Ugnė šįvakar žaidė žaidė žaidė su močiute, galiausiai nuvargo, atvarė į lovą, apsiklojo ir manęs klausia: - mama, kas tau šiandien buvo smagiausia? ** Prieš metus ar kelis bandžiau įsiūbuot dienos aptarimą, bet tas akivaizdžiai neveikė, Ugnė tik susierzindavo ir pasakydavo kas vakarą tą pačią frazę. Po kurio laiko nustojau klaust. Ir neseniai vėl klustelėjau. Reakcija buvo visiškai kitokia. Ji susidomėjo, pagalvojo, atsakė. Paklausė manęs. Ir išklausė! Tada aš vėl jos paklausiau kito klausimo, ji pasidalino, paklausė manęs. Mes kalbamės! - negalėjau patikėt. Mes iš tiesų kalbamės, o ne tik aš liudiju jos pasidalijimus arba informuoju apie ribas, kryptį ar savo reakcijas. Ji jau suvokia, kas telpa į dieną, t.y. kur prasideda šiandiena! - dar labiau negalėjau patikėt. Dar, atrodo, neseniai, paklausus ką valgei pietums, galėdavo atsakyti absoliučiai beleką, kas tuo metu šauna į galvą, kad ir apie praeitą mėnesį. Ir kaip jaukiai ji pasirenka tęsti tai, kas suartina, nuramina, sujungia, įžemina. Man buvo labai gera išgirsti šį pašnibždom užduotą jos klausimą tamsiam kambary, šalia parpiant jau kurį laiką įmigusiai Ūlai. Pasijutau kaip su kokia drauge vasaros stovykloje, kur po kaldra šnabždėdavomės ir kikendavom visą naktį. Aptarėm, apsikabinom ir ji po kelių akimirkų užsnūdo. Tik to ir tereikėjo ramiai užbaigti dienai ir pasinerti į miegą: išsižaisti ir aptarti dienos įspūdžius. ** Jai jau greitai penkeri. Kaip ir kada ji taip užaugo? ** Och tie jautrūs vaikų ir jų gylis. ** #ritualai #ryšys #ryšyje #santykiai #vaikas #motinystė #vaikųauginimas #psichologija #psichologas Nuotrauka Ugnės Poloudinos.

Kaip keista, kažkada taip norėjau kurti - istorijas, idėjas ar pokyčius, o galvoje (ar širdyje?) buvo tuščia tuščia. Turėjau tam laiko ir vienintelis dalykas ko trūko, tai tų idėjų, kurių energija neštų pirmyn. O dabar gi galva (ar širdis?) pilna idėjų, minčių, kūne spurda energija kurti. O visų tų minčių nė nespėju užrašyti. Viskas, ko trūksta, atrodo tik šiek tiek laiko ir teisingų prioritetų. Pastebiu save kartais svajojant, kad va, bus dienų kai abi jos eis į darželį ir aš galėsiu tiesiog skirti dieną kūrybai to, kas šitaip veržiasi lauk. Rašysiu be žvilgčiojimo į laikrodį, pasinersiu į tėkmę. Ir tada nusišypsau, nes toji tėkmė matyt ir gimsta iš viso šio intensyvaus ir gyvybės kupino chaoso, kurį man, tokiam jautriam žmogui aprėpti ir suvirškinti nėra lengva. Tad tas, kas nesuvirškinta, prašosi būti kūrybiškai išreikšta. Ir vos tas chaosas sumažės, gali būti, jog kūrybinė energija taip pat nuslūgs. Gyventi pilnai panirus į gyvenimą su vaikais, ir kartkartėmis bandant tuos patyrimus paversti kūryba, ko gero ir yra toji tėkmė, kartais išmetanti mane į krantą, kaip kokią pasimetusią, žiopčiojančią žuvelę. Bet ir vėl labai greitai apsemia ir nuneša. O man telieka tiesiog plaukti, užuot ieškojus plaukimui tinkamo laiko. Ačiū sau, kad kartais pavyksta. ** #kūryba #rašymas #motinystė #vaikai #gyvenimassuvaikais #psichologija #psichologas

Kai sulėtėja kvėpavimas, vos uždėjus ranką ant bemingančios dukros nugaros Kai įlašinus vaistų į nosį įsižiūriu į jos akis, paglostau veiduką, pabučiuoju į kaktą Kai išeinant ima graudintis, sakydama: man truks mano mamos! Kai ryte nubudusios, abi nusišypso, susitikus mūsų žvilgsniams Kai nusišypso ir viena kitai Kai šukuoju joms plaukus Kai pribėga mažoji ir apkabinusi išlemena dar neseniai išmoktą "mamamyliutave" Kai naktį išgirstu švelnų balselį: mama, apklok mane savo kaldra ir apkabink" Arba besikuičiantį bandymą su visais patalais po truputį priartėti prie manęs Kai didžiausia šypsena nušviečia veidą - grįžo mama! Kai kiekviena piešdama vis rodo, ką nupiešė, o aš susidomėjusi žiūriu Kai žaisdamos kitame kambaryje vis kas keletą minučių pakalbina mane, o aš atsakau, ar ateinu pažiūrėti, kas gi ten pavyko Kai atsibudusi vyresnėlė pasakoja savo sapną, kuris virsta į didžiausią pasaką fantaziją ir man vistiek labai įdomu to klausyti Kai pasakau, kiekvienai, kad ji nuostabi Kai padėkoju už pastangą ar paprasčiausią dalyką Kai padedu, kai sunku Kai padeda man Kai įgarsinu, ko pačioms nepavyko Kai įtemptoj ir chaotiškoj situacijoj atrandu akimirką susitelkti ir pamatyti, išgirsti - kiekvieną ar kažkurią iš vaikų Kai paglostau galvą praeidama Pabučiuoju ar apkabinu be progos Kai pasakau, kad man rūpi, kaip ji jaučiasi Kad man svarbu. Net jei ir pykstam. Ypač, kai pykstam. Kai pamatau, jog sunku. Kiekvienas kartas brangus, Kiekvienas svarbus. Man tai - ryšys. Tos akimirkos. Paprastos ir drauge pilnos. Ir visai ne dideli planai, ilgos valandos su kiekviena tik po vieną (nors tas ir faina labai!), o kasdieniški susitikimai. Mūsų sukuistoje buityje, sloguotų nosių pilnuose namuose. Nuovargio, nuobodulio ir irzulio fone gimstančios ryšio akimirkos. ** #ryšys #psichologija #psichologas #santykiai #vaikai #motinystė #akimirkos Nuotrauka Ugnės Poloudinos

Kadangi vėl girdžiu itin daug visokių žodžių junginių (pvz.: blogi miego įpročiai, žalingas migdymo būdas ir t.t.), nuo kurių mane ištinka akies tikas (susirašėm su @vytene apie tai kaip tik 😉) pasisakysiu šiek tiek apie vaikų miegą. Mano vyresnėlė - itin jautri, kūrybiška, empatiška ir labai turtingo vidinio pasaulio mergaitė. Visa tai yra labai gražu, bet auginti tokį vaiką yra nepaprasta. Čia reikėjo ir reikia extra erdvės įspūdžių suvirškinimui ir emocijų su(si)balansavimui. Skirtingais etapais tai vykdavo skirtingais būdais, čia nesiplėsiu, bet kur lenkiu, jog jautrumas labai atsispindėjo jos miege nuo pat gimimo. Pietų miegai visad buvo trumpi, nuolat kontakte, su daug pagalbos užmiegant, artumo, žindymo, nes visi tie dienos dirgikliai pavargus tiesiog įaudrindavo ir kilnodavo stogą. O ir naktimis - busdavo, verkdavo, žįsdavo ir nei per centimetrą nesitraukdavo. Jusdavo kiekvieną mano apsivertimą. Laimei, man visas tas artumo ir pagalbos miegoti siekis atrodė absoliučiai normalus ir suprantamas. Nesiekiau jos "atpratinti" nuo savęs ar "pripratinti" (labai nemėgstu šio žodžio) miegoti vieną pačią. Abejoju net ar būtų išėję, o jei ir būtų, tokia kaina man atrodo per didelė. Anyway, ne visada tas buvo lengva, o ypač besilaukiant antrosios ir jai gimus. Bet vėlgi, laimei, jog vaikai iki paauglystės nemiega su krūtimi burnoje ar neužmiega supami. 😅 Kažkur nuo trejų metų ji pradėjo tiesiog išmiegoti naktį, o arsisakiusi pietų miego paprasčiau užmigdavo vakarais. Su laiku natūraliai radosi ir įvairesnių migdymo būdų - ir su pasaka ir tiesiog pagulint tamsoje. Ir su tėčiu, nebetik su manim. Ir va, jai gegužę bus penkeri, ji vis dažniau, man migdant Ūlą, ji tiesiog atsigula į savo lovą (mes visi keturi miegame viename kambaryje), užsikloja, užsimerkia ir... užmiega. Tiesiog. O kartais nepavyksta užmigti, tai tiesiog ramiai paguli, o aš užmigdžiusi Ūlą ją apkabinu ir užmiega tada. Ir kaip faina tą stebėti, kad nėra jokio priešinimosi miegui ar baimių, susijusių su miegu. Ji turi gražų santykį su poilsiu ir žavu stebėti, kaip ji šelmiškai ir su pasidžiavimu sako: "mama, aš šianant pati užsimigdysiu!", nors niekas šeimoje to "užsimigdymo pačiam" nei skatina nei išvis apie tai kalba. Bet savarankiškumo, saviveiksmingumo daigas yra kiekviename vaike! Jie patys to siekia ir jų savarankiškumas natūraliai gali skleistis, kai jie jaučiasi saugūs ir palaikomi. Kai nejaučia spaudimo ar lūkesčių sau užaugti greičiau, nei gali, ar tapti kažkokiais, kam dar ne laikas. Taigi, žinokit o mažąją Ūlą, nors jai jau dveji, vis dar dažniausiai migdau nakčiai nešioklėje, žindydama ir sūpuodama ant kamuolio. Kodėl? Nes taip paprasčiausia, greičiausia ir fainiausia mums šiuo metu! Ūla užmiega žaibiškai, per max 5 minutes. Ir anaiptol tai nei joks ne blogas įprotis. Įpročiai keičiasi. O vaikai ieško artumo įvairiausiais ir skirtingiausiais būdais, kurie kinta jiems augant. Esu tikra, kad po kokio pusmečio visa tai atrodys ir vėl kitaip. Man tai atrodo, kad tegu įpročiai reaguoti, atliepti ir nesiparinti dėl "pripratinimų" tik gyvuoja. O mažieji žmonės tegu auga jausdami mūsų artumą. Ryšyje! ** #vaikųmiegas #miegas #mažųvaikųmiegas #psichologas #psichologija #motinystė

- Aš žinau, kaip mane gerai veikia tinkama rutina. Žinau, kad kai anksčiau atsikeliu, kai skiriu laiko mankštai, dienoraščio rašymui, knygai - visa diena būna kitokia. Ne taip skubu, aiškiau save jaučiu, geriau prioritizuoju svarbius dalulykus. Patiriu mažiau įtampos, streso, jaučiu mažiau nerimo. Kai sveikiau maitinuosi - turiu daugiau energijos, o kai jos trūksta - valgau daugiau nesveiko maisto, vartoju daugiau cukraus, kad turėti jėgų išspręsti tam tikrus klausimus. O viskas atrodo kaip krūva nepabaigtų dalykų, kur vis padrikai bandau šį tą užgesint, puolu, bet nespėju. Tada vakare būnu įsitempęs, sunkiai užmiegu, nepailsiu, sunkiau atsikeliu ryte. Užsisuka ratas it užburtas. Viskas susiję. Aš viską žinau ir niekaip nesugebu prisiversti įsivažiuot į tą rutiną. Viską puikiai žinau ir vistiek nesugebu! - pasakoja klientas, suraukęs antakius, žiūrėdamas į žemę ir laiks nuo laiko suduodamas sau ranka per koją. - O ar tu žinai, kad savo poreikių ir emocijų mes nepasirenkam? - smalsauju. Nes jis tikrai labai daug visko žino. Ilga pauzė. Klientas įdėmiai žiūri, šiek tiek pasilenkia link manęs. - M? - Tiek poreikiai, tiek ir emocinės reakcijos yra tai, kas mus ištinka - mums kyla, nepriklausomai norime mes to, ar ne - tęsiu. - Aš žinau. Žinau! Aš protu tą suprantu ir tuo pat metu stengiuosi nuneigti. Aš tai žinau ir drauge tuo netikiu. Aš noriu tai apeiti, išspręsti, nulaužti. Noriu jog būtų taip, kad tai tarsi būdinga žmonėms, bet ne man. Nes aš superžmogus. Aš galiu būti kitoks, išskirtinis. Beribis. - Tu labai nori būti superžmogumi! - patvirtinu ir nuoširdžiai suprantu šį norą. - Noriu! - skėsčioja rankomis ir juokiasi klientas. - Ech. Ir tu nesi beribis. Esi ribotas. Ir gal būtent tai daro tave žmogumi. - Man labai, labai sunku tą priimti - surimtėja. Graudinasi. ** Ir taip, vienas didžiausių mūsų, kaip žmonių sunkumų yra priimti, pripažinti, kad mes netobuli, ne amžini. Ne beribiai. Kad mes riboti, kiekvienas savaip. Riboti, negalintys kur kas mažiau nei galintys ir dažnai taip siekiantys išplėsti savo galimybių ribas, skubantys ir lekiantys jei ne fiziškai, tai savo mintyse tiek, jog net nesugebame pasidžiaugti savo mažutėmis ir retomis pergalėmis. Taip besistengiantys sukurti iliuziją apie savo visagalybę, savo kažkada būsimą ateities laimę, kuomet viską, ką norėjome, jau įgyvendinome, kad net pamirštame pastebėti viską aplink. Mus supančius žmones ir kaip mus veikia mums svarbūs santykiai. Mus supančią aplinką - orą, gamtą, miestą, pasaulį, kuris mus liečia, laiko ir mums daro poveikį kasdieną. Ir savo vidų - savo reakcijas, emocijas, mintis, poreikius, jausmus. Savo savijautą ir jos pokyčius, keičiantis situacijoms. Nėra vieno greito būdo išspręti savo savijautos, profesinių, santykių problemŲ. Nėra vienos rutinos, amžiais pakeisiančios gyvenimą į geresnį. Tėra tik galimybė nuosekliai nuolat, diena iš dienos lavinti įgūdį truputį geriau save girdėti, jausti, ir reaguoti į save - atliepti. Taip, kaip tuo metu reikia. Duodant sau tai, ko iš tiesų trūksta - poilsio, maisto, judesio, santykio, vienatvės, kūrybos, linksmybių ir pan. O gal čia ir slypi toji visa beribystė? Galimybės į save atsižvelgti, beribės progos sau padėti. Save pamatyti, išgirsti. Begalė būdų, kaip į save reaguoti. Ką daryti. Kaip kalbėtis su kitu, kaip kalbėti sau. Kaip kurti santykį. Kas minutę, kas akimirką vis besivystantį, besikeičiantį, kitokį. Beribiai. ** #ryšys #ryšyje #psichologas #psichogija #poreikiai #jausmai #žmogus

Kartais atrodo Kad tuoj ims plūsti Kūliais ristis Atjos žirgus pasikinkę Visos temos Visi pasaulio klausimai Patyrimai Visi jausmai Susivieniję Ar susipriešinę Vienas paskui kitą Vienas paskui kitą Jaučiu jog banguoju Laikau jų spaudimą Visų ir kiekvieno Ilgesingą beldimą Kvietimą Išleisti Išlieti Atskleist Išauginti Lyg augalą Medį Storiausiom šaknim Ir ilgiausiom šakom Žemyn link vidaus Viršun lig dangaus Ar matėt Kaip sprogsta pumpurai pavasarį Neišvengiamai Ir drauge vos sulaukiamai Aš bijau Kad nesprogs Bijau medį be pumpurų užauginti Ir man skauda Už kiekvieną neužrašytą istoriją Kiekvieną neišaugintą medį Kurio kamienas Pilnutėlis jausmų Labai aštriai skauda Kai negaliu rašyti Savo rankas kai naudoju Vien vaikams apkabinti Pinigams uždirbti Maistui gaminti Skalbiniams rūšiuoti Ir nuolat bukai Tarsi sanarį maudžia Vis iškylantis klausimas Ar kada išdrįsiu Save pavadinti Rašytoja ** #kūryba #rašymas #eilės #jausmai

Gal mėnesis ar keli, kai labai ryškiai patiriu nerimą. Šis nerimas tarpsta situacijose, kurios bent kiek susijusios su vertinimu ir/arba atstūmimo galimybe. Net nebūtinai su tikrais - dažnu atveju nei mane kas kėsinasi vertinti, nei tuo labiau atstumti. Bet kai įsigilinu į savo jausmų priežastis, atrandu būtent tai. O gyvenime tai atrodo štai taip: Labiau nei įprastai jaudinuosi prieš paskaitą/renginį su nauja auditorija Daugiau nei įprastai overthinkinu kaip ką pasakiau ir padariau Man dažnai sunku atpažinti, kaip jaučiuosi, jaučiuosi biškį nesava Daugiau nei įprastai galvoju ir bandau viską "suprasti" Mintyse užbaiginėju situacijas joms nepasibaigus, piešdama sau nepalankius scenarijus Daugiau interpretuoju kitų elgesį negatyviai savo atžvilgiu Jautriau reaguoju į bet kokius kitų žmonių pasakymus man, tapatinuosi, sunkiau matau save kaip atskirą Dažniau save nuvertinu pati, mažiau pasitikiu savimi Man sunkiau atsiskleisti ir atsiverti (net ir asmeninėj terapijoj) Todėl daug mažiau rašau čia O taip noriu pasidalint tuo vidiniu krūviu, bet sunkiau randu būdus ir žodžius. Šis procesas kartojasi, jis nėra naujas. Vertinimo baimę labai panašiai patyriau prieš metus, leisdama savo pirmąją knygą. Irgi tokiu metu, kai vyksta baigiamieji darbai. Kai tekstas jau yra toks koks yra - jau jo iš esmės nebetaisysiu. Ir knyga jau arti arti spaudos. Tuo metu aplanko labai aiškus supratimas, kad viskas. VISKAS! Visa tai, ką čia sudėjau, pasieks žmones, juos lies, ir jie reaguos. Ir tada kyla daugybė klausimų ir minčių: ar išsireiškiau taip, kaip norėjau. Tiek, kiek norėjau. Ar mane supras? Ar pasirodys prasminga, svarbu? Kaip knygai seksis apskritai? Koks bus jos kelias? Ir: kaip tai grįš pas mane ir ataidės mano jausmuose, mintyse. Kaip tai keis mano gyvenimą, nes neišvengiamai keis. Kurti ir dalintis savo kūryba su kitais yra ir labai išlaisvinantis, prasmingas, gražus procesas. Bet jis ir kainuoja! Kartais gali atrodyti, kad knygų rašymo sunkioji dalis, tai yra knygos parašymas. Bet koks tai vis tik daugiasluoksnis patyrimas, su labai ryškiu emociniu krūviu. Ir vistiek, įdomu stebėti, kaip noras kurti ir dalintis yra didesnis už nerimą ir visus kitus drauge aplankančius jausmus. Džiaugiuosi, kad šiuo metu taip. Tikiuosi, jog mokėčiau būti švelni sau, jei vyktų priešingai. Tai va, dalinuosi, kad esu truputį susigūžus savo kiautuke. O gal tai reiškia, jog po truputėlį iš savo kiautuko ir lukštenuosi. Linkėjimai! ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #kūryba #emocijos #jausmai #knygosrašymas

Dviejų vaikų motinystės tapsmas – labai intensyvus ir daugiasluoksnis patyrimas. Jei atrodo, kad mama tampama vieną kartą ir didieji virsmai jau praeityje – antrojo vaiko gimimas šį įsivaizdavimą apverčia aukštyn kojomis. Ypač, jei amžiaus tarpas tarp vaikų nėra didelis. Šioje knygoje atskleidžiu psichologinius tapsmo dviejų vaikų mama aspektus ir sunkumų įveikos būdus: - Dalinuosi nėštumo metu kylančiais jausmais ir klausimais. - Praktiniais aspektais, tokiais kaip pvz.: antrasis gimdymas, darželis, žindymas ir miegas bei jų sprendimų įvairove. - Dėmesio ir nerimo centre atsiduriantis pirmagimis bei jo adaptacijos procesas. Atskleidžiu, ką išgyvena vaikas ir kaip jam padėti, jog adaptacija būtų kuo švelnesnė. - Bei kalbu apie visos šeimos, kaip sistemos pokytį, o daugiausiai apie mamą ir jos vidinę tapsmo kelionę. Knygoje atvirai pasakoju savo asmeninę dviejų vaikų motinystės istoriją, derindama ją su psichologijos žiniomis bei psichologinio konsultavimo praktika. Knygoje rasite informacijos, palaikymo, empatijos. Ir kvietimą stabtelėti, reflektuoti savo ir visos šeimos situaciją, priimti jums palankius sprendimus ir kurti konstruktyvesnį santykį su savo jausmais ir nauja tėvystės realybe. Tai terapinė knyga, padėsianti geriau suprasti save ir savo jausmus bei apgobsianti jausmu, kad šio tapsmo sunkumus patiriate ne vienos. Knyga skirta dviejų nedideliu amžiaus skirtumu gimusių vaikų mamai. Bet drauge tikiu, kad joje naudingų dalykų atrasti gali kiekvienas, kuriam artima psichologinio tapsmo tėvais antrą kartą tema: mama, tėtis, seneliai, draugai, artimieji, specialistai. Knygą "Dviejų vaikų mama" jau galite užsisakyti. Ir pirmieji sulaukti savo dažais kvepiančio egzemplioriaus: https://www.rysyje.lt/parduotuve/knyga-dvieju-vaiku-mama-egle-lukinaite-vaiciurgiene #Dviejųvaikųmama #psichologija #psichologas #kūryba #knyga

Aš bijau tamsos: bijau netikėtų garsų tyloje, nežinia ką slepiančių šešėlių. Man nejauku juodoje naktyje gamtoje, o jei esu viena, bent akimirkai, tai ne tik nejauku, bet ir gerokai baisu. Bijau ir miesto naktį. Jei gamtoje bijau nežinia iš kur išlysiančių nenusakomų siluetų, baimės dėl netikėtumo, tai miesto naktyje bijau realių žmonių, kurie gali užpulti. Aš bijau ir vidinės tamsos: mane gąsdina nepažinti mano pačios aspektai. Sutrinku, jei netikėtai atsiskleidžiu visai kitaip, nei įsivaizdavau. Man baisu sutikti savuosius šešėlius. Baisu, kas vyks viduje, juos demaskavus. Baisu ir rodyti išorėje, kad nesužeistų kitų, neišgąsdintų arba kad manęs neatstumtų. Baisu, kuomet užsisklendžia ir kiti žmonės, ypač kurie man svarbūs. Tuomet galiu tą nežinią labai greitai užpildyti savomis interpretacijomis, savomis baimėmis, sava tamsa. Kaip ir tamsusis paros metas lauke - mieste ar gamtoje, taip ir vidiniai procesai, kuomet yra neatskleisti, neapčiuopti, neįsisąmoninti jie gąsdina. Savo netikėtumu, staigiu, ūmiu pasirodymu. Reakcijomis, kurias sukelia. Ir čia su tamsa įžvelgiu tam tikrą paralelę kūryboje - rašymo procesas man iš esmės yra šuolis į tamsą. Kaskartą, kai imuosi kažką rašyti, ar tai būtų pastraipa ar didelės apimties tekstas - visada pradžia yra tarsi bridimas į tamsą. Visuomet pradedu nuo kelių besisukančių minčių, kurios traukte traukia būti užrašytos, paliestos. Ir daugiau nežinau ničnieko. Neįsivaizduoju nei kur link einu, nei kiek mano kelionė truks. Pasileidžiu į tą šėšėliais apgaubtą erdvę, ir vos užrašius tai, kas prašėsi, pačioje tamsoje ima aiškėti kontūrai erdvės, kurioje esu. Pradedu čiupinėti, ir tame procese iš tamsos tiesiog išplaukiu į šviesą. Kažką atrandu, kažką suprantu, kažkas gimsta. Ir tada tampa tiesiog viskas gana aišku - kaip dieną arba uždegus šviesą. Taip įvyksta visuomet. Kūrybos pasaulyje toji tamsa kažkokia iliuzinė. Ji išsisklaido iškart, vos į ją pasinėrus. Labai panašiai vyksta ir su vidinio pasaulio procesais, jausmais. Vos juos pajutus, palietus, įvardinus, - tamsa it kokia didelė užuolaida nukrenta žemyn, ir lieka scena, kupina įvairiausių figūrų, siluetų ir dekoracijų. Galbūt ir su realia tamsa viskas labai panašiai? ** #kūryba #psichologija #psichoterapija #jausmai #baimė #rašymas

Jau jaučiu, jog visiškai knygos rašymo ir tvarkymo, iš mano pusės, pabaiga. Šio proceso metu tiek atrandu parelelių su nėštumu ir vaikų gimimu! Visai kaip nėštumo metu, kai terminas nebe už kalnų, nerimas didėja, bet jį pamažu keičia ramybė, susitaikymas, paleidimas. Turiu ir terminą - lapkričio viduryje žadu knygą atiduoti redaktorei. Bet, kaip ir su abiejų mergaičių gimtimi, jaučiu, jog tai įvyks anksčiau. Kaip ir artėjant gimdymo dienai, jaučiuosi pažeidžiamesnė emociškai - jautresnė, graudesnė (ar yra toks žodis?), verksmingesnė. Jaučiu daug dėkingumo ir kaupiasi ašaros - esu dėkinga mamai, kad namuose buvo tiek knygų, kad įkvėpė meilę skaitymui, kad visada žavėjosi mano rašymu. Kad palaikė ir skatino. Esu dėkinga vyrui, kuris, nors ir nestabiliu finansiškai laiku, liepė man pirkti kompiuterį, tokį kokį noriu, kad būtų man gera rašyti. Kad mano laiką rašymui šventai gerbė ir saugojo, dažnai visai nepasilikdamas jo sau. Kad jis, net neskaitęs knygos, tiki, kad bus "bestselleris". Koks mielas šitas naivumas! Ir kad jau dabar nekantrauja skaityti, nors knygų, ypač tokių, ir neskaito. Dėkingumą dukrytėms - ach, be jūsų nebūtų nieko, tiesiog. Esu labai dėkinguma penkioms nuostabioms moterims, mamoms, skaičiusioms, skaitančioms rankraštį, ir savo užimtuose, chaotiškuose gyvenimuose su vaikais, radusioms laiko ir noro su manimi kartu mąstyti, spręsti, ieškoti išeičių ir kurti. Ir visai, kaip ir besiruošiant Ūlos gimimui, taip ir su knyga, jaučiu didelę galią ir nedrąsumą vienu metu - tai atsakomybė, kurią prisiimu, už šį procesą. Nes nusprendžiau knygą leisti pati. Noriu dalyvauti jos gimtyje pilnai, ir galėti pati priimti sprendimus. Man tai, kažkodėl, labai svarbu. Ir, tai didelis projektas ir atsakomybė. Bet, graudinuosi ir dėl to, jog ši knyga man ir pačiai labai patinka. Visiškai nekukliai nepadoru taip sakyti! Bet skaitydama, tvarkydama, struktūruodama jaučiu jos prasmę, grožį ir gylį ir tikiuosi, jog tai pajus ir skaitantys. Jau jaučiu su ja ryšį ir nekantrauju sulaukti jos gimties. O tai, jei viskas gerai ir sklandžiai, turėtų įvykti pa-va-sa-rį! 🔥 ** #knygaryšys #psichologija #psichologas #rašymas

Man pačiai labai sunku patikėti tuo, kas vyksta, bet panašu, kad jau baiginėju knygą. Aš įsivaizdavau, jog knygos rašymas, tai metų ar kelių procesas. Ši knyga iš manęs tiesiog byra - visą dieną verda, kažkas jungiasi ar rašosi galvoje, o prisėdus prie kompiuterio tiesiog suplaukia ant ekrano. Panašu, kad išbyrėjo per 2 mėnesius. O nešiojausi ją savyje, na, turbūt jau keletą metų. Išnešiojau. Dabar laikas jai gimti. Keisti ir mane nustebinantys patyrimai vyksta su pačiu rašymo procesu. Dabar, kai jau visai baiginėju, pastebiu, kad kaskart prisėdusi prie kažkokio jau parašyto skyriaus papildyti ar pataisyti, vis randu, ką ten veikti. Vis rašau ir rašau tą patį, kitaip, - naujai. Toks jausmas, kad niekada ir nesustočiau. Kiekvieną dieną jaučiuosi išaugusi vakar dienos tekstą, ir kas dieną gimsta nauji. Nors senieji man irgi patinka. Ir čia man sunkus klausimas, kiek kurti ir perkūrinėti, o kada jau tiesiog sustoti. Ir naujas mintis pasilikti ateičiai. Šiandienos aš jau esu užrašiusi viską, ką norėjau. O rytojaus aš tikrai ras kuo papildyti. Dabar galvoju, kad galbūt šis procesas atspindi ne pačių tekstų užbaigtumą, o nuolatinį motinystės kismą ir jo refleksiją. Išaugimą savęs vis iš naujo. Kiekvieną dieną viskas vyksta vis šiek tiek kitaip. Šiandienos aš esu šiek tiek ūgesnė mama nei vakar. Rytoj aš ir vėl būsiu kitokia. Tegu. ** #knygaryšys #rašymas #knyga #psichologija #psichologas

Prieš kelias dienas savo terapijoje vaikščiojome įvairių nūdienos temų koridoriuose ir įsivardinau sau vieną dalyką - koks vistik didelis dalykas man yra tai, jog parašiau knygą. Pavadinau tai trečio vaiko gimdymu, ir su tuo pajutau sau tiek švelnumo, palaikymo, atjautos. Jei tęsiant trečio vaiko paralelę, jaučiuosi jog šis nėštumas truko trumpiau nei įprastai, viskas vyko dideliu tempu, dideliais potepiais. Šiek tiek jaučiuosi ir nepamatyta pačiame nėštume - sulaukiu daugybės palaikymo ir nekantrumo dėl rezultato - to vaikelio, bet o kaip gi aš pati su devynių mėnesių pilvu, užaugusiu per 4, su visu to svoriu ir ką man tai reiškia! Vis nurašydavau rašymo procesą malonumui, saviraiškai, bet tai tėra tik viena pusė. O kita - ufff kiek joje visko daug. Nuovargio, įtampos, baimių - būti vertinama, nuvilti, nusivilti, nepatikti. Savo knygoje kalbu kaip mama ir kaip psichologė. Ją išleidusi debiutuosiu ir kaip rašantis žmogus, kaip kūrėja. Visos šios tapatybės man yra labai svarbios, ir jaučiu, kaip yra baisu jas atnešti į viešumą. Tinklaraščio tekstai yra vieši, bet, kai juos skelbiu po vieną, galiu save raminti, jog "nesekmės" atveju čia tik vienas nevykęs tekstas. O su knyga taip norisi patikti. Taip norisi. Ir taip baisu nepatikti, nors ir protu žinau, kad tai neišvengiama dalis kelionės. Tiesiog noriu tai įvardinti garsiai, nes tokių baimių ir norų apie save, tikiu įvairiose srityse turime daugelis. O vakar - išsiunčiau ją redaktorei. Perskaičiau, dar čiut pataisiau. Apsiverkiau. Ir išsiunčiau. Sklandžios gimties, mieloji ❤ ** #knygaryšys #jausmai #kūryba #psichologija #psichologas