Užvakar migdydama vaikus galvojau apie tai, kaip skirtingai galima interpretuoti tuos pačius dalykus, ir kokį tai gali turėti poveikį. Mažoji užmigo greitai, o didžioji vartėsi vartėsi, vis jai judėjo tai rankos tai kojos. Kažkokia įtampa matyt išeidinėjo ir neleido ramiai nugrimzt į miegą. Guliu šalia, uždėjusi ranką jai ant nugaros, kartais pakasydama, tada pailsėdama. Dar šiek tiek šviesu, kambary, lyginant su pastarojo metu kaitra, visai gaivus oras. Jaučiu, kaip malonu, kad palindau po šaltu dušu prieš migdant vaikus, kūnas toks vėsus ir atsipalaidavęs. Ilsiuosi ją migdydama - nes o kada, jei ne dabar, turėčiau visą valandą tokios ramybės - tiesiog pagulėti atsipalaidavus, užmerkus akis ir leisti dėmesiui ganytis po mano kūno pojūčius, jausmus ir mintis. Nubėgti toli ir grįžti atgal. Juk šiaip tai skubėčiau - atrašyti tuos emeilus, patvarkyti virtuvę, iššluoti smėlį ir žolių/gėlių/lepelių koliažus nuo grindų, čiupti telefoną paskrolinti, ok, gal net parašyt kažką, bet net ir siekiant kažko malonaus, vistiek skubėčiau, daryčiau. O čia dabar tiesiog būnu, visa to buvimo teikiama ramybe ir poilsiu. Neturiu kitos išeities, tik tam pasiduoti. Gera girdėti mažosios kvėpavimą man kažkur į nugarą. Gera jausti šalia vyresnėlę. Gera užmigti šalia vaikų ir jausti jas užmiegant greta. Gera kai prisiglaudžia, apsikabina ir gera kai atsiranda vietos, kai jos atsitraukia. Malonu jausti šį dėkingumą, kai puikiai suprantu, jog identiškoj situacijoj galėčiau jausti nerimą, nekantrumą, nepasitenkinimą. Man pažįstama nervintis, kad migdymas ilgai trunka, kad neatitinka realybė mano plano, noras išsinerti iš savo kūno ir situacijos, kurios įkaitė tarsi tampu. O tampu tada, kai įsikandusi laikausi savo lūkesčio, neprisileisdama realybės. O realybę patirti ir priimti suteikia švelnumo. Man rodos tas švelnumas ir dėkingumas netgi migdo - man apie tai besvajojant užparpia ir didžioji. ** Paleisti, neįsikabinti - štai kur slypi akimirkos grožis ir šiandienio produktyvaus, skubančio, į tikslą orientuoto ir efektyvaus žmogaus iššūkis. ** #psichologija #psichologas #gyvenimas #lūkesčiai #jausmai #ryšyje Nuotrauka Ugnės Poloudinos

Seniau į santykius žvelgiau dualiai - tarsi egzistuotų keli būdai būti kartu - didelė laimė ir meilė arba konfliktų, ne-laimės persmelkti toksiški santykiai. Vieni nuo kitų tarsi nutolę šviesmečiais. Ir tarsi yra du būdai, kur link santykiuose su kitu eiti - link išsiskyrimo arba artumo. Išsiskyrimas tuomet įmanomas tik, jei nepaliaujamai tolsti ir nededi pastangų artėti. Ir remiantis tokia logika, skyrybos neįmanomos, jei mylėjai, jei stengies, jei investuoji laiko ir resursų. Skyrybos - kažkas, kas nutinka kraštiniu atveju, tarsi arba būtų toji laimė kartu, arba išsiskyrimas. Dabar man atrodo kiek kitaip. Stebiu, jog yra daug žmonių kartu, kurie nėra laimingi, ir nesiskiria. Yra daug besiskiriančių žmonių, kuriems kartais sunkiau vienas be kito, o kartais sunkiau kartu. Dabar man atrodo, kad skyrybos, lygiai taip pat, kaip, beje, ir laimė santykiuose - visada šalia, visada galimybė. Nes santykiai apskritai yra kupini nesutarimų, sunkumų, nusivylimų, keblumų, skausmo. Kaip ir pasitenkinimo, didžiavimosi, aistros, džiaugsmo, šviesių ir švelnių jausmų. Santykiai - labai įvairūs, ir mūsų patyrimas juose stipriai priklauso nuo to, kaip mes, trumpai tariant, patys su savimi. Ar mes suprantame ir pažįstame save - kas mus dirgina, į ką mes reaguojame ir iš kur kyla mūsų reakcijos. Ar mes gebame visa tai apie save pačius įsisąmoninti, užuot nuolatos kaltinti partnerį, vildamiesi, jog jis elgsis taip, kaip mums bus lengviau? Mūsų lūkestis tobulam kitam – kad kitas supras mus, priims, reaguos taip, kaip mes norim, dažnai net be jokių mūsų pastangų tą įgarsinti. Mes nusiviliam, įsiskaudinam, pykstam ir toliau pasyviai tikimės pokyčio. Kitas nėra tobulas ir neturi toks būti. Jis neturi tobulai į mus reaguoti, o gali ir nenorėti. Jis turi teisę būti toks, koks yra ir tai nereiškia, kad nemyli ar mes nerūpim. Tai reiškia, jog kitas kitoks ir (o vargeli) galbūt netobulas. Galbūt ribotas. Gal jis negali, nesupranta? Ir, jis tikrai tikrai neskaito minčių. Kiek turime reikalavimų kitam? O ar patys atkreipiame dėmesį į tai, ko mums reikia? Ar reikalaujame rūpesčio savimi, bet ar mes patys mokame pasirūpinti savimi, tuomet, kai sunku? Ar gebame parodyti savo skausmą, ne tik priekaištus? Ar atskleidžiame savo jausmus ir poreikius? Ar kuriame santykį net ir tada, kai mums sunku? Art užsisklendžiam, atsitraukiam ir tyliai ar garsiai kentėdami, tikimės, kad kitas padarys tą tobulą judesį, kuris užbaigs mūsų skausmą. Ir kartais padaro. Bet, juk neprivalo. Ar mes prisiimame atsakomybę už savo poreikius, reakcijas ir elgesį? Ar mes kalbame? Ar mes girdime? Nėra jokių absoliučiai pritaikomų tobulų santykių taisyklių. Nėra jokių lengvai įgyvendinamų receptų, kurie pravenciškai veiktų prieš išsiskyrimą ar atitolimą, o garantuotų abipusę laimę. Yra tik svarbus kiekvieno iš mūsų pasirinkimas, kur priskirti savo galią: sau, kurti savo gyvenimą - santykius, reakcijas į kitus ir reakcijas į save; ar atiduoti savo galią kitam, kuris tampa įsipraustas į kampą kurti mums gyvenimą tokį, kuris tenkintų ir kur nereikėtų pačiam rūpintis savimi. Kuriame būtume tik reakcija, tikėtina į mus tenkinantį arba ne santykių paveikslą. #santykai#porossantykiai#ryšys#ryšyje#psichologija#psichologas

Manęs dažnai klausia, kada, kaip, kokiomis sąlygomis rašau knygas. Kartais žavisi, kad labai daug spėju. Kartais prašo išduoti paslaptį KAIP. Tai žinokit nei jokios paslapties, nei jokios mistikos čia nėra. Yra tiesiog kelios dedamosios. Pirmoji - tai mano savybė, man svarbias idėjas privesti prie įgyvendinimo ir turėjimas jėgos bei drąsos (ar naivumo 😅) bandyti. Antroji - mano labai aistringa meilė rašymui ir greitas rašymo tempas. Ir trečioji, bet pati svarbiausia tai šeima - mano vyro įsitraukimas į vaikų auginimą, kas sudaro sąlygas man dirbti ir kurti. Knygų aš neparašiau vaikams zujant aplink, žongliruodama kotletais ir kompiuterio klaviatūra. Neparašiau akimirkomis per vaikų pietų miegą ar naktimis - tokio darbo buvo mažuma. Knygas rašiau nuosekliai, beveik kiekvieną rytą skirdama po kelias valandas, kai galva šviesiausia ir energijos daugiausia. Arba dar kažkokiu kitu metu, kai jausdavau, kad neša rašyt. Tuo metu, kai aš rašydavau, mano vyras rūpinosi vaikais. Tiesiog, tiek ir tos mistikos ir magijos. Vyrų ar kitų šeimos narių įsitraukimas yra labai svarbus. Ir jei kartais jaučiatės, kad nieko nespėjat ir nieks nesiseka, o ypač, jei baigiat dėl to save sugraužti - gal problema visai ne jumyse, o tame, kokioje aplinkoje jūs gyvenat ir kokias sąlygas turit. Mamos nėra visagalės, beribės ir neturėtų tokios būti. ** Man atrodo labai svarbu ir nemokėti, negalėti - nesirinkti to visa galinčios-vargšės-šaunuolės-aukos herojiškumo. Bet drauge pastebiu, kad tas intensyvus žongliravimo (kotletais, kakais, emocijomis, galimybėmis) metas būnant su vaikais, man tiek prigeneruoja turinio rašymui, kad paskui tik belieka prisėst ir užrašyt. Tai galvoje knygos "rašosi" virtuvėje, naktimis, žindant, guodžiant, pykstant, šveičiant ir kai atrodo, kad jau išnykstu, pasirodo, tomis akimirkomis kažkas labai šviesaus gimė irgi. ** Šiandien diena, kai dirba mano vyras, o mano mama atvažiavo ir išleido mane ryte rašyti. Tai yra toks gėris - jaučiu, jog milžiniška perspektyva atsivėrė galvoj, po kelių savaičių peklos. Ačiū, šeima ❤️ ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #motinystė #kūryba #rašymas #vaikųaugunimas #psichologija #psichologas #knygųleidyba

Jau grįžome namo (su poros dienų nuklydimu prie jūros) iš festivalio Žaltytis, ir jau ilgu. Nors dar jo metu su drauge abi naktį sumigdžusios/bemigdančios vaikus iš savo palapinių/karavano susirašinėjom besikeikdamos, besijuokdamos ir besiguosdamos, kaip stipriai sunku yra toks įspūdžių pilnas laikas su vaikais. Ir juokėmės iš to naivumo, kuris, vos kuriam laikui praėjus, jau alsuoja tik puikiais prisiminimais, užmarštin nukišdamas tantrumus, išmestus 12 nakties, apsikakojusį vaiką gamtoje, bandomą nuryt sukilusį pyktį, kad nieks neklauso, negirdi ir pan. Šį festivalis man šiemet: Tai galimybė pašokt ir padainuot, (parėkt ir patrypt irgi) nors ir trumpai; Susitikimai su jumis - kaip faina, kad tiek daug jūsų priėjo pasilabint, apsikabint, padėkot už knygas, tekstus; Ūlos tantrumėlis tokio smarkumo, kad net vyras iš pirties girdėjo. Galiausiai jai netiko tai, jog aš turiu galvą 😅 kurią visaip norėjo numest man nuo pečių; Ta bendrystė, matant kitų mamų žemyn nutįsusius žvilgsnius, bandant kalbint vaikus eit miegot/suvalgyt kažką šilto/laikant, kad nesimuštų ir pan. Toks "I feel u sis" vaibelis; Įlipimas į šūdą; Ryte viena kitą apsikabinančios dukros; Maudymasis upėj, kas buvo nuostabi atgaiva tam intensyvumui įžeminti; Vaikščiojimas su trimis vaikais nuolat skanduojančiais: laba diena su vištiena, laba diena su kalakutiena, laba diena su kakutiena; Savarankiškumą bandanti įvaldyti didžioji, rėkianti į veidą, kad eis viena, nes žino kaip grįžti, ir užtikrintais žingsniais toldama tarp palapinių į priešingą pusę; Pykčiai su vyru kas vakarą guldant vaikus miegot - kad aš per švelni, o jis per grubus; Lūkestis, kad sudalyvausiu visose veiklose, kur noriu ir nesudalyvavimas niekur; Dėkingumas, matant, kad kiti, net visai nepažįstami, tolumoje pasirūpina mano vaiku, kol su eismą stabdančia mažąja bandau atsivyti iššūkiams pasiruošusią didžiąją; Iškart pasidaromos dvi kavos (SAU); Prasilenkimas su draugais, nors norėjosi pabendrauti į valias; Na ir galiausiai didysis kūgis skalbinių. O jausmas, kad kūne daug nuovargio, o širdy daug švelnumo. Ačiū Žaltyti. Čia saugu, ramu, gera, įdomu, pasakiška, jauku, smagu. Viską išskalbsiu ir jau lauksiu kitų metų 💜 ** #festivalis #žaltytis #festivalissuvaikais #motinyste #vaikai #vaikuauginimas

Poreikių tenkinimas vaidina ypatingai svarbų vaidmenį mūsų, kaip žmonių savijautai, santykiams ir gyvenimo kokybei. Apie savo poreikius mes mokomės vaikystėje - juos atpažinti savo kūne, suprasti, pasirinkti, kaip juos tenkinti, tenkinti, galiausiai virškinti tą patirtį ir poveikį. O tada laukti naujų ir naujo, ryškiausio poreikio, kuris stos į priekį ir prašysis, kad kažką su tuo nepasitenkinimu, kuris kyla dėl stygiaus mes ir vėl darytume. Sekti paskui savo poreikius svarbu. Tačiau santykiuose tas nevisada taip paprastai įmanoma, nes mūsų poreikiai ir kitų žmonių poreikiai kertasi, konkuruoja. Ypač tas ryšku motinystėje, kur ne tik konkuruoja, bet ir gerokai nukonkuruoja - mūsų instinktas rūpintis savo mažais žmonėmis leidžia mums lengviau susitaikyti su tuo, jog mūsų poreikiai dabar patenkinti būti negali. Lengviau atidėti. Kol, kažkada pasidaro per sunku. Kitas instinktas - savireguliacijos, homeostasės, ramybės, poreikių patenkinimo siekis irgi dalyvauja ir tokiu būdu mums tenka talpinti nemenką vidinį psichologinį, fiziologinį ir egzistencinį konfliktą. Jis sunkus, net jei jo nejaučiam. Net jei kadaise neturėjom sąlygų per patirtį išmokti, kad mūsų poreikiai svarbūs ir jų dabar tiesiog nejaučiame, neatpažįstame. Jie vistiek egzistuoja. Ir tada tas pats konfliktas vistiek vyksta tik mums mažiau pažiniai. Man atrodo, kad motinystė mus tam tikra prasme to ir moko - prasiplėsti, kad ištalpinti, paaugti, kad subręsti ir išmokti savo savijautomis ir būsenomis kisti. Judėti iš labai klampių ir viską apimančių į didesnę perspektyvą, iš bejėgystės į savipalaikymą. Iš neigimo tam tikrų savasties aspektų į žaibuojančią akistatą su jais. Ir į nuolatinį atsinaujinimą, net jei yra jausmas, lyg gyvenimas virtų tamsiausioje, gličiausioje klampiausioje pelkėje. Mes kartais pamirštame, kad lygiai taip pat, kaip savo poreikius tenkinti, mums buvo svarbu išmokti ir kaip išbūti su frustracija, kuomet poreikiai ar norai patenkinti būti negali. Jei po griežto NE mūsų jausmai buvo nuneigti, mes tiesiog nežinome, jog egzistuoja palaikymas ir atrama mūsų nusivylimui, pykčiui ir liūdesiui. Ir būtent šitai galėtų padėti lengviau tokius vidinius konfliktus išbūti. Mums tenka mokytis, kaip ieškoti sau atramos savyje ar kituose tada, kai mažiausiai tam turime jėgų. Tas sunku, bet ir drauge neišvengiama. Atrodo, kad motinystės patyrimai vienu metu kaip spaudžia žemyn, rodos mėgindami skaudžiai sulysti į žemę, taip vienu metu ir tempia aukštyn į viršų. Visiškai priešingi ir vienas be kito kažkaip neįmanomi - tiek toji tam tikra kančia, tiek ir augimas. ** #motinystė #poreikiai #ribos #vaikųauginimas #psichologija #psichologas

Šiandien prie manęs priėjo mama ir pasidalino istorija, kuri mane labai sugraudino. Ji dalinosi, jog buvo labai sudėtinga besilaukiant ir svarstė nutraukti nėštumą. Žiūriu į ją su kūdikiu ant rankų ir jaučiu, kad link akių ima kilti ašaros. Ji neišsiplėtė apie sunkumą, bet padėkojo už mano knygą Ryšys su vaiku, ryšys su savimi, kuri pakliuvo į jos rankas tuo sunkiu metu ir veikė terapiškai, padėjo jai nurimti, priimti užsimezgusią naują gyvybę, padėjo, va ir vaikučiui ateiti į šį pasaulį. Žiūriu į juos abu, kur mama atrodo tokia švelni, tarsi tam ir sutverta, ir suprantu, koks įvairus kelias gali būti ir kaip apgaulinga bandyti nuspėti kito žmogaus savijautą, santykį su įvairiomis temomis ir visą bagažą, kurį nešasi su savimi. Toji mama pasakė, ir tą sakydadama, tiek daug padovanojo - kad mano kūryba realiai keičia žmonių gyvenimus. Žiūriu į ją, žiūriu į kūdikį ant jos rankų ir jaučiuosi prisilietusi prie kažko tokio didelio didelio. Apsikabinom ir tada turėjau skubėti į vieną laidą tiesioginiame eteryje, bet po jos, nuėjusi papietauti, prisėdau, ir pajutau, koks tas susitikimas ir žodžiai man buvo brangūs. Ji pasidalino labai intymiu savo patyrimu, kuriame kažkaip sudalyvavau ir aš per knygą. Ir tas jos patyrimas tuomet grįžo atgal pas mane. Ir tas jausmas, ach, tas jausmas, supratus, jog tai, ką darau, kažkam išties turi prasmę, didelę prasmę, ir kad aš galiu prie to prisidėti yra sunkiai suvokiamas ir labai stipriai apdovanojantis. Paverkiau per pietus ir grįžau, atrodo didesnė, pilnesnė, turtingesnė. Ir suprantu, jog ne informacija knygoje, bet kažkas, su kokia intencija ją rašiau, suteikia tą terapinį poveikį. Su visu tuo ir savo pačios netobulumu, su daug daug švelnumo, kurį jaučiu mamoms, vaikams ir visai šiai temai. Ir nuolatiniu patvirtinimu, kad visaip jaustis yra ok, ir tai yra svarbu. Ir galbūt tuo savo atvirumu, kuris man neišvengiamas, kalbant ir rašant temomis, kuriomis kalbu ir rašau. Visa tai dėl ko nerimavau, kas atrodė gal nerimta, gal neprofesionalu, kas ganėtinai nuoga ir drauge unikalu man ir tam, kaip aš prieinu prie sau brangių temų. Pasirodo, tai turi prasmę. Ir tą suvokti man vis ir vis yra ypatingai brangu. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #kūryba #psichologija #motinys

Vienas iš mano "darbų" - dirbti ne tik kūrėja bet ir leidėja. Noriu truputį pasidalinti! Dažnai sulaukiu šio klausimo - leisti knygas su leidykla yra gana įprasta. O aš, vos pradėjusi rašyti pirmąją, žinojau, jog linkstu labiau leisti knygą pati. Fone skambėjo daug abejonių ir nuostatų: "knygas leisti rizikinga / tai labai sunkus procesas / neužteks viskam laiko ir žinių / arba užsiimti kūryba arba leidyba / per leidyklas leidžiamos knygos yra kokybiškesnės, nes pats išleisti gali bet kas" ir taip toliau. Mano pagrindiniai kriterijai, lėmę, pasirinkimą, leisti knygą pačiai buvo šie: Kūryba, platesnė nei tik rašymas. Galimybė kurti knygą nuo pradžios iki galo - t.y. ne tik parašyti turinį, bet įsitraukti į viršelio paieškas, dizaino sprendimus, iliustravimo, meninio išpildymo kūrybą, galų gale rinktis medžiagas, popierių - visa tai man yra kūryba. Galimybė pratęsti savo minties, žinutės išpildymą įvairiais būdais, ne tik žodžiu. Tai įtraukia, įdomu, man tai svarbu. Bendradarbiavimas. Surinkti žmones, su kuriais kursiu knygą, pasitikėsiu, bendradarbiausime, suksime galvas, dirbsime ir džiaugsimės. Jausti ryšį, jausti, jog dirbame kartu, o ne kiekvienas atskirai savo gabalėlį - faina, įdomu, augina, moko. Čia gimsta draugystės, naujos idėjos, čia randasi palaikymas, ryšys. Galimybės. Čia aš turiu galimybes rinktis ne tik, kaip knyga skambės, atrodys, bet ir kaip ją komunikuosiu, koks bus tonas, ryšys su skaitytojais, kaip atrodys knygos pristatymai, galų gale kada jie vyks, ką kviesiu. Čia aš galiu rinktis KAIP viskas, kas susiję su knygomis pasieks žmones. Taip pat mano knygos ir jų gyvenimai lieka mano rankose - gal aš norėsiu versti į anglų kalbą? Gal noriu kartoti tiražą? Gal norėsiu keisti viršelį? Gal noriu ieškoti daugiau prekybos vietų? O gal kaip tik nenoriu? Čia visas galimybes spręsti ir judėti norima linkme turiu aš pati. Kartais savilaida gali būti visai ne mažesnė kartelė nei leidyklose, o atvirkščiai - galimybė kur kas aukštesnei kokybei. Galiausiai galimybės atlygiui - mane liūdina honorarų dydis. Kiek autoriai ir kūrėjai uždirba už knygos kūrimą, yra labai labai mažai. Finansai nėra mano pagrindinis aspektas, bet toks atlygis, kokį tikėtina gaučiau, kaip nauja autorė, absoliučiai neatitinka skirto laiko ir (svarbiausia) emocinio įsitraukimo, kurį skiriu kūrybai. Leisdama knygas pati, galiu ir nusvilti. Bet turiu daugiau galimybių susikurti atlygį, kuris būtų bent kiek teisingesnis. Galimybės augti ir vystyti savo įvairias kompetencijas čia yra labai plačios, nes knygos kūryba, leidyba ir pardavimai - didelė, daugiasluoksnė sritis. Čia, kas mėgsta įvairovę, išties yra visko. Kartais tą viską sunku ir aprėpti. Laisvė. Ir visa tai - galimybė plačiai kurti, kurti ryšį ir bendradarbiauti, turėti galimybių rinktis man yra laisvė, kuri, šiuo metu yra ypatingai brangi. ** #knygosleidyba #kūryba #knyga #knygos #lietuviųautorius #rašymas

Kurį laiką mane vis kiaurai persmelkia būsena, nuo kurios jau ir pavargau. Ji atslenka, užtvindo, kartais pasitraukia. Dažnai jaučiuosi, kaip daiktas. Kaip objektas, kuris - net ne kuri, o kuris, kaip angliškas "it" - nekatroji nuosaka, - tiesiog yra tam, kad būtų dėl kitų, bet labai mažai yra dėl savęs. Ir tai rašant iškart kyla daugybė tam prieštaraujančių minčių - juk kuriu, rašau, mokausi, užsiimu prasminga veikla... ir tas yra tiesa. Bet man atrodo, kad įvairiais sluoksniais iš manęs trykštanti kūryba kartais ir yra būdas išreikšti ir įtvirti save. Save kaip apčiuopiamą, gyvą, sultingą. Save kaip aiškią ir atskirą. Save kaip galinčią. Save, kuri yra girdima ir matoma. Ir tai vistiek yra kiek kitaip, nei būti pamatyta žmogaus ar žmonių esančių šalia. Tai yra kitaip, nei jaustis matoma, žiūrint kitam žmogui į akis. Apsikabinant. Verkiant. Pykstant. Jaustis matoma ir priimama, būtent taip, kaip tuo metu esu. Tokie patyrimai nėra nuolatiniai, jie veikiau kaip tik reti, labai intymūs, gilūs momentai. Kurie gydo ir kurie palieka pėdsaką viduje visam laikui. Ir tos patirtys nėra vien malonios, jos ir naujos ir baugios, nes jei nebėgu nuo to susitikimo, nuo to, ko taip trokštu - būti pamatyta, jei matau ir būnu matoma, tos akimirkos tampa ilgos ir tąsios, jos prisisunkia ir paliečia, atrodo kiekvieną, nemamatytą sielos kertelę, po truputį paliesdamos, ir jei reikia, jei noriu, jei leidžiu, šildydamos. Ir tai keičia. Tai keičia kažką, kas esu, kas buvau ir netgi tai, kaip būsiu. Vienas iš esminių geštaltinės psichoterapijos bruožų, skiriančių ją iš kitų, ir būtent tai, kas gydo santykyje yra dialogiškumas. Vienas iš jo aspektų yra aš-tu santykis, kurį kuria terapeutas su klientu. Tai skamba savaime suprantamai, bet iš tiesų taip nėra. Aš-tu santykį mes kuriame ne taip ir dažnai, dažniausiai bendraujame daiktiškai: aš-tai. Kai kitą traktuojam ne kaip individualų, o kaip tai, apie ką mes jau žinom, numanom, nesikreipiam tiesiai, reikalaujam, preziumuojam, projektuojam. Per visa tai mes nematom to tikro žmogaus priešais mus. Nematome to, kas jis ir kaip jis šiuo metu yra. Ir tai yra sudėtinga, nes tam, kad matyti, iš tiesų matyti kitą, tiesiog privalu matyti ir jausti save. Įdomu, kad visai nereikia jaustis panašiai ar taip pat, nereikia prisitaikyti. Ne, kad pamatyti kitą tereikia būti tuo, kas esi ir taip sutikti kitą, kuris, matyt yra kažkaip unikaliai ir savaip. Neįmanoma pamatyti kito žmogaus, kai matai tik save. Bet neįmanoma ir tada, kai savęs nematai. Kad būti aš-tu santykyje, kad patirti pamatymą ir pamatyti kitą - reikia atsiskirti. Nes būnant tame pačiame patyrime, mes tiesiog negalime atpažinti kito. Pavyzdžui, kai pasineriame į vonią, kur vanduo mūsų kūno temperatūros yra absoliučiai kitoks patyrimas, nei į šaltą ar karštą. Būtent per tą skirtingumą vandens temperatūros, patiriame savo kūno ribas ir savęs pojūtį. Ir per tai atpažįstame to vandens ypatingumą - karštį ar šaltį. Tas gebėjimas būnant su kitu stebėti save, tai įgūdis, kurį praktikuojame nuolatos psichoterapijos studijų metu. Nors būti pamatytu skamba kaip tarsi patyrimas, kurį "gauni" yra ne visai taip. Tai patyrimas, kurį kuri. Jei kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje tai išties labiau vienkryptis veiksmas, kur vaiko patyrimas priklauso nuo suaugusiojo veiksmų, suaugusiojo žmogaus amžiuje mes tą patyrimą kuriame. Mes ir patys darome veiksmus arba jų nedarome, kad būtume pamatyti, ir kaip pamatyti. Jei vis rodome savo kažkokią pusę, save pristatome vienokius, tuomet mūsų visi kiti aspektai gali būti tik numanomi. Pamatyti tai, kas nerodoma, - neįmanoma, kad ir kaip norėtųsi. Ir kartais mes išties to trokštame ir dabar, vis dar kaip kūdikiai, kad mus ir mūsų poreikius pamatytų, nuspėtų ir atlieptų iš karto, kad mus suprastų, mums nieko nepasakius. O pasirodyti, atsiskleisti, kartais irgi yra labai sudėtinga. Esant tam tikroms sąlygoms tai gali vykti sklandžiai ir natūraliai, o bet iš tiesų save parodyti, - pripažinti savo jausmus ir poreikius, atpažinti kito žmogaus daroma poveikį ir apie tai prabilti, gali būti sunku it gimdant, - per didžiulius skausmus, centimetras po centimetro, plešiant visą kūną ir būnant be galo pažeidžiamu priešais kitą ar kitus. Ir naujai su savimi pačiu. Bet tas patyrimas - pamatyti, pasirodyti ir būti pamatytu - yra keičiantis. Jis leidžia prisiliesti prie savęs kažkaip esminiai. Ir kiekvienas toks patyrimas daro poveikį. Kelia ilgesį ir norą daugiau. Ir skaudžiausiai jį jaučiu mamystėje, kur to objekto jausmo yra tiek daug. Kur aš esu tam, iš tiesų dar labai dažnai esu tam, kad padėti savo mažiems žmonėms atpažinti ir patenkinti jų poreikius. Įsiterpti į konfliktus. Padėti valdyti emocijas. Sugerti kažkurias emocijas. Sustabdyti, kai pavojinga. Pasirūpinti jomis. Ir tas taip dažnai kertasi su tuo, ko noriu aš. Kaip aš jaučiuosi. Kiek turiu jėgų, energijos, ūpo. Taip dažnai neturiu. O kartais noriu tiesiog atsiriboti nuo viso to atrodo persisunkusio it šlapia, sunki milžiniška kempinė patyrimo, jog esu mama, kurios nėra. Kurios, kaip atskiro žmogaus čia nėra. Nes noriu būti. Noriu būti ir aš, daug daugiau būti su savimi, prie savęs, vardan savęs. Ne tik šiaip - studijose, kūryboje, profesiniam kely ar laisvalaikiu. Ne, aš noriu būti dėl savęs ir su savim būtent - tuose klampiuose, karštuose kasdienybės momentuose, kur, šaukiant vaikams, joms reikalaujant, prieštaraujant ir man drauge jaučiant, kokia esu pavargusi, aš neišnykčiau. ** #geštaltinėpsichoterapija #dialogas #motinystė #santykiai #jausmai #ryšyje #ryšys #vaikai #vaikųauginimas

Kažkuriuo metu gana stipriai susirūpinau - ar tikrai tai, kas aš esu, esu aš? Ar tai, ko aš tariuosi norinti, aš iš tiesų noriu? Ar tai, kuo vadovaujuosi, tikrai man svarbu? O ar skiriu dėmesio tam, kas man iš tiesų svarbu? Kaip save išreiškiu? Kiek seku savo poreikių, norų, impulsų? Ar tikrai save pažįstu, o gal tik galvoju, kad pažįstu? Ir išvis, kiek tai ką galvoju, jaučiu, sakau, darau ir noriu - ar tai sutampa? Svarbūs klausimai, sudėtingi klausimai ir gana painus tas atsilukštenimo procesas. Kartais taip užvelta - kas mano, kas ne mano - mintys, žodžiai, net vertybės. Iš kur jos pas mane, kaip, vardan ko. Ar aš tai renkuosi dabar, ar tai mane kadaise pasirinko per įvairiausius santykius, kurie man darė poveikį. Aš manau, kad prasminga einant savu keliu, laiks nuo laiko sau tokius klausimus užduoti. Ypač, kai kažkas darosi nebepatogu. Kai daug pykstu ar nuolat kažkodėl pykina. Kai atrodo, kad viskas erzina, viskas labai jautriai paliečia arba tiesiog itin mažai džiugesio. Kai jaučiuosi užstrigusi ar įklimpusi. Bet egzistuoja tikimybė užklimpti ir pačiose autentiškumo paieškose, ypač, jei to autentiškumo imame vaikytis ne todėl, kad skauda nebūti savimi, o todėl, kad juk gi reikia būti autentišku. Autentiškumą galima suvokti ne kaip kažką, kylančio ar esančio giliai viduje, o veikiau tikslą kažkuo tapti. Pati atradau, kad kažkada kažkodėl autentišką žmogų įsivaizduodavau sodriu balsu, ryškiai rėžiantį, ko jis nori, pasiimantį, ko jam reikia. Matomą ir aktyvų. Kaip įdomu, kad tuo remiantis, jei visi žmonės taptų savimi, reiškia taptų vienodi! Ar tylus žmogus tai jau ne autentiškas? O tas garsus ir matomas, gal tiesiog kiek labiau choleriškas, nei autentiškas? Dabar labiausiai save artėjančią prie savęs patiriu tuomet, kai tiesiog būnu, užuot bandžiusi būti, kaip "reikia". Kai pajuntu, jog dedu mažiau pastangų. O kad tolstu nuo savęs tuomet, kai tą pastangą būti teisingu būdu vis stengiuosi įgyvendinti. Kai kalbu ar darau ir iškart save vertinu. Kai vietoje tiesiog buvimo atrandu ir pastangą save stebėti. Ne reflektuoti, ne pastebėti, o stebėti ir vertinti. Taigi, painu viskas viduje, atrodo. O gal net ne viduj o iš tiesų tarp - savyje, savęs ir kito. Naviguoti bandau klausdama savęs: "O kaip aš iš tiesų dabar jaučiuosi? Ko aš dabar noriu?" Kad tiesiog galėčiau geriau pažinti ir reaguoti į save ir nepaklysčiau autentiškumo iliuzijų pinklėse. ** #psichologija #psichologas #autentiškumas #poreikiai #mintys #patyrimas

Atrodo jau ne pirmą sykį taip, nes kaskart ir vėl taip nutikus, ištinka taip gerai pažįstamas jausmas, kurį iki tol, regis, visai užmirštu. Apie ką aš? Apie basas kojas, alyvų kvapus, žydinčius kaštonus, būtinus akinius nuo saulės, ledus, staiga žaliais tapusius medžius, kitaip kvepiančius vaikų plaukus, pievą ir šiltą vėjo apkabinimą. Kaskart, netikėtai atėjus vasarai, jaučiuosi ir džiaugsminga ir sutrikusi. Lyg kažko nespėjau, kažko noriu, bet nesuprantu ko, lyg nubudus gamtai aš pati jaučiuosi dar tokia užpelkėjusi, kažkur žiemos miegą mieganti, visai ne švytinčia, o sausa oda, šiurkščiais, slenkančiais plaukais. Vis neturiu rūbų, o ir jėgų ar ūpo jų ieškoti, ir na visada greta to vasariško fainumo vis galvą kyšteli kažkoks mažas niekšiškas nusivylimas - lyg man ko trūktų. Šiemet atrodo, kad tai gal susiję su gamtos troškimu, pusryčių lauke fantazija, vakarų su knyga rankoje hamake iliuzija ir pušų kvapais panosėje. Bet kelis metus vasarą sutikome gyvendami gamtoje ir TAS jausmas buvo aplankęs ir tada. Tas jausmas - kažkaip susijęs su lūkesčiais, kai tikrai užsiknisus 3 mėnesius besitęsiančio lapkričio tamsoj, drėgmėj ir šalty, šilumos, žalios spalvos ir odą šildančio, o ne susisukti į kamuolį verčiančio oro imu laukti taip stipriai, prikabindama jam daugybę ir kitų spalvų ir džiugaus gyvenimo aspektų. Dažnai jie susiję su poilsiu, atsipalaidavimu, lengvumu ir kažkokiu nuolatiniu kūrybiniu polėkiu ir gera nuotaika. Kas, žinoma, nebūtinai įvyksta tiesiog atšilus orui. Ir suprantu kad man, kaip jautriam ir inertiškam žmogui, net ir prie pačių geriausių dalykų, užtrunka priprasti, kad po truputį prisijaukinti ir galiausiai patogiai įsivažiuoti. O tada, žiūrėk, ir ruduo. ** #pavasaris #vasara #jausmai #lūkesčiai #dabartaip #psichologija #psichologas

Pastebiu, jog kartais vakarai, migdant vaikus vienai, būna gana panašūs. Dažniausiai, sukaupusi dėmesį ir pastangas visos dienos metu elgtis draugiškai, atliepiančiai, pagarbiai su vaikais (o tai man nevyksta absoliučiai natūraliai, tam turiu įdėti nemažai pastangų), vakarais, kai jos pradeda siausti, vos ateina metas eiti ruoštis miegoti, kai ilgiausiai tempia gumą vonioje, kai staiga šokinėjusios ant lovos jos praranda jėgas apsirengti, uch, čia dažnai pradedu po truputį darytis kampuota, kur turiu labai save laikyti, kad neprišnekėčiau nesąmonių ar nepradėčiau gąsdinti, jog nemigdysiu, neskaitysiu ir pan. Kartais ir prišneku. Stebiu, kas vyksta, kai vakarais to pykčio jaučiu daugiau ir kas vyksta, kai būna priešingai - gana ramu ir lengva. Begalvojant apie tai šįvakar gulint tarp vaikų, kol išgirsiu tą lygų gilų kvėpavimą, pradėjo kilti vaizdinys. Apie tai, jog yra žmogus tarsi kokio skritulio centre. Tas skritulys apibrėžia asmenines to žmogaus galimybių, žinių, įgūdžių, resursų, savijautos ribas. Tas žmogus yra gebantis ir turintis tiek - kokio dydžio skritulys. Ir tada, vyksta dalykai: tas žmogus norėjo ramiai papusryčiauti, o vaikai, pavalgiusios labai greitai, pradėjo ropštis ant kelių. Žmogus, ok ne žmogus, čia pasakoju apie save, su dar plačiu skrituliu galimybių ir kantrybės, priėmė vaikus ant kelių, bet mažoji tada pradėjo prašytis pieno, didžioji kažkaip bandė įsitaisyti, išvirto arbata, vaikai susipyko, - pusryčiai ramūs neįvyko. Skritulys kažkiek sumažėjo. Tą akimirką, kai sutikau daryti kažką, ko šiaip nenorėjau, kai pasirinkau "pakentėti" - mano galimybių ribos šiek tiek sumažėjo, nes iš savo poreikių/norų/resursų paėmiau, rinkdamasi vaikų poreikius/norus. Tokių situacijų per dieną apščiai - vaikai kvietė statyti lego, nu labai nenorėjau, bet atėjau pažaisti, skaudėjo gerklę, bet sutikau paskaityti keletą knygos skyrių, nenorėjau ir vėl žindyti, bet pagailo mažės, nenorėjau sėdėti jų abiejų apkabinusi, vartant knygą, nes neįmanoma vartyt, bet nenorėjau kažkurios atstumti, dėl kelių akimirkų ramybės leidau žaisti su makaronais, paskui tas pasklido po visus namus... ir t.t. Kaskart darant kažką, ko nenoriu, ar nedarant kažko, ko noriu, t.y. santyky su kitu pasirenkant nepaisyti savo ryškesnio ar duslesnio "nenoriu" ar "noriu kito" - tas apskritimas esantis aplink, vis mažėja, mažėja, mažėja. Ir dažnai būna taip, jog atėjus vakarui jis kone sulindęs į vidų - erdvės aplink nebėra. O kartu nebėra ir kantrybės, švelnumo, dėmesingumo, empatijos. Nebėra jėgų, nes neatliepti norai, poreikiai kelia įtampą ir prašosi dėmesio. Ir ima lįsti įvairiosios mintys galvon, kaip kad "aš visą dieną dėl jūsų, o jūs tiesiog paprastai dantų išsivalyt negalit", ir panašiai. Kas, nors truputį komiška, bet, pasitaiko. Kai jau metas atgauti save, pasirūpinimas savimi atrodo pirštu pasiekiamas, ir jei bent akimirką tai tenka atidėti, - pokšt ir išlenda kovotojas: savo poreikiai jau ima stoti į priekį, užgoždami visa kita ir čia nukeliauja daug energijos. Energijos veikti, energijos stabdyti, energijos brėžti ribą. Už visą tą dieną, kai tai padaryta nebuvo. O kartais ir už situacijas iš senai senai. Kai to padaryti ir nebuvo galimybės. Ir tai pasireiškia - griežtu tonu, tvirtu apsisprendimu, kovine parengtim. Kaip dažnai tėvai apie vakarus sako, jog tai tarsi kovos laukas. Ir tikrai, dieną miegojęs kovotojas, saulei nusileidus, rodos prabunda ir ima žvanginti savo kalavijais. Man labai taip nepatinka. Tada ir pati miegoti nueinu su kažkokiu sunkumu ant krūtinės. O kad taip nebūtų, turiu pasirūpnti, kad mano apskritimų perimetras ne tik būtų, bet ir liktų kuo didesnis. Tam padeda viskas, kas įkrauna. Bet apskritimui lėčiau trauktis padeda atsisukimas į save ir į tai, ko reikia mums. išgirdimas savo negaliu ar nenoriu. Pažinimas, kur per daug. Kad tiesiog būtų galima tai paprastai išsakyti, o ne, stipriai peržengus, aršiai kovoti. Labanakt ** #rysyje #miegas #vaikųmiegas #ribos #jausmai #psichologija #psichologas #rysys

Po antrosios knygos pristatymo visiškai dingo balsas. Kaip simboliška, ypač turint omenyje, jog tema buvo "Motinystės pavasaris. Apie ką kalbame, o apie ką vis dar tylime?" - pasakiau, ką norėjau, ir teko užtilti. Bet šįkart ne apie tai. Tokiame tyliame buvime viskas kitaip. Pirmoji diena su vaikais ir pastebiu kylančią didžiulę frustraciją, jog manęs negirdi, o garsiau aš būti negaliu. Oho kiek pykčio kilo, noro suvaldyti šią situaciją, noro, kad viskas vyktų pagal mane ir tučtuojau! Daugiau nei įprastai nervinausi, kad manęs negirdi, neklauso, neatsižvelgia, o balso svarba rodos išaugo. Atrodė, kad neturint balso, daugiau mažai ką ir turiu. Nors ir supratau, kad tai nėra tiesa, per tos bejėgystės prizmę atrodė veikiau taip. Antrąją dieną kiek daugiau tyrinėjau save ir savo reakcijas bei savo veiksmų poveikį ir bangavau - tarp frustracijos - pykčio ir bejėgystės bei galimybių paieškos bendrauti kitaip. Atradau, kad vaikams įpratus, jog tyliau kalbu, ir jos dažniau suklūsta. Jog arčiau ateina. Jog daugiau tariasi. Pastebėjau, koks galingas yra prisilietimas. Kaip svarbu apkabinti, prieiti, pažiūrėti. Išgirsti. Šiandien trečioji diena ir stebiu, jog viduje atsirado kur kas daugiau pastovaus švelnumo. Gal pailsėjau nuo darbų ir reikalų, gal prisitaikiau prie savo būsenos ir savo ribotų galimybių. Ir, atrodo, viskas gana gerai, visai švelnu ir paprasta. Yra lengviau buvo jas geriau girdėti, matyti, o tai darant (visiškai ne siurprizas), jos kur kas geriau girdėjo mane, net ir mažai kalbančią. Ir net malonumo pajutau šioje savo būsenoje, kur beveik negalint kalbėti, ir ėmus labiau naudotis kitomis priemonėmis ryšiui megzti, pasijutau... labiau išgirsta. Ir išties, buvimas išgirstu, šįkart man pažodžiui, bet apskritai - išgirstu, pamatytu, priimtu, patvirtintu - yra tema. Tema man, man to dažnai gyvenimiškose situacijose trūksta ir labai vertinu patyrimą, kai yra priešingai. Ir tai tema daugeliui žmonių. Šiandien stebėdama, kaip vaikai, na, labiausiai vyresnėlė, nustojo pakeltu tonu kalbėti, užuot kalbėjus ramiai, reikalauti, užuot tiesiog paprašiusi, daug dažniau, užuot tiesiog stabdžiusi ir puolusi mažylę, tardavosi ar klausdavo, kaip jai padėti, labai aiškiai liudijau, ką reiškia jaustis išgirstu, pamatytu, priimtu. Kai nereikia už savo norus, jausmus ir teritoriją kovoti. Kai tampa išties gana saugu būti, kaip būnasi, kai niekas nesitaiko tavęs keisti. Ir tuomet galima tiesiog... atsipalaiduoti. #psichologija #psichologas #ryšys #santykiai #poreikiai #vaikųaugimimas