Tik tapus mama supratau, kad tam, jog būti gera mama, to norėti neužtenka. Taip pat supratau, kad neužtenka netgi žinoti, ką daryti, kad būti gera mama. Kad pavyktų auginti vaikus taip, kaip tą daryti norime, labiau nei bet kada yra svarbu pažinti, girdėti, suprasti save. Kurti ryšį su savimi, nenusisukti nuo savo vidinio pasaulio. Ir tai yra didžiausias ir sunkiausias tėvystės iššūkis. Nes šį nuolatinį darbą su savimi tenka dirbti nuolat besirūpinant mažaisiais. Šią knygą pirmiausia rašiau sau - savo vidiniam vaikui ir savo vidinei mamai. O skiriu visiems vaikams ir jų tėvams. Kad gyvenimo ir tėvystės pradžia būtų kuo sklandesnė. Tai knyga apie švelnų, atliepiantį vaikų auginimą bei buvimą švelniais tėvais ir patiems sau. Ją rašiau su daug meilės, palaikymu, įsiklausymu, bei, žinoma psichologijos teorija, praktika ir sava motinystės patirtimi. Kai vasarą parašiau knygą, karo dar nebuvo. Vyliausi, jog ir nebus, gyvenau laisvės iliuzijoje. Šiandien knyga jau įgauna pavidalą, o gyvenimai ir pasaulis visai greta griūna. Skauda tą matyti, žinoti ir jausti. Ir kaip niekad matau didžiulę prasmę kalbėti apie ryšį, kol dar galim. Ryšį su savimi ir savo vaikais, kad galėti kurti gražesnį, taikesnį pasaulį. Knyga "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi" jau išankstinėje prekyboje. Užsisakyti galima čia: www.rysyje.lt/knyga Gausite ją su parašu ir palinkėjimu. Pirkdami knygą iš anksto, prisidedate prie jos greitesnės ir sklandesnės gimties - t.y. leidybos, spaudos išlaidų padengimo. Ačiū! ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #knygarysys #rysyssuvaikurysyssusavimi #tėvystė #motinystė #vaikųauginimas

Paskutinė korektūra! Tai reiškia, kad šiuo metu drauge su redaktore bandome išgaudyti likusias klaideles antrąjį, paskutinį kartą. O tada failas bus rengiamas spaudai ir keliaus į spaustuvę. O tada, 3 savaitės ir jau tikiuosi čiupinėti knygą! Taip jau mano pačios pasirinkimu ir noru gavosi, jog pati užsiimu knygos leidyba, ir šio proceso stebėjimas iš arti, dalyvavimas ir koordinavimas, labai įdomus, įtraukiantis ir laiku imlus projekčiukas. Daug išmokau naujų dalykų! Pradedant spaudos lankais, rašybos taisyklėmis, o baigiant, kokių būna popierių, kas yra atvartai, CMYK, Pantone ir pan. Ir čia tik leidyba. Tada prasidės visa reklaminė dalis ir nuotykiai ten. Bet man patinka. Aš, kai jau susiruošiau rašyti knygą, žinojau, kad rūpintis jos gimimu esminiai norėsiu pati. O parašiusi susvyravau - galvoje pradėjo suktis mintys, kad gal "reikia" tartis su leidyklomis. Nes tai tarsi įvertinimas, kad knyga pakankamai gera, kad būti leidžiama. Ir galiausiai nutariau judėti į priekį be "įvertinimo". Arba tik su savo nuojauta bei nuolat suklibančiu pasitikėjimu savo jėgomis. Man atrodo, kad kaip ir knyga kurs kažkokią savo istoriją, gyvens savo gyvenimą, taip ir aš, nuo šiol, nebeturėdama kelio atgal, gyvensiu susidurdama su patirtimis, kurias ji atneš. Kaip jautriam žmogui, tai emociškai gali būti kietas, sprangus riešutėlis. Bet vistiek nekantrauju. RYŠYS SU VAIKU, RYŠYS SU SAVIMI ** #ryšys #ryšyje #knygaryšys #knygosrašymas #psichologija #psichologas #kūryba

Turiu naujienų! Birželio 8 atsiimsiu knygą iš spaustuvės 🤍 Ir per savaitę planuoju išsiųsti visiems iš anksto užsisakiusiems. Norėčiau tą padaryti per dieną ar kelias, bet išankstinių užsakymų daug (ačiū!) tad prireiks laiko kol viską sudedikuosiu, supakuosiu ir išlydėsiu į jūsų rankas. Kuo artyn ta data, tuo pažeidžiamesnė jaučiuosi. Baisu būti vertinamai. Bet dar baisiau žengti žingsnį į pasaulį kaip autorei, kaip kūrėjai ir nusivilti. Nusivilti savimi. Dabar kaip niekad daug rašau. Kiekvieną laisvą (ir nelaisvą) akimirką rašau ir jaučiu, kad kažkur skubu rašydama. Ir tik neseniai supratau, kad kol šios pirmosios knygos dar nėra, leidžiu sau mėgautis kūryba "be pasekmių" ir savotiškai be atsakomybės. Mano didelė svajonė kurti. Ji neseniai, prieš kokius trejus metus, pradėjo pildytis, nes tiesiog kažkas atsidarė ir tada regis visas kadaise neužrašytas krioklys pasileido lietis. Tada supratau, kad man svarbu, kad kūryba legaliai taptų mano gyvenimo, kasdienybės dalis, o ne tik naktimis ar "kai išeina". Ir bandau savo gyvenime pasidaryti jai vietos. Man tai brangu ir prasminga. Ir būtent todėl taip norisi, kad būtų brangu ir kitiems. Taigi, čia baimių dalis, kurią atpažįstu savyje. Bet yra ir kita dalis, kuri laukia susitikimų. Žodžiuose, tekstuose, kūryboj. Laukia prisiliesti prie kitų, prisiglausti, pažiūrėti į akis, apkabinti - susitikti. Šiandien nusipirkau lininių juostelių - kiekvieną knygą aprišiu, jums siųsdama. Simboliškai taip ryšyje "susirišim" ir mes. RYŠYS SU VAIKU, RYŠYS SU SAVIMI www.rysyje.lt/knyga ** #knygaryšys #knygosleidyba #ryšyssuvaikuryšyssusavimi #psichologija #psichologas #jausmai #emocijos #pirmaknyga #rašymas #kūryba

Šią knygą mintyse nešiojausi jau seniai. Aš žinojau, kad rašysiu, daug maž žinojau ir apie ką. Vis gimdavo idėjų ir laiks nuo laiko pūsteldavo įkvėpimas, kad na reikia imti ir parašyti, bet niekaip nesiryždavau pradėti. Turėjau baimę suklysti - neparašyti, neišpildyti idėjos. Ir tas labai gąsdino, nes knygos parašymas buvo mano sena, man labai brangi svajonė jau nuo gilios paauglystės. Apskritai rašymas man yra širdžiai brangus dalykas. Dienas kai kažką, kas man patinka, parašau, dažniausiai vakare užskaitau kaip sėkmingas, laimingas ir išpildančias. Taigi, daug vidinio spaudimo jutau dėl TOS knygos ir vis laukiau kažkokio neva tinkamiausio laiko pradėti. Bet gimus antrąjai dukrai, taip ėmė lietis noras rašyti, kad nebegalėjau to suturėti. Parašyti po keletą tekstų per dieną, žindant mažylę neužtekdavo, norėjosi daugiau ir kažko labiau apčiuopiamo. Bet ir vistiek atidėliojau. Ir galiausiai mane sumotyvavo rašyti netikėta žinia apie sunkią labai artimo žmogaus ligą. Ta žinia taip dėjo per galvą ir iš po kojų išmušė, atrodo, viską. Pastebėjau, jog rašymas buvo bene vienintelis būdas iš to juodumo ir skausmo bent trumpam atsitraukti. Kas vyksta ir dabar, nuo karo Ukrainoje pradžios. Rašymas man padeda ir labai padėjo aną pavasarį ir vasarą išbūti sunkume. Kai atrodė, kad gyvenimas stoja, rašymas padėjo pajusti, kad ne tik. Kad va šitoj mažoj raidelių ir žodelių realybėj aš kuriu gyvenimą, aš jį dėlioju, ir tas kažkiek kompensavo bejėgystę. O kadangi bejėgystės buvo daug, tai ir jėgos kurti, proporcingai daug. Skirdavau po kelias valandas per dieną rašymui, bet prisėdus pirštai skriedavo daug greičiau nei mintys, nespėdavau nei suvokt nei užregistruot, ką palikdavau puslapiuose. Palikau daug, nežinojau, kad tiek turėjau, ką pasakyti. Galiausiai, po rašymo, perrašymo, trynimo, dėliojimo, redagavimo ir maketavimo, ji išsipildė per visus 320 su viršum puslapius. Suprantu, kad mano kūrybai reikia jausmo. Nebūtinai skausmo, bet geriausiai kuriasi, kai mano gyvenime yra pulsuojančių, manimi tekančių jausmų, su kuriais ne visada aišku, ką daryti, nei kaip juos išturėti savyje. Vardan kūrybos, džiaugiuosi, kad esu labai emocionali ir jautri. Kad esu dar taip toli iki įvairių vidinių konfliktų išsprendimo. Kad dažnai jaučiu įtampą, bet jau ją gerai pastebiu ir smalsiai tyrinėju. O dėl savęs ir mūsų visų, vistik norisi daugiau šviesos ir vilties ir mažiau skausmo. Laisvės, sveikatos ir RYŠIO. Taigi, tokia liūdna, bet drauge ir galinga yra mano knygos gimimo istorija. ** "RYŠYS SU VAIKU, RYŠYS SU SAVIMI" #knyga #ryšyssuvaikuryšyssusavimi #knygosrašymas #kūryba

Skaitant daugybę puikios užsienio literatūros apie tėvystę ar vaikų auginimą, man vis jaučiasi atstumas. Kaip ir faina, atliepia, ir drauge taip toli, lyg ne apie mus, ne apie mane. Apie tą šeimą, kitapus didžiausio vandenyno. Man atrodo, kad mūsų tautos kultūrinis kontekstas, žvelgiant per psichologinę prizmę labai unikalus. Pirmiausia, tai mūsų santykis su emocijomis yra labai...na jo nėra. Mes nemokam jausti, bet mes gerai mokam slopinti. Ir tas mums trukdo tiek santykyje su kitais, tiek ir su savimi. Mes užpykstam, įsiplieskiam, nusimenam, nerimaujam, kartais net visai nesuprasdami dėl ko, o taip pat tų savo jausmų ir savęs juos jaučiančių baisingai gėdyjamės ir bandome kuo greičiau visa tai nustumt į šoną. Savo elgesiu mes esam ganėtinai pagiežingi, pavydūs, bandantys būti teisūs ir visažiniai. Mes priekaištautaujam, niurzgam, bumbuliuojam. Sudievinam autoritetus arba kaip tik juos labai neigiam. Nepasitikim savimi ir be galo daug iš savęs ir kitų tikimės. Ir bandom kurti įvaizdį, kad esam kitokie. Tai tik rodo, kaip giliai mums nesaugu, neramu, skauda, baisu. O mes norim tiesiog būti laisvi - savo viduje. Mes turime labai skausmingą istoriją - karų, trėmimų, okupacijos. Mūsų kolektyvinė netekčių, siaubo, neteisybės - traumų istorija, ir ją mes nešamės iš kartos į kartą. Mes, kaip tauta ir atskiri individai apskritai nesijaučiame saugūs. Mes netikime, kad pasaulis gali būti saugi vieta gyventi. Nes mūsų tautos istorijoje tiesiog taip nėra. Nebuvo ir nėra dabar, gyvenant greta teroristinių kaimynų. Mes patiriam baimę ir nerimą, kurie turi šaknis mūsų senelių realybėje, ir tas nerimas ir baimė, jie yra ir mūsų realybės neatsiejama dalis. Todėl mums ypatingai reikia emocinio saugumo - mums reikia kitų žmonių, su kuriais kurtume saugumo saleles, kuriose galėtume šiek tiek pailsėti. O vaikams reikia mūsų artumo, kad jie galėtų augti ramiai. Mums nereikia patarimų, pamokymų, pagrūmojimo pirštu. Mums reikia apkabinimo, palaikymo, nuraminimo, išklausymo. Dėmesio vienas kitam, artumo, kurį kartais baisu prisileisti, priėmimo ir švelnumo. Tada ir mes šiek tiek sušvelnėjam. Mums visiems, ypatingai reikia RYŠIO. Kviečiu pasisemti šiek tiek ryšio mano knygoje "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi". ** Nuotrauka Dovaldės Butėnaitės #ryšyssuvaikuryšyssusavimi #ryšys #ryšyje #knyga #lietuviųautoriausknyga #tėvystė #motinystė #lietuva #saugumas #emocinissaugumas

Kai stoja tyla, tada liejasi Žodžiai Eilės Pastraipos Kūryba Mintys Jausmai Kai stoja tyla, ne ta, kur lauke, Pasauly Anapus odos Kai stoja tyla viduje Kai širdis nustoja Prašyt Niurzgėt Vertint Nerimaut Kai tampa aiškiau Pilniau Bent truputį švelniau Tada liejasi Tai, kas turėjo tekėti anksčiau ** #kūryba #mintys #jausmai #eilės

Antroji knyga išsiųsta redagavimui! Uch kiek čia buvo jausmų man su ja. Ir dar tikiu bus. Rankraštį skaitė visa kompanija nuostabių mamų - Milda iš Švelnios tėvystės, Eglė iš @joinoakcrew, Marija iš @bookitook, kolegės Veronika ir Neringa - ačiū, mielos. Man su abiem knygom taip, - pirmasis rankraščio variantas būna toks juodraštis juodraštis - dar labai neišbaigtas ir kankinantis skaitytojus. Man taip pastebėjau, jog yra - sėsti tvarkyti tekstą iš esmės, galiu ramiai tik gavusi grįžtamąjį ryšį, pasitarusi, ir tuose pasitarimuose išgirsusi gerų idėjų bei geriau išgirdusi pati save ir savo balsą. Jei su pirmąja knyga man buvo labai aišku, kokias dalis aš noriu išpildyti, jog yra platus temų sąrašas, kurį noriu ne tik paliesti, bet ir giliai atskleisti, tai su šia knyga tokio lūkesčio neturiu. Čia pirmiausia noriu padengti ne teoriją, ne kažkokį tėvystės pagrindą - o dar labiau gręžtis į jausmus ir patyrimus, tėvystėje keliaujant toliau. Tai ir keliauju - atskleisdama dar daugiau savo istorijos, jausmų, minčių ir patyrimų, kabindama šiek tiek psichologijos teorijos, bet labiau praktikos, - vedu save ir jus per dviejų mažų vaikų motinystės tapsmą. Antroji knyga bus būtent apie tai. ** #knyga #kūryba #knygosrašymas #dviejųvaikųmotinystė #motinystė #tėvystė #vaikųauginimas

Taip nutiko, kad pernai vasarą parašiau knygą. O tada nutiko dar ir taip, jog ją ir išleidau. Pati. Na, nerašyti tai aš negalėjau. O pasirinkau knygą leisti pati dėl įvairių priežasčių. Viena, tai man norėjosi kurti ją iki galo. Prisidėti prie to, jog kūnas, kurį ji įgaus, man tiktų ir patiktų. Ir čia netikėtai radau dizainerę Margaritą Bukšnaitytę ir jos darbus. Ji sukūrė knygos dizainą, ir pasirūpino jos grožiu, jaukumu, subtilumu. Kas kartą paėmusi knygą į rankas, vis apsidžiaugiu. Kita priežastis imtis leidybos yra ta, jog man įdomu įgyvendinti idėjas pilnai - nuo pradžios iki galo. Knygą priėmiau kaip projektą, kur nuo nulio gimsta kažkas didelio, ir tokie dalykai man labai patinka. Kažkur savy turiu jėgos tuos projektus stumt į priekį. O kažkur man ir labai sekasi - regis pribyra aplink reikiamų žmonių, su patarimais, rekomendacijom, op op ir žiūrėk jau ir komanda yra, - redaktorė Asta Žūkaitė, fotografė Ugnė Poloudina, ir visa idėja virsta vis labiau apčiuopiama, nors pradžioje atrodė kad tai tik svajonė. Taip nutiko, kad ir pasisekė - knyga jau mano rankose, graži, jauki, išskirtinė savo dizainu. Laukta ir jau pradėjusi gyventi savo gyvenimą. Per kelias savaites sprogo daugiau nei ketvirtadalis pirmojo tiražo. "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi" - man sunku trumpai pasakyti, apie ką ji, nes kaskart pamatau ją vis kitaip, naujai. Tačiau manau, kad ši knyga tinkama tėvams, ypač auginantiems mažus vaikus ir kreipiantiems dėmesį į tai, kokį santykį su vaikais jie kuria. Tinkama žmonėms, kurie domisi psichologija, ir vis mėgsta paieškoti, ką įvairūs dalykai reiškia, iš kur jie kyla. Kuriems įdomu, kas slepiasi už įvairaus mūsų elgesio, ir kur gyvena, bei kaip reiškiasi mūsų jausmai. Gali būti tinkama ir neturintiems vaikų žmonėms, norintiems labiau pažinti vaikiškas savo dalis - jausmus ir patirtis, veikiančias gyvenimą net ir užaugus. Tinkama tiems, kurie supranta, jog nelabai yra aiškių receptų ar penkių laiptelių į geresnį gyvenimą. Ir tiems, kurie jaučia, jog be ryšio su savimi - nei iš vietos. Ir tikrai tikrai tinkama tiems, kuriems tiesiog trūksta švelnumo ir empatijos tėvystės kelyje. Iki susitikimų knygoje! ** #ryšyje #ryšys #knygaryšys #ryšyssuvaikuryšyssusavimi #psichologija #psichologas #knygosleidyba #jausmai #santykiai #vaikai #tėvai

Pastatuoju metu mane vis stingdo ir gąsdina mintis, susijusi su nuolatiniu ir neišvengiamu manęs reikėjimu. Kad esu labai reikalinga ir joks prasmingas, poilsio, kūrybos ar draugysčių laikas, skirtas sau, negali sumažinti nuovargio, einančio drauge. Kad tas reikėjimas atsiveja su banga, nuplaudamas bet kokį prieš tai buvusį patyrimą. Jog po bet kokio atsitraukimo, seka milžiniškas prisisunkimas, kuris išvargina ir akimirksniu nušluoja viską, ką bandžiau "pailsėti". Net ir po įdomios ir įspūdžių kupinos dienos be vaikų, grįžus namo joms manęs reikės. Po darbo dienos, o jų neturiu daug, kai grįžtu pavargusi ir labai norėčiau tiesiog nebebendrauti - jos bus manęs pasiilgusios ir norės bendrauti. Žaisti. Reikalaus, prašys, suksis aplink mane ir rodos įsirangys į mano vidų, per pirmas 15 minučių išstumdamos lauk mano pačios tapatumą. Atskirumą. Savitumą. Po filmo su vyru Po pietų su drauge Po sporto Po masažo Po susitikimų su kitais draugais su vaikais Po darželio Po pasivaikščiojimo Po laiko su tėčiu Močiute Su manim - Jom reikia manęs. Jos kibsis į mane nepasidalindamos, temps, ne tik kelnes bet ir sielą į skirtingas puses, bandydamos per trumpą laiką parodyti visą savo emocinį, per dieną užgyventą turinį. Ir jis man rūpi. Aš noriu ir man svarbu pamatyti, ką jos rodo. Drauge mane gąsdina mintis, kad negaliu valdyti to, dozuoti, atsisakyti. Kaip koks garsiai rėkiantis telikas, kuris transliuoja programą NUO-LA-TOS. Trumpam nutyla naktį, tuomet galima išgirsti savo mintis. Net pasidaro truputį ilgu ir jaučiu jog norisi apie jas pasikalbėti. Iki pirmo mažosios prabudimo. Aš jaučiuosi maža prieš tą nuolatos į ausį transliuojantį teliką. Būdama didelė ir tokia joms reikalinga, paradoksaliai jaučiuosi maža. Jog negaliu bent kažkiek to valdyti, stabdyti. Jog tai nuo manęs nepriklauso. Ir geras, kad visa tai taip ryšku, nors ir žinau, jog čia tik etapas. Jog tas manęs reikėjimas keisis, mažės, telikas tils. O kažkada to labai trūks. Ir tada vėl jausiuosi maža, ir vėl negalėdama to reguliuoti - įsijungti, kai pasidarys ilgu to, jog būčiau ir vėl reikalinga. ** #ryšys #ryšyje #motinystė #vaikai #vaikųauginimas #emocijos #jausmai Nuotrauka Ugnės Poloudinos

Ir be kitų metų planuočių bei refleksijų man šiemet yra absoliučiai aišku. Noriu taikos ir sveikatos. Pergalės Ukrainai ir sveikatos artimiems nylimiems ir sau. Šie metai daug ką labai išgrynino ir supaprastino. O visa kita tiesiog sukuriama elementariai darant. Meilė - ją pastebint, rodant, įsileidžiant, atsiveriant, pasakant stop, paprašant, netgi supykstant. Kūryba - kuriant. Santykiai - matant, girdint, būnant, reaguojant. Nieko stebuklingo nelaužiant iš savęs. Nes kitaip kursi ne santykius, o savo įvaizdį santykiuose. Pasiekimai ateina dirbant, rizikuojant, išdrįstant. Laimė - kuriant ir puoselėjant tai, kas tau svarbu. Bet kad ir daugybė dalykų pasidaro darant, vienas - paradoksaliai ne. Nepadarysi savęs "geresne savęs versija", šaunesniu, puikesniu, fainesniu ir pan. Tokiu būdu netapsi nei mažiau sužeistas, jei esi. Gali tik arba visais tais "esniais" bėgt nuo savęs, arba nustot eikvot energiją kovai ir tiesiog pradėti būti. Būti savimi. #naujiejimetai #2023 #irgipakoučinsiu

- Ar galiu paragauti gabalėlį tavo apelsino? - teiraujuosi Ugnės, padalinusi vaikams apelsiną, ir joms bešveičiant, supratusi, kaip ir aš jo noriu. - Ne, mama, aš jo noriu! - ryžtingai ir aiškiai man atsako Ugnė. Truputį norisi prieštarauti ir pradėti aiškinti, kad taigi aš jums atidaviau, bet sustoju. - Ūla, ar galiu su tavo kate pažaisti? - klausia Ugnė dvigubai mažesnės sesės ir išgirsta griežtą NEEE. - Ugne, ar galėtumei vieną iš savo segtukų paskolinti Ūlai, ji pametė gumelę ir lenda plaukai į veidą? - Ne mama, man gaila, -taria Ugnė. Ir, nors norėčiau, kad ji padėtų šioje situacijoje, drauge aš ją puikiai suprantu. Kartais kyla pyktis, dėl tokio vaikų aiškaus stovėjimo savo interesų pusėj. Kartais net nervas suima, kad štai šitaip - tiesiai šviesiai ir paprastai rūpinasi savimi, tik savimi. Ir tada pagalvoju, kokia tai vertybė. Žinoma maži vaikai taip elgiasi labai natūraliai dėka savo fiziologinių, raidos dalykų, kur empatija jiems, kuo mažesniems, tuo mažiau pažini. Bet dauguma mūsų tėvų ir senelių kartos žmonių buvo išmokyti priešingų vertybių dar labai anksti. Anksčiau, nei galėjome empatiškai rinktis kitą, mes jau rinkomės, nes taip reikėjo. Ne savimi rūpintis ir savo poreikiais, bet, pirmiausia kitais. Jog vertybė yra ne savo poreikius atstovauti, bet vertybė juos aukoti, vardan kito. Aš suprantu, jog greta to stovi ir tuometinė istorija ir kontekstas - pokario metai, sovietų okupacija - čia laikai buvo tokie, jog reikėjo rūpintis vieni kitais. Reikia ir dabar, bet svarbu rūpintis ir savimi - ypač paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Terapijos metu dauguma klientų kalba apie sudėtinumą pasakyti ne. Apie išsekimą, pervargimą. Apie savo poreikių aukojimą, apie prisitaikymą prie kitų ir kainą, kurią paskui už tai moka. Ir ne veltui terapija apskritai (bent mano požiūriu) yra labai stipriai susijusi su savo jausmų ir poreikių atpažinimu ir prisiskyrimu sau. Prisiėmimą atsakomybės už savo poreikius ir savo jausmus. Ir toji atsakomybė apima realius veiksmus veikti, jais rūpinantis: pasakant, sustabdant, nesutinkant. Išsakant, ko noriu ar ko reikia man, kaip jaučiuosi. Pasirenkant save. Dažnai santykyje tai būna baisu. Terapijoje kone nuolat girdžiu tas baimes: įskaudinti, nuvilti, įžeisti. Tokią didelę atsakomybę už kitų žmonių jausmus, renkantis, tuomet, ignoruoti savuosius. Geriau padaryti gerai kitam, bet ne sau. Geriau neįžeisti kito (dar išvis labai didelis klausimas, kiek tos baimės pagrįstos), bet sužeisti save. Kaskart savęs, tuose pasirinkimuose nepaisant. Man atrodo, kad kur kas lengviau bendrauti, kai abu žmonės santykyje yra pakankamai sąmoningi savo jausmams ir poreikiams bei juos išsako. Tada ryškiai sumažėja visų "tarp eilučių" vykstančių manipuliacijų ar bandymų perskaityti kito mintis, ar jausmo, jog manęs nesuprato ir pan. Kai teigiame save, ir kitas teigia save - drąsiai, paprastai ir draugiškai - mes galime susitikti. Išsakyti ir negynybiškai išgirsti. Nes mums nebegręsia pavojus prarasti dalį savęs. Kai rūpinamės savimi, mes galime pasirūpinti ir kitu. Ir, aišku, nėra viskas kategoriška, nėra juoda ar balta. Jei visuomet, it koks trimetis, trepteldami koja, rinktumėmės tik save, ir tuo savo "apelsinu" nesidalintume, ko gero sudėtinga būtų gyventi visuomenėje, kurti santykius, draugauti. Turbūt neišvengiamai kartais mes padarom kažką gero kitam, net jei tai mums kainuoja savus resursus. Bet svarbu, kad matytume to vertę. Ir kad toks pasirinkimas būtų sąmoningas. Kylantis iš jausmo "aš galiu įvairiai, ir šįsyk matau vertę rinktis būtent taip", o ne vykstantis automatiškai, nes kitaip, atrodo, kad negaliu. Ir leiskim savo vaikams gerbti savo poreikius gerbdami jų. Su laiku įvairiose situacijose atsiras galimybė jiems patiems pamatyti, o ir mums parodyti, aptarti įvairias to puses. ** #poreikiai #santykiai #ryšys

Vis klausiu savęs - kas man yra Kalėdos? Žinau, kad tai kažkas svarbaus, magiško. Kad labai susiję su artimais, mylimais. Su poilsiu ir atsipalaidavimu. Jausmu, jog esu namie - kad ir kas tai bebūtų. Ir tas jausmas, jog esu namie asocijuojasi su jaukumu, saugumu, su glėbiu. Tai kvepia vaikyste. Mintyse stabteliu apžvelgti, ko iš Kalėdų noriu ir tikiuosi šiandien. Pastebiu save kuriant mintyse jaukius momentus, pripildytus tiesiog pačių artimiausių žmonių, juoko, šypsenų, glėbių, faino, sklandaus ir tekančio laiko kartu. Šilumos, šilumos, šilumos. Visa tai fainai, nuostabu ir puiku. Tik drauge aš pastebiu, kad visos tos šilumos, šypsenų ir jaukumo aš tikiuosi iš Kalėdų nuolat. Kad taip gera ir jauku būtų visada. vi-sa-da, visą šį laiką be niūrumo, klaidų, susipainiojimo. Suprakaitavimo prie keptuvių, susinervimo, kad nesigauna. Netilpimo visiems patogiai prie stalo nedideliame bute. Ar sergančių vaikų, nerimo, pykčių, konfliktų, netinkančių, per daug ar per mažai dovanų. Juokelių ir sarkastiškų komentarų. Nepastebėjimo ir neišgirdimo viens kito. Jausmo, jog esu nesuprasta, jog nesuprantu. Ir jausmo, jog truputį vieniša. Kai tikiuosi įspūdingo laikotarpio viso, it spindinčios eglutės girliandos žybsnis - nusiviliu. Užuot taip norimo vi-sa-da džiugesio, veikiau patiriu be-veik vi-sa-da apniaukusį nusivylimą, nepasitenkinimą, liūdesį. Šiandien itin daug galvoju apie netobulumą. Aiškų ir stabilų kaip pats gyvenimas - nuolat patiriamą tai savo, tai kitų netobulumą, kuris drauge ir toks tobulas, nes būtent jis skiria mus nuo kitų. O tas atskyrimas - svarbus, nes būtent jo dėka galime iš tiesų susitikti kitą. Tik tada, kai esame skirtingi, it kokios formos, galime priartėti viens prie kito ir susiliesti savo kampais ar apvalumais. Jei būtume vienodi - visi vienodai tobuli - ech kaip būtų neįdomu, nes savo vienodais atspalviais ir formomis mes persidengtume, susilietume užuot prisiglaudus, persisunktume vieni kitais, užuot patyrus save santyky su kitu. Nes juk jei mes vienodi, ką tuomet matome santykyje - kitą ar save? Tai, ką rašau, labai stipriai susiję su mano psichoterapijos studijomis. Ten vėl ir vėl atrandu, koks brangus yra mūsų skirtingumas ir kiek daug jis gali atnešti į santykį, jei tik leidžiam jam būti. Tad spėlioju ir svarstau: o kas, jeigu šias šventes padaryti edvės tam, kad mūsų visų skirtingumai galėtų pasirodyti - priimančiai, saugiai, nesikabinėjant, nesiginant ir nesiruošiant gauti smūgio žemiau juostos. O kas jei Kalėdos būtų tiesiog mūsų netobulų susitikimas su netobulais kitais. Paprasta realybė, kurią, švenčių proga, pamėgintume tiesiog priimti tokią, kokia yra. Nors mūsų šeimos realybė šiemet tokia, kad vaikai stipriai serga ir greičiausiai Kalėdos bus gana vienišos (labai labai gaila!) vistiek tą erdvę skirtingumui ir netobulumui, noriu kurti ir nešiotis tiesiog savo širdyje. Šiek tiek man tai skamba, kaip koks Kalėdinis stebuklas. Linkiu kiekvienam savo stebuklo. Širdyje! ** #Kalėdos #santykiai #ryšys #šventės #tobulumas #netobulumas #lūkesčiai