psichologija #psichoterapija #motinystė #vaikųauginimas

Kažkurį rugpjūčio vakarą Ugnė pradėjo liūdėti, ir tas liūdesys, irzulys, pyktis jos nepaleido iki pat ėjimo miegoti. Virkavo, zirzuliavo, bruzdėjo, rėkė, spardėsi, glaudėsi. Aš ją vis raginau eiti valytis dantų ir ruoštis miegui, o ji vis prieštaravo - sakė, kad netrukdyčiau jai liūdėti, jog ji visko dar neišliūdėjo. Bandžiau eiti prie jos, norėjosi pabūti kartu, bet greit entuziazmas išnykdavo, jai spyrus ar trenkus man, nors ir netyčia. Ūla po truputį ėmė niauktis, jai jau buvo laikas miegoti ir buvo pavargusi. - Mama, einam tada mes dviese miegoti - pasiūlė Ūla. Aš pasimetus ir pikta jau vos ne pritariau jai, po truputį bejėgystės vedina pradėjusi slysti į tą tamsiosios tėvystės pusę. Ugnė, išgirdusi mano svarstymus, pradėjo dar labiau rėkti, o aš nuėjau aprengti miegot besirengiančios ir pižiamoje susiraizgiusios Ūlos. Man ją berengiant, Ūla staiga sako: - Ne, mama, einam paguosim Ugnę, einam visos trys miegoti kartu. Susigraudinau - man beprasukinėjant mintis, kaip nu ir tegu nubausiu neva tai Ugnę, jei neina ruoštis kartu tegu žinosi, Ūla, kuriai dar nėra trejų, pasiūlo štai tokį empatišką srendimą. Galvoju, kad mano vaikai jau yra gera galva aukštesni už mane savo emocine branda ir pilna empatijos einu dar sykį mėginti laimę sumotyvuoti Ugnę praustis. Ateinam pas ją - švelniai, ramiai, nors aš kiek įsitempus, kaip Ugnė reaguos, bijau pykčio, aštrumo. O Ūla, švelniausiu savo dar švepluojančiu balsu sako: - atėjom tave paguosti! Ugnė staiga pradeda rėkti, kad eitume iš čia, nes mes ją erzinam, ji nori pabūti viena. Aš pravirkstu, mano atstūmimo scenarijus pasitvirtino, tas jautru, o be to, pasijuntu labai jau bejėgė ir laaabai pavargusi. Ugnė iškart į mano ašaras reaguoja, jai matyt baisu, dalinuosi, kad jaučiuosi bejėgė ir nematoma. Ugnė atsako, kad ji mato, tik liūdi ir pyksta. Besikalbėdamos galiausiai išsivalėme dantis ir susirangėme lovoje. Ir tada Ugnės paklausiau apie liūdesį ir ji pradėjo pasakoti apie tai, kad labai daug liūdesių į vieną didelį liūdesį suplaukė: ir dėl to, liūdna kad katinas, kurį džiaugsmingai stebėjo pro balkoną, nuėjo ir jo nebematė, ir oro balionai nuskrido, ir kad Ūla ją pastūmė. Prisiminiau nuo ko viskas prasidėjo - kai mėgino išlankstyti vėduoklę, kad man padovanotų ir jai nesigavo. O aš tuo metu nelabai turėjau laiko ir ūpo su tuo išbūti, paguosti pakankamai. Ir kai ji klausė, man galiausiai padovanojusi tą ne visai jos akimis pavykusią vėduoklę, o ką aš jai padovanosiu, - aš, užsiknisusi per dieną nuo prašymų nupirkti, padovanoti, naujų žaislų, suknelių ir šiaip reikalavimų, atšoviau griežtai, kad nieko nedovanosiu, nes esame suplanavę pirkinius ir dovanas ir negalim teršti tiek žemės naujais daiktais. Visa tai prasukusi galvoje net susitraukiau nuo savo nelankstumo ir paklausiau, ar nuo vėduoklės visas liūdesys ir prasidėjo - tada ji jau tik tyliai linksėjo, o man pasakius, kad turbūt labai skaudu buvo, kad atsisakiau dovanoti - ir ji jau pravirko ašaromis. Klausiausi jos liūdesio apkabinusi, ji prašė dar labiau ir dar labiau apkabinti, sakė, jog labai gera, kai apkabinu ir visada nori taip būti. Sakiau, kad ją girdžiu, suprantu ir man labai svarbu, kaip ji jaučiasi. Jog ją myliu, ir tikrai, kiek daug visokių liūdesių ir nusivylimų į vieną didelį liūdesį suplaukė. Teiravausj, kaip kitąsayk galėčiau jai padėti - ar jai irgi norisi apsikabinti, ar geriau pabūti vienai. - Liūdesys nori pabūti kartu, o pyktis nori, kad išeičiau - atsakė. Paklausiau, o ko nori Ugnė, kuri ir liūdi ir pyksta? - Būti kartu, tarė ji ir dar labiau prapliupo verkti, o aš pajutau, koks drėgnas mano petys. - Noriu, kad pabūtum kartu, bet labai labai švelniai, tęsė. Ūla per tą laiką gerdama pieną užmigo ir mudvi su Ugne dar kurį laiką gulėjome apsikabinusios, vis tvirčiau ir tvirčiau man ją apkabinant. Ji sakė, jog mane labai myli, net labiau nei Ana myli Elzą, aš kartojau, kad labai myliu irgi. Dar sakė, kad nori, kad niekada niekada nepaleisčiau, visada būčiau kartu ir niekada neičiau į darbą. Paliūdėjo, paverkė ir už tai, kad rytoj į darbą eisiu. Verkė verkė, minkštėjo, minkštėjo, rimo, kol galiausiai, pirmą sykį, per paskutines kelias savaites, užmigo sau įprastu laiku, o ne kelias valandas vėliau, prasiblaškiusi lovoje. Su kolege vaikų psichologe prieš kelias savaites kalbėjomės apie vaikų emocijas. Kad kartais darbas kabinete yra susijęs su it kokio pilno jausmų maišelio prakiurdymu - pamačius, kaip jaučiasi, atpažinus, įvardinus vaiko jausmus, sunkumus, būna jis puff ir išsileidžia kaip koks balionėlis, vaikui pradėjus kalbėti ar verkti. Štai taip įvyksta tas magiškas posūkis iš užsisukusio pykčio, įtampos, kurie regis veda niekur, į liūdesį, verksmą, įgarsinimą, kurie veda į tos įtampos išleidimą ir galiausiai atsipalaidavimą. Iš aktyvios įsitempusios simpatinės nervų sistemos į parasimpatinę. Subliuškimą. Tas, beje, vyksta ir su suaugusiaisiais ne tik vaikais, ir ne tik terapijoje. Visi mes patiriam sunkumą, kai daug įtampos kyla dėl jausmų, kurių nepamatom, poreikių, kurių neatpažįstam. Tada vis riečiamės ir riečiamės į savo įtemptą užsuktą ragą, kur niekas negali išeiti ir niekas negali iš tiesų patekti. Mes neįsileidžiam ir drauge neleidžiam sau išleisti, dažnai nelabai ir suprantam, kas iš tiesų su mumis vyksta. O ten dažnai viens ant kito klojasi, sumuojasi, sluoksniuojasi ir tada maišosi mūsų nesuvokti patyrimai. Ir tik sulėtėję, atpažinę galime po truputį į tai reaguoti - taip, kaip mums tuo metu reikia, kad siūlelis po siūlelio mūsų jausmų balionas imtų bliukšti ir kūnas atsipalaiduotų. ** #emocijos #jausmai #psichologija #psichologas

"Man vis dar liūdna, nes tu mane įskaudinai ir aš visai neturiu noro tau padėti" "Aš labai pykstu ir pyktis dar bus manyje visą naktį, nu ne, gal kokią pusę nakties. Ir aš nenoriu savo pykčiu nuskriausti tėčio!" "Man labai patinka, kad šitoj pasakoj yra tiek daug meilės. Beveik tiek, kiek vakar vakare jutau tėčiui". "Noriu, kad tu žinotum, kad aš tave labai labai myliu, net stipriau nei myliu Vincą, net stipriau nei Elza myli Aną". "Man labai gera su tavimi ir aš nenoriu, kad tu rytoj ir vėl eitum į darbą, man bus labai labai liūdna" "Mano liūdesys norėjo, kad tu ateitum ir būtum kartu, o mano pyktis norėjo, kad tu išeitum. O aš norėjau, kad būtum kartu, bet labai labai švelniai ir draugiškai" "Tu mane gąsdini ir aš nenoriu su tavimi būti" ** "Random" frazės iš šios savaitės, kurias ryškiau prisiminiau tariant vyresnėlę Ugnę. Popiet grįžau po trijų dienų mirkimo geštalto psichoterapijos studijose. Ir suprantu, kad viskas, ko mokausi ten yra štai čia, man prieš nosį: *tiesiogiai išsakant tam žmogui, kam skirta *tiesiai, ne per aplinkui *asmeniškai - apie save santykyje su kitu *jaučiant savo jausmus, poreikius, ribas ir juos tiesiai šviesiai komunikuojant. *ir tai darant konstruktyviai, nesmurtiškai. Aišku, jog ne visada. Toli gražu dar ne visada. Dažniausiai namie, man esant greta. Ir vistiek - jai penkeri. 5 metai, 3 mėnesiai ir iš jos dauguma suaugusiųjų galėtume emocinio raštingumo pasimokyti. Įskaitant ir mane. ** nuotrauka Indrės Ulozaitės #emocinisraštingumas #emocinėbranda #jausmai #emocijos #poreikiai #santykiai #vaikai #psichologija #psichologas

Šiandien mano didžioji dukra po vasaros grįžo į darželį. O mažoji prisijungs ir pradės lankyti nuo rytojaus. Tad šiemet Rugsėjo 1-oji man žymi naują pradžią, etapą ir atskleidžia jausmų, rūpesčių, minčių. Dalis jūsų galbūt irgi su tuo susiduriate, tad dalinuosi savo pamąstymais. Pirmiausia, galvojant apie darželio (ar ir mokyklos) adaptaciją, man atrodo svarbu paminėti, jog adaptacijos procesas, apie ką daug rašoma, kalbama, kuo labai domisi tėvai yra daugiasluoksnis. Adaptacija vyksta vaikams. Bet lygiai taip pat adaptacija vyksta ir tėvams. Vaikams tai naujos aplinkos, naujų žmonių, taisyklių, garsų, kvapų, rutinos prisijaukinimas. Tėvams - tai prisijaukinimas fakto, kad nebe jų rankose lieka visas vaiko gyvenimas nuo ryto iki kito ryto. Jog dalį dienos, vaiku rūpinsis, jį matys, į jį reaguos kiti. Ir tai kelia įvairių jausmų, nuo palengvėjimo, džiugesio, baimės, nerimo iki bejėgystės, nepasitenkinimo, netgi pykčio. Esminė adaptacijos vieta - tai yra toji tranzicija, perkėlimas, kur iškilus sunkumams, klausimams, susipykus, pasimetus, sunerimus, nuliūdus - vaikas su visais šiais jausmais ir poreikiais kreipiasi nebe į tėvus, o į visiškai kitus žmones iš už šeimos rato. Kurie po truputėlį jam tampa artimi. Kad vaikas tą daryti galėtų - svarbu, kad auklėtojos/auklėtojai ir vaikas užmegztų ryšį. Kuris leistų jaustis saugiai, net kai nėra šalia tėvų. Kuris leistų vaikui jaustis saugiai bandant pritapti naujoje aplinkoje ir drauge bandant būti savimi. Šitai suderinti nėra lengva. Net ir mums, suaugusiems. Ir tik tada, kai vaikai sukuria ryšį su auklėtojomis ir auklėtojais, jie gali kurti kitus santykius, nerti tyrinėti galimybes ir ribas, išreikšti interesą kažkam ar priešingai, leisti sau nenorėti. Kartais atrodo, kad nieko tarp to vaiko ir auklėtojų tokio nevyksta. Bet vyksta dažniausiai vaiko viduje, kokį jis turi jausmą, santykį su kiekvienu žmogumi. O taip pat svarbu ir tai, koks mūsų - pačių suaugusiųjų, kurie lydi vaiką ar atsisveikina namuose požiūris, nusiteikimas. Kaip mes jaučiamės? Ar pasitikime vaiku besirūpinsiančiais žmonėmis? Ar mums saugu? Ar mes kalbamės, bendraujame, ar patys jaučiame ir mezgame ryšį su auklėtojomis/auklėtojais? Ar mes nusiteikę bendradarbiauti, įsiklausyti, išsakyti? Ar tik tyliai laukiame, kokia gi bus reakcija, kaip mūsų vaiką ir mus tai paveiks? Ar priešingai, tampame aršūs kovotojais, kur traukiamės savo kardus anksčiau, nei pradėję paprasčiausią pokalbį? Ir, svarbiausias - ar mes pasirengę paleisti savo vaikus? Šiame adaptacijos procese, kuris yra ilgas ir banguotas, tikrai bus svarbu stebėti, kaip jaučiasi vaikas ir drauge ieškoti būdų, kaip jam padėti. Bet nemažiau svarbu pastebėti ir tai, kaip jaučiatės jūs. Atrasti palaikymo ar savipalaikymo, kas leistų pamatyti, kas vyksta su jumis šioje situacijoje, ką tai jums patiems reiškia, ko jums reikia, kad būtų komfortiškiau visa tai išbūti, leistų atsiremti. Tad labai kviečiu švelniai ir save pastebėti ir palydėti šiuo adaptacijos keliu. Į jį galima žiūrėti, kaip į ryšio kūrimo kelią - jūsų vaikui ir jums su kitais žmonėmis, su kita aplinka. Ryšio atradimų, kaip susitikti po išsiskyrimų, kaip kurti ryšį su savo vaikais ir vėl naujai, vėl kitaip. Ir kaip kurti ryšį su savimi - savo jausmais ir poreikiais. Tikrai žinau, jog tai nėra lengva. Ir todėl linkiu ryšio, švelnumo ir žaismingumo! ** #psichologas #psichologija #darželis #adaptacija #ryšys #santykiai #poreikiai #jausmai #tėvystė #motinystė #darželioadaptacija Nuotrauka Indrės Ulozaitės

Kurį laiką jaučiu, jog stabdau save. Nuo kūrybos, idėjų įgyvendinimo, nuo minčių apie ateitį. Netgi vaikų kambarį imtis įrenginėti vengiu. Pastebiu, jog vengiu net ir tuo savo vengimu dalintis. Kurį laiką vengiau ir jausti. Tuo labiau kalbėtis. Apie TAI. Tas TAI - lyg kokia didelė paslaptis ir drauge taip visiems bendra. Tas TAI - kas sukilo daigiau ar mažiau kiekvieno iš mūsų viduje anų metų vasario 24'tą, rusijai ir vėl įsiveržus į Ukrainą. Tas TAI - toks daugiasluoksnis patyrimas, kuris atvėrė tiek durų, tiek vartų. Ir visi jie, dauguma jų į kažkokį didelį siaubą, grėsmę, skausmą, nesaugumą, kraupumą. Tada jaučiu, kad patyriau traumą, ar atsigamino kažkas, kas jau pažįstama. Kas jau yra kažkur giliai kauluose, nes tvyrojo ore mūsų senelių, mūsų tėvų vaikystės namuose. Ypač jei nebuvo apie TAI atvirai kalbama. O ar galėjo būti kalbama? Tik praeitą savaitę prabilau, jog man ir vėl baisu. Mano baimė yra absoliučiai sukabinta su motinyste. Čia ji bujoja visai kitom spalvom, čia ji kupina bejėgystės iki kažkokio kaustančio neįgalumo. Nes kiek save pažįstu, krizinėse situacijose anksčiau ar vėliau mobilizuojuos veiksmui ir savo nerimą, baimę, galiu nukreipti į kažką, ką matau esant prasmingo, ir tokiu būdu tarsi pakilti virš to, ką jaučiu. Ne nusijautrinant, bet įnešant perspektyvos it kokios erdvės, kuri saugo nuo aštraus dūrio - ji padeda, kad įvykis paliestų švelniau. Veikla ne pati savaime, bet vardan bendro tikslo, įsiliejimas į kažką padeda atrasti ir savo vietą - savo būrį, kuriame visi kažkuo panašūs. Čia kartais galima remtis, palaikyti ir jaustis mažiau vienišu. O dabar turiu po pažastimis du mažus žvirbliukus, kuriuos noriu apsaugoti nuo bet kokio pasaulio blogio, kurio čia tiesiog neturėtų būti. Nuo skaudžių patyrimų, kuriems jos dar per mažos. Nuo siaubo, kurio nei vienam vaikui neturėtų tekti patirti. Nuo informacijos, kurios joks žmogus, o ypač vaikas, nėra pajėgus apdoroti. Ir va čia aš imu ir nuskęstu kažkokioje cemento pelkėje. Nes aš nežinau, kaip tai padaryti. Kaip jas apsaugoti. Nes aš jaučiuosi vieniša. Nes galvojant apie šią didelę atsakomybę aš pati pasijaučiu kaip mažas mažas vaikas, kuriam ir pačiam labai stipriai reikia globos. Aš stengiuosi nemaitinti savęs mintimis, jog mums gresia pavojus. Ir tada prisimenu, kaip sėkmingai nustūminėjau mintis, dėl karo Ukrainoje. Kol įvyko. Regis net netikėtai! Ir tada vėl grįžtu į tą pradžią ir vėl patiriu TAI. Prisimenu tą baimę išvirstančią į drebulį, kur kūnas trūkčioja ir niekaip negaliu savęs nuraminti. Klausymąsi vaikų kvėpavimo naktį ir iškart matomų vaizdinių, kaip bandau jas sutalpinti savo rankose, išnešti, išgelbėti uždengti. Ir manęs neužtenka. Nuo TO jų apsaugoti aš nesugebu. Ir drauge turiu saugoti save, nes jų gerovė su manimi taip stipriai susijusi. Visa tai atrodo neįmanoma, nesuprantama, neapėpiama mano drebančioms rankoms. Niekada iki TO nebuvau pagalvojusi apie mažų vaikų motinų vaidmenį kare, kuris toks svarbus bet ir toks, kaip ir dauguma dalykų motinystėje, toks sunkiasvoris ir daugialypis, o drauge ir sunkiai matomas, nes vykstantis tik jų pačių viduje ir mažose perimetruose, tarp vaikučių rankų ir akių, ir jų - mamų - raminančių, guodžiančių, palaikančių. Ir drauge ant savo pečių nešančių visą pasaulį. Turbūt vistik nusprendžiau pasidalinti, su poreikiu išreikšti, įgarsinti tai, kas jau kurį laiką smaugia, bandant sutilpti manyje. Ir siekdama pažadinti kažkokią bendrystę. Išgirsti ir kitas mamas, kurioms baisu ir kurios neranda savo vietos, kaip suderinti, kaip išgyventi šitą pilietiškumo ir mamystės konfliktą. Ir KAIP atrasti ne tik savo vietą bet ir savipalaikymo ir kitopalaikymo jame. Nes kuo labiau, kaip strutis, kišu galvą smėlį, bandydama apsimesti, kad niekas mums negresia ar nieko nejaučiu, tuo labiau, jaučiu, kad mano rankos ir kojos virpa. ** #psichologas #psichologija #jausmai #baimė #karas #nesaugumas #motinystė

Kai nespaudžiam jų reikalavimais Kai mažiau kritikuojam ir juos komentuojam Kai daugiau laisvės žaisti, ką nori ir kaip nori Kai mažiau taisyklių, kurias sunku suvokti O taisyklės, kurios yra - yra aiškiai išsakomos Kai jų neskubinam Kai atsipalaidavę mes patys Kai mažiau tyliai ar garsiai pykstamės tarpusavy Kai daugiau mėgaujamės procesu Kai atsižvelgiame į vaikus Kai jie jaučiasi pamatyti - su savo jausmais, poreikiais, norais Ar neaiškiu vidiniu konfliktu, nes tie norai vienas kitam prieštarauja Išgirsti su viskuo, kaip jie yra, o ne kaip turėtų ar reikėtų būti Kai gali daug juoktis Tyrinėti Liesti Rausti Lakstyti Žaisti Susitepti Išpilti Nebijoti suklysti Nesistengti įtikti O gali tarp nuotykių atsiremti Į pažįstamą rutiną Informaciją, kas bus, ko nebus, ko laukti ir tikėtis Mylimų akių kontaktą Apkabinimą Jie gali atsipalaiduoti Ir ilsėtis O tada juk ilsimės ir mes ** #psichologija #psichologas #ryšys #santykiai #atostogos #atostogossuvaikais #motinystė #tėvystė Nuotrauka Indrės Ulozaitės

Jei, pamatę šį paveikslėlį, galvojate, kad pasidalinsiu vaikų lavinimo idėjomis, tai ne, to nedarysiu. Nes nemanau, kad tai reikalinga. Nemanau, kad mums reikia organizuoti, valdyti ir inicijuoti mažų vaikų lavinimą, nes... jie ir patys puikiai gali tą daryti. Jei tik jiems leidžiame. Vaikai nuo pat kūdikystės natūraliai smalsauja ir siekia žinių, augimo, tobulėjimo, jie tiesiog užprogramuoti tyrinėti, pažinti ir mokytis apie šį pasaulį įvairiausiais būdais. Kūdikiai, vos pradėję raiškiau matyti, stebi, siekia, domisi kiekvienu šešėliu, garsu, daiktu, mūsų pasikeitusiu apdaru, balsu, mimikomis, saulės zuikučiais, lauko garsais ir daiktais aplinkui. Augdami atranda stimuliacijos juos supančiose tekstūrose, grindų trupinėliuose, antklodės kutosuose, katino draskyklėje, bet kokiuose namų apyvokos daiktuose. O kiek jos gamtoje! Nuostabu stebėti, kaip vaikai net neraginami, intuityviai imasi spręsti savo raidos užduočių - talpinti mažesnius daiktelius didesniuose, pilstyti iš vieno indelio į kitą, bandyti išlaikyti rankoje pieštuką, o galiausiai kažką aiškaus nupiešti. Kaip lavėja jų kalba - ir ne tik nuo priverstinai skaitomų vaikiškų knygelių - nuo mūsų bendravimo su jais, su aplinkiniais. Ir kaip bręsta ir skleidžiasi vaikų interesas vieniems ar kitiems dalykams, kartais įkvėptiems mūsų, o kartais visiškai nuo mūsų nepriklausomai. Mums nereikia apsikrauti kūdikių ir mažų vaikų lavinimo organizavimu. Tai veikiau dar vienas nerimo šaltinis ir drauge bandymas jį išveikti. Konsultacijų metu girdžiu tiek daug kaltės ir nusivylimo savimi - "kad nepakankamai lavinu". Kaip liūdna tą girdėti! Mūsų perteklinėj darymo VS buvimo visuomenėj mums visada kažkas parduos idėją, kad esam nepakankami. Pasitikėkim, kad kasdienis gyvenimas parūpina pakankamai galimybių vaikams tyrinėti, augti, mokytis ir lavintis patiems - per žaidimą, bendravimą, kontakte su mumis, kontakte su aplinka. Mums pakanka juos sekti ir tą interesą (kiek tai saugu) palaikyti bei suteikti nuolatinę emocinę atramą, kai bandant, kažkas ir vėl nepavyksta. ** Ir patikėkim, kad esam pakankami. ** #rysyje #psichologija #psichologas #lavinimas #ankstyvasislavinimas #raida #motinystė #vaikųauginimas