Taip noriu tiesiog mylėti savo vaikus Kantriai, švelniai, jaukiai Ramiai Lyg Kalėdų glėby Savo meilėje supti Taip noriu kviesti gyvenimą patirti Matyti, džiaugtis, stebėti, stebėtis Svajoti Kurti, būti, atsiskirti ir vėl sugrįžti Kai reikia saugiai priglusti Taip noriu tiesiog mylėti savo vaikus Savo veiksmais Kasdieną Lydėti švelniai Jas abi ir po vieną Būna, jog viskas kitaip - Vietoj švelnumo, stebuklo, ramybės Kalėdų Siaučia pykčio tornadai Kyla vėjas, bangos ir uraganai Kartais ne lydėti patirti, ne būti Ne meiliai laukti ir supti O staugti teišeina Rėkti ir ūkti Norisi kaltinti, pabėgti, atstumti Taip noriu tiesiog mylėti savo vaikus Kas gali būti liūdniau, Nei negalėti Mylėti savo vaikų Taip, kaip norėtum? Taip noriu tiesiog galėti mylėti savo vaikus Taip, kaip noriu mylėti. ** #motinystė #jausmai #santykiai #ryšys #eilės

Prieš beveik du mėnesius grįžome gyventi iš kaimo atgal į Vilniaus centrą. Tie dveji metai buvo mūsų savotiškas vojažas - besilaukiant Ūlos su dvimete Ugne, kovido apribojimais ir kone online tapusiu gyvenimu, suktis 60 kvadratinių metrų butelyje darėsi ankšta. Labai norėjosi gamtos, laisvės, erdvės. Ir tada, pasitaikius galimybei, lietingo lapkričio pradžioje sugalvojom išnuomoti savo butą ir išsinuomoti namą gamtoje. Jei yra laikas, išbandyti gyvenimą gamtoje - tai tas laikas atrodė tinkamiausias - Ugnės į darželį dar leisti neketinom, laikas su naujagimiu visad toks labai tupinėjant aplink namus, o nuosavas kiemas, miškas, - kas gali būti geriau, atrodė. Ir taip lapkričio vidury mes įsikraustėm į namą nedidelio miestelio pakrašty, kaimuky, 30 km ir 45 min. kelio nuo Vilniaus. Pats namas man labai nepatiko: milžiniškas, keistas, pompastiškas, neskoningas ir senas. Bet jį supusi gamta kvepėjo ir džiugino. Pro miegamojo ir virtuvės langą matydavau pušis, o pro svetainės - miškus tolimoje. Naktį miegoti buvo tamsu ir tylu kaip... krokodilo nasruose (išmokau iš vieno iš #knygiukai). Bandžiau jaukintis tą nejaukų namą, dideles erdves, tamsą ir tylą. Kartais tai atrodė gana romantiškai. Dažniau ne. Pavyzdžiui namų kūrenimas 3-4 kartus per dieną. Namų užkaitimas ir atvėsimas praėjus kelioms valandoms po. Vyro nukasinėjamas kelių šimtų metrų įvažiavimas daugybę valandų per dieną, kol aš bandžiau žongliruoti naujagime Ūla ir piktų pikčiausia, mus nudaužti ketinančia Ugne. Extra dvi valandos laukiant vyro grįžtant iš Vilniaus. Extra dvi valandos skubant pačiai namo. Laikas, sugaištas pjaunant žolę. Daugybė konfliktų su paranojiškais namo savininkais, kurie mus norėjo stebėti vaizdo kameromis, įsivaizdavo užsiimant nelegalia veikla, ar apsigyvenant jų name su visu taboru ar dar minimum dviem šeimomis niekam nieko nesakant. Ir vienatvė. Labiausiai ryški man vienatvė - nepaskambinsi draugei "užsuk" - neužsuks. Nenulėksi į parduotuvę ar kavinę - viskas toli ar išvis nėra. Susitikimus reikdavo planuoti iš labai anksto, o norint tiesiog pasižmonėti - tarabanintis su vaikais į miestą tas fakin 45 minutes, kas ir joms ir man su manimi būdavo didelis stresas. Visada jaučiau įtampą dėl vaikų sveikatos - gydytojai tolokai, arba tokia jau labai specifiška baimė "o kas, jei springtų?" Jokia greitoji pas mus nespėtų. Na ir naktis, kai vyrui išvykus, likdavau viena su vaikais, o vyras išvykęs. Eina sau, kaip man būdavo baisu. Tas šiurpokas ne mūsų namas ir visi tie dideli šešėliai ir neįprasti gamtos garsai, jaučiantis atsakinga už dviejų mažų žmonių ramų miegą, brr. Tas naktis prisimenant dar ir dabar nerimas užgula krūtinę. Tačiau ten buvo patirta ir daugybė nuostabių dalykų. Ūlos gimimas. Tikra kaimiška žiema su šerkšnu ant medžių, sniegu virš kelių ir svyrančiomis nuo sniego pušų šakomis. Vyro užaugintos daržovės iš mūsų šiltnamio. Maudynės upėje arba pliuškenimasis kaimyno prūde su vaikais. Miškas su bruknėmis, mėlynėmis ir grybais. Graži ir kvepianti pasivaikščiojimų trasa. Kvapai lauke švintant ir besileidžiant saulei. Džiaugsmas žemę laistančiu lietumi. Vaikų basos pėdos ant žolės. Kasdieną nauja gėlių puokštė iš savo pievos. Vaisiai ir uogos. Vasarą pusryčiai, pietūs ir vakarienė lauke. Vaikų galimybės tyrinėti ir pažinti gamtą. Leidimas laiko lauke, jei išeidavo. O dažnai ir neišeidavo, nes Ūla norėdavo tiesiog būti ant manęs ir gerti pieną, o Ugnė savo ruožtu irgi būti ant manęs. Ant sofos taip būti tiesiog būdavo patogiausia. Pirmieji metai gamtoje buvo romantiški ir romantizuoti, o antrieji - man pradėjus daugiau dirbti, mums su vyru pakaitom kasdieną keliauti į miestą - gražino į realybę, kad bent jau mums, bent dabar - mieste daug kas žymiai patogiau. Praėjus planuotiems dvejiems metams ir baigusis nuomos sutarčiai, grįžti namo man buvo gera visapusiškai. Gera būti SAVO namuose, kur niekas nesusisapnuos, kad kažkodėl kenki jų namams ir neparadės bandyti veržtis į vidų, rašinėti kreizi žinučių ir visaip perženginėti asmeninių ribų. Saugu, ramu, gera. Antra, - patogu. Tokie paprasti dalykai, kaip už minutės kelio esanti parduotuvė, woltas, boltas, nukasti keliai ir 30 min. kelio PĖSČIOMIS iki darbo, per kurias galiu išsivėdinti prieš grįžtant, palikti pakeliui klientų gyvenimus ir išgyvenimus ir ramiai grįžti į savajį, o ne kaip su petarda užpakaly skubėti namo neapšviestais keliais, tikintis, kad priešais ratus neiššoks stirna. Ar kaskart galvoti, ko nupirkti iš parduotuvės grįžtant, nes jei nenupirksi, tai na kelias dienas ir sėdėsi be to. Kasdieną eidama miestu, vis stebiuosi, koks gražus man yra Vilnius. Koks jaukus mūsų Žvėrynas. Kaip gera matyti apšviestas gatves pro langus, vienai migdant vaikus. Girdėti bildant kaimynus. Turėti kaimynų! Kaip gera tiesiog geriamas vanduo iš čiaupo ir dingus elektrai neprarasti vandens ir šildymo. Kaip gera galėti nulėkti iki darbo per 6 minutes su boltu, jei reikia. Gera glostyti savo namų sienas, kurios nors ir paprastutės, bet savos. Per tą laiką supratau, kad nors ir labai stipriai myliu gamtą ir man jos reikia - esu iki paskutinio siūlo miestietė, gimusi ir augusi miesto centre, Kauno Laisvės alėjoje ir to matyt iš manęs neišmuši. O gamta - nuostabu, kai ji skirta poilsiui. O gyvenimui - su dviem mažais vaikais, mūsų tempu, svajonėmis, buitimi - miestas, bent man, yra pats tas. O toji vienatvė, galvoju, buvo derlinga. Ten gimė dvi knygos, ir, įdomu, kaip būtų buvę, ar būtų gimę, jei visa mane supusi aplinka būtų susiklosčiusi kitaip. Žinau, kad kai pasimirš toji krūtinę spaudusi įtampa, nerimas ir vienatvė, be galo pasiilgsiu to mūsų laiko kaime. Ir labai džiaugiuosi, kad tai patyrėm. ** #gamta #kaimas #miestas #gyvenimas #motinystė #vaikai #šeima

Jau kurį laiką stebiu, kaip sunku kartais būna bendrauti su Ugne. Ji labai daug išreiškia pykčio. Aš žinau, jaučiu, matau, jog pyktis - tik paviršius, jog po visu tuo, jai norisi artumo, švelnumo. O rėkdama ir pykdama, reikalaudama ji to negauna, - gauna atvirkščiai - pyktį atgal ar norą atsitraukti. Tuomet jos liūdesys ir skausmas tik gilėja. O tada pykčio dar daugėja. Užburtas ratas. Tai iliustruoja įvairiausios situacijos, kur pavyzdžiui, man grįžus namo, nesvarbu po dviejų ar šešių valandų, ji dažniausiai būna pasislėpusi ir aš "turiu" jos ieškoti. Ir beieškant, kiekvieną kartą jai neįtinka bet koks mano mikro judesiukas. Ne taip atidariau stalčių. Nepažiūrėjau už spintos. Ūla parodė, kur ji slepiasi. O net jei ir idealiai ją randu ir pamačiusi apsidžiaugiu, pasakau, kad gera ją matyti, praėjus kelioms minutėms vistiek išsprogs ji dėl kažko, kas tąkartą netiko. O išsprogsta ji stipriai. Viduje žinau, kad jai tiesiog reikia priėmimo, artumo ir meilės. Labai gerai tą žinau, bet tas žinojimas dažnai nepadeda. Kelis kartus sureaguoju švelniai, kantriai, pasiūlau apsikabinti ir pan., pasiūlau išreikšti pyktį kitaip ir jei ji tuo metu mane atstumia ar aprėkia, įspiria man - galiu labai greitai pratrūkti. Atrodo, jog pastangų, kad išlikti kantriai reikia tikrai daug, man tai nėra natūralu. Ir tos pastangos sudegina daug energijos, įskaitant ir kantrybę. Kartais atrodo, kad yra kokia siena tarp jos skausmo ir manęs, per kurią mums neišeina susitikti. Man ta siena - jos pyktis. Įdomu, kas toji siena jai. Aną savaitgalį ji sirgo, vyras dirbo ir aš buvau viena dukromis visą savaitgalį. Buvome vienos namie, be planų, be svečių, be automobilio ir be lūkesčių. Ir po truputį, po trupinėlį, kad ir susipykom porą kart, bet tikrai daugiau kartų susitaikėm. Kad ir sunkiai besijausdamos abi, o Ūla, kupina jėgų nuobodžiaudavo su mumis, besiglaustant, apsikabinant, pastebėjau, kiek ji daug prašo kartu pagulinėti, šalia prisėsti, ją apkabinti. Ir tuomet regis visa ištirpsta. Ji vis pasakojasi, dalinasi savo įspūdžiais ir mintimis, - oho kiek mes daug plepėjom tą savaitgalį. Bet geriausi ir artumo pilniausi tie momentai, kur ji prisiglusdavo ir sakydavo, kaip jai gera prie manęs prisiglausti. Jog norėtų visalaiką taip dviese būti. Jog norėtų, kad nebūtų Ūlos. Ugnė pasakojo, jog ji elgiasi leliukiškai tada, kai nori, kad ir jai duočiau gerti pieno. Jog ji vis dar norėtų gerti mano pieno. Pravirko, pasakydama, jog ji iš tiesų nenorėjo manęs uždaryti į kalėjimą, kuo grasino, jei nerodysiu daugiau filmuko. Man, pastebiu, su kiekvienu apsikabinimu ir nuoširdžiu pokalbiu - apie pieną, jausmus, Ūlą, kalėjimą, apie darželio draugus, sapnus ir svajones. Apie viską, kai kalbamės tiesiog paprastai - su kiekvienu tuo atsivėrimo, pažeidžiamumo, tikrumo momentu prisipildau vis daugiau žinojimo kaip ją atliepti, kaip reaguoti. Tikėjimo ja ir mumis ir mūsų ryšiu. Šiandien jaučiuosi, jog toji siena bent trumpam dingo. Ir nepaisant to, jog tikrai nei viena nesielgėm idealiai, - buvo visko. Bet artumo buvo daugiausia. ** Toji siena man pažįstama. Aš irgi ją statau, kai man sunku. Pyktis, nepasitenkinimas, reikalavimas, priekaištai - ir aš taip elgiuosi, kai nepavyksta kitaip. Stebėdama, patirdama Ugnės sienos tirpimą, prisiragavau ir aš, koks saldus ir paprastas gali būti pažeidžiamumas. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #ryšys #pyktis #emocijos #vaikai #motinystė #pažeidžiamumas #artumas #santykiai

Prieš keletą mėnesių mirė mūsų kaimynas. Pamenu grįžau namo, ir Ugnė išpyškino šią naunieną, pati dar nelabai suprasdama, ką tai reiškia. Mane ta žinia tiesiog perskrodė - tokio gyvybingo žmogaus, kaip jis - dideliu pilvu dideliu ūkiu ir dideliais botais, kuriais nuolat dideliais greitais žingsniais vaikščiodavo po savo ūkį, seniai nebuvau sutikusi. Kartais būna tokių žmonių, kurie tiek gyvi, jog atrodo, kad bus amžini. Taip atrodo ir tada, kai žmonės labai artimi. Einant maudytis į upę, praeidavom jo ūkį. Kelios dienos po jo mirties, kaip tik ir ėjome pro šalį. Pamenu, kaip girdžiu lojančius šunis. Bandau klausytis, ar jie kiek gailiau loja, ar jie liūdi. Nerandu atsakymo. Stebiu, jog nebėra avių - kažkaip tuščia tame dideliame ūkyje. Stebiu medžius - domiuosi, kaip jaučiasi jie, kai jų žmogaus čia nėra. Stebiu pievą, žolę, vėją. Matau, kaip stipriai nuo vėjo linguoja smilgos. Matau, jog pro debesis lenda saulė, o tos smilgos vėjyje, lygiai tokios pat, kaip ir anksčiau. Atrodo taip žaismingai linguoja nuo vėjo siūbavimo, jog net šoka. Gamta, kokia ji gyva. Gyvenimas tęsiasi gamtoje nepriklausomai nuo to, kas vyksta žmonių pasaulyje. Kai saulė, išlindusi iš už paskutinio debesėlio įsitaisė spiginti žydrame danguje, pagalvojau, kad net nepadoru. Galėtų saulė iš pagarbos, šiandien kiek ir pabūti už debesies, dangus gal turėtų apsiniaukti. Bet saulė švietė. Panašiai gyvastingas ir miestas. Vakar ėjau iš darbo namo ir stebėjau miesto vyksmą: penktadienio vakaras, jau kurį laiką sutemę, daugybė žmonių skuba namo, o dalis kaip tik iš namų į miestą. Kai kurie pasipuošę, pasikvėpinę jie bėga į autobusus, atsiiminėja siuntinius iš paštomatų, perka skareles Biržų duonoj, geria daug kavos, susitinka su draugais, valgo vakarienes, kepa vakarienes, veža vežimuose vaikus, kviečia vaikus eiti, bara vaikus, kad šie eina į kitą pusę. Miestas ryškiai šviečia ir kviečia, - gyventi, patirti. Kiek daug mes turime, kokie mes kupini - galimybių, skonių, kvapų, judesio. Gyvybės. Staiga pagalvojau apie viso to priešybę. Pagalvojau, kad visas mūsų būrys čia dabar kažkur krutame, bet netoliese kažkas gal sunkiai serga. Kažkur kažkas gal miršta. Kažkur kątik mirė. Nežinau ir niekada nesužinosiu, kuriame iš šių šviečiančių langų, gyvybė užgeso. Kaip keista to nežinoti. Tokių didelių dalykų nesužinoti. Galvojau apie tai eidama ir mintyse vis sukosi klausimas: kaip tas pasaulis toliau sukasi, kai kažkam jis sustoja? ** Nuotrauka - Ugnės selfis. #gyvenimas #mirtis #gamta #miestas

Kartais motinystėje patiriu tokį absoliutaus manęs reikalingumo jausmą. Kuris, atrodo viršija realų reikalingumą, o išties labiau viršija mano norus ir galimybes. Kartais jaučiuosi kaip Roma, į kurią veda visi keliai ir visi vaikų prašymai, žemės centras, į kurį it gravitacijos jėgos nukreipiami visi vaikų interesai. Kaip magnetas, prie kurio tiesiog prilimpa, ir kaip pati žemė, laikanti viską, viską ant savo pečių. Suprantant, kad šeimoje esame du suaugę, besirūpinantys mažaisiais, tas maksimalus manęs reikalingumas, visas nenumaldomas "spotlightas", kontrastuoja su tuo, kiek nematomas, tokiose pačiose aplinkybėse gali būti mano vyras. Pavyzdžiui, jis gali tiesiog prigulti ar net pasnausti 20 minučių kambaryje, kuriame yra vaikai, jei esu aš. Pavalgyti neatsistojęs aštuom kartų paduoti,paimti, pavalyti, prilaikyti, įpilti, įdėti, pagauti, paguosti, atsakyti į klausimus, sustabdyti konfliktų, išvalyti. Gulėti ant sofos su telefonu rankoje ir nebūti puolamas aptūpėlių aplink. Atsitraukti pakalbėti telefonu, kada reikia. Ramiai pavalgyti šilto maisto, pavalgius dar pažiūrėti youtubą, tada tiesiog atsistoti ir išeiti. Išvažiuoti, nesukeldamas didžiulių dramų ir pasipriešinimo. Atsibudęs išlipti iš lovos ir išeiti iš kambario. Nueiti išsmaudyti prie jūros, kada nori. Tvarkytis namuose, daryti savo reikalus, kada nori ir kaip nori. Vienas. Nebūtinai jis visa tai daro. Bet jis GALI. Kaip laisvas ir kartais nematomas žmogus. O mano akis, tais ekstremalaus reikalingumo momentais, iš stygiaus, iš noro tiesiog irgi tai galėti, viską akylai ir kartais išdidintai fiksuoja. O tada lygina, kaip šios paprastos buitinės situacijos atrodo iš mano perspektyvos: Pavyzdžiui, mano bandymas išsitiesti lovoje ir pailsėti trunka lygiai 3 sekundes, kol sulekia ir užsikabaroja vaikai. Iš karto. Ūla dar atsivelka kokį žaislą ir kėsinasi su juo kalti į galvą. Ugnė bando sulįsti atgal į pilvą ir mane visą apsikabinti, reikalaudama, kad Ūla net neliestų. Jei (kai) Ūla mane paliečia, Ugnė pradeda rėkti ir pykti ant Ūlos, tada verkia ir rėkia jau ir Ūla, vyksta konfliktas. Kol dedu maistą vaikams, jos apsivijusios mano kojas, rankas ir sielą tampo, kabo, prašinėja ir bando nučiupti viską iš mano rankų besikėsindamos užsiversti ant savęs puodus, bliūdus ir kitus daiktus. Ginčijasi, kam didesnį gabalėlį, abi rėkia ir reikalauja dėmesio. Galiausiai pasodinu jas prie stalo su maistu, tuo tarpu besidėdama sau, pučiu joms, kad atvėstų, kol įsidedu sau ir suveikiu šakutes/druskos/sviesto/vandens - visko ko trūko prie patiekalo, ir galiausiai prisėdu valgyti savo - Ūla jau būna pavalgius, išbarsčius likučius per pusę virtuvės ir lipa iš kėdės, verkdama ir tiesdama rankas į mane. Jei, prašydama, kad palauktų ir dideliu greičiu besigrūsdama maistą sau į burną spėju kelis kąsnius sušlamšti, iki kol vyresnėlė pareiškia kad ir ji jau soti ir atlekia atsinešdama knygą su prašymu "paskaityk", o mažė purvinom rankom manęs nenučiupo - reiškia labai pasisekė. Dažniausiai, kol nuprausiu mažę ir aprenku grindis, mano maistas jau būna atšalęs, o Ūla atsisako būti kur nors kitur nei man ant kelių. Renkuosi tarp nepatogaus valgymo su ja ant kelių ar liūdno valgymo su ja šalia, verkiančia. Vos prigulu ant sofos, situacija kartojasi kaip ir pirmoje. Jei man reikia kažką padaryti darbinio - atsakyti į žinutę ar laišką, merginos kaip tyčia daro kažką, ko negalima, ima, lipa, meta, daužo sieninę spintą su veidrodžiais, viena kitą skriaudžia ir t.t. Jei man reikia pakalbėti telefonu ar atsiliepti, tą daryti galiu su stūgiančia sirena. Dažniausiai dviguba. Kai man reikia važiuoti į darbą, dažniausiai būna taip, kad aplipusi vaikais, bandau išsprukti nusiprausti, apsirengti ir tai dažniausiai vyksta ašarų kontekste. Nes abi tuo metu iš manęs kažko nori. Aišku ko nori, - kad niekur neičiau. Atsisveikinu dažnai su ašaromis jų akyse ir sunkumu savo krūtinėje. Ir vistiek visur pavėluoju. Jei prabundu ryte kol vaikai dar miega ir bandau išslinkti iš lovos - jos būtinai atsibunda. Ūla nori žįsti, o Ugnė nori žaisti dviese, ir jokiu būdu kad šalia nebūtų Ūlos. Glaustytis glaustytis ir nepasidalinti manęs, kol, kaip visada įvyksta konfliktas tarp jų, nepasitenkinimas, pyktis, ašaros, ir viską vainikuojantis mano jausmas, kad dar nei iš lovos neišlipau, o JAU pavargau. Jei atostogų metu sumanau, kad norėčiau įšokti į jūrą ar ežerą, galiu tą daryti su dviejų ančiukų palyda. Jei sumanau, kad noriu nulėkti viena - hmm, na tai kartojasi viskas kas ir kitose situacijose - ašaros, liūdesys, pyktis, konfliktai. Kai bandau daryti bet ką buityje ar namuose - jos lipa ant manęs, malasi po kojomis, prašo dėmesio, viena provokuoja kitą konfliktui, ima elgtis, kaip negalima - žodžiu užtikrina, kad būtų pamatytos ir išgirstos. Visose šiose situacijose mano vyras dažnu atveju gali elgtis tiesiog kaip nematomas žmogus - nepastebėtas atsitraukti, išeiti, ilsėtis, darbuotis, tvarkytis, valgyti. Kai esame visi keturi, jis gali didžiąją dalį laiko gyventi, tarsi nebūtų vaikų. O tuo tarpu ta mano gyvenimo atkarpa atrodo taip, tarsi nebūtų jo. Ir net kai vaikų priežiūra mes mainomės - man dirbant, jis būna su vaikais, kai jam užsiimant savo reikalais būnu aš - teoriškai mūsų tėvystė labai lygiavertė. Mes abu priimam sprendimus dėl vaikų, abu galim jomis pasirūpinti pilną dieną. Ir, kai vaikų priežiūra keičiamės, esame išties labai lygiavertiškai į tėvystę įsitraukę partneriai. Ir tada, tose situacijose, kai esam kartu, ar tose paprastose kasdienėse situacijose su vaikais, atsiskleidžia, kokia toji lygiavertė tėvystė, vistik yra skirtinga. Tėtystė, kur yra kur kas daugiau laisvės, ir yra dažnai kaklą smaugianti mamystė - su visu savo intensyvumu ant pečių, kur mama veikia kaip magnetas, kaip gravitacija, o vaikai kaip ančiukai, krypu krypu paskui mamą antį. Ir kad bent akimirką dienoje to tėtiško "nematomumo" mamai gauti - tam reikia tiesiog proaktyvių pastangų iš vyro, kad ančiukus tai akimirkai pritraukti prie savęs. O tai akimirkai praėjus, jie ir vėl, krypu krypu pasivys mamą. Žinau daug tėčių, kuriems labai stipriai gelia širdį, dėl to, jog ne jų kaklą pirmiausia apsiveja mažos rankytės, jog ne jų prašo, ne į juos kreipiasi, - tas "nematomumas" turi savo kainą. Ir žinau be galo daug mamų, kurios kažin ką atiduotų už tai, kad bent valandą per dieną pabūti tomis "nematomomis" ar tiesiog antru pasirinkimu, ir ne visų visų emocijų sugerėju. Ir dar yra dalis mamų ir tėčių, kurių gyvenimuose viskas dar kitaip. Jų žinau mažiau, bet esu tikra, kad ir jų situacijose kažką skauda ir kažkas kainuoja. Ir tuo, mes nors ir skirtingi, bet esame panašūs. ** Dar įdomu tai, jog jaučiuosi ne visada. Būna ir taip, jog tas reikalingumas ne smaugia, o rankas prikrauna dovanų, o širdį šilumos. Patyrimasli ir reakcijos - absoliučiai subjektyvulūs vidinės realybės atsipindžiai. Kurie kartais sutampa su tikrove. O kartais ir ne. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #motinystė #tėvystė #mama #tėtis #jausmai #reikalingumas #dėmesys #vaikųauginimas

Vis pastebiu save elgiantis, mąstant ir išgyvenant jausmus, kurie kartais tokie įvairūs ir skirtingi, tarsi būtų būdingi skirtingiems žmonėms. Tam tikra kažkokio etapo savijauta, nuotaika ir nuostatos susijungia į bendrą visumą, kuri suformuoja tam tikrą būseną. Noriu pasidalinti apie keletą jų. Viena, mane gerokai varginanti ir apsunkinanti yra susipriešinusi būsena, kuri galėtų vadintis kažkaip panašiai kaip "aš prieš pasaulį". Kai viskas ne taip, nelaiku, vis kasnors pasielgia ne taip, kaip norėjau, aš nusiviliu, priekaištauju, labai noriu kažkokios kitokios realybės, nei kurioj tą sekundę esu. Nesitveriu savam kaily, o gyvenu daugiau mintyse nei kūne. Mintys plūsta ir pagrindinė, viską apibendrinanti yra tam tikra nuostata, nusiteikimas, kur tarsi aš esu viena prieš pasaulį, gyvenimą ir jo iššūkius. Jaučiuosi nuolat turinti kažką įveikti ir tai reikalauja nemažai pastangų, energijos ir kelia didelę įtampą. Su šia būsena geriausiai susipažinau motinystėje. Pavydžiui, kai pirmagimę migdydavau, migdydavau ir ji niekaip neužmigdavo. Norėčiau, kad ši būsena būtų retesnė, nes ji tiesiogiai surija gyvenimo džiaugsmą, jį apkartina. Tačiau yra ir kita būsena, šios priešingybė. Kur jaučiuosi kartu - su savo šeima, artimaisiais, aplinkiniais. Jaučiuosi dalis aplinkos, kurioje esu, darniai funkcionuojanti joje. Jaučiuosi kartu ar ryšyje su viskuo - savimi, kitais ir pačiu gyvenimu. Kad ir anądien. Buvo ankstus sekmadienio rytas. Prabudau su žadintuvu į psichoterapijos studijas, tikėjausi ramaus tylaus ryto, kol šeima dar miega ir susiruošus vienumoje, pusdieniui išvykti. O tada buvo planas po truputį kraustytis iš kaimo į mūsų butą mieste. Tačiau atsibudo ir vaikai, iš pradžių viena, tada iškart kita ir prasidėjo intensyvus ir reikalavimų kupinas rytas. Likus 10 minučių iki tada, kai turėjau išvažiuoti, pagavau save dar neapsirengusią ir nespėjusią nei papusryčiauti nei atsigerti arbatos, o vaikai buvo sukibę ant manęs ir tas erzino. Žvilgtelėjau vyrą, ar jis galėtų man padėti, o jis, žiūriu, žemyn laiptais neša mūsų sofą. 07:50 - pats tas metas užsiimti sofos kraustymu, - niršau. Nežinau, kas tada nutiko, kad mano savijauta persimainė. Užuot nepasitenkinimo, susierzinimo ir noro pabėgti, užplūdo dėkingumas, kad vaikai atsikėlė kartu, nes juk mokiausi visą šeštadienį ir labai pati jų pasiilgau. Kad galim pasiglaustyti, paplepėti, kartu šiek tiek pažaisti. Aplankė dėkingumas ir vyrui, kad jis rūpinasi mūsų kraustynėmis. Pajutau visai kitą šios istorijos pusę, kur ne AŠ negaliu išsiruošti, nes visiems manęs reikia ir nieks man nepadeda, o kur MES esam ir bandom pagauti ryto akimirkas būdami kartu. Kur MES kraustomės. Aš, vyras, vaikai - mes visi esame tame ir esam savaip, kartu. Tą "mes" patirti buvo stipru, gera. Tai įgalino ir išlaisvino, norėjosi ilgiau. Nes užuot bejėgės jaučiausi tokia galinga ir turtinga. Gyvenimu. Ir tarp šių dviejų patyrimų, būsenų yra visa įvairovė kitų. Labiau ar mažiau egocentriškų, labiau ar mažiau priešiškų ar kaip tik sklandžių ryšio, darnos su viskuo patyrimų. Taip norisi, kad to sklandumo ir jausmo, jog esu ne prieš, o esu kartu, jog esu to MES dalis būtų vis daugiau. Nes man tai reiškia gyvenimą. ** Mano viena didžiausių baimių, galvojant apie motinystę, yra ta, jog belaukiant, kad kai vaikams augant palengvės, aš pražiopsosiu galimybę patirti laimę mėgaujantis artumu ir jų vaikyste tiesiog dabar. Ir užuot palengvėjimo, iškišusi galvą ir įkvėpusi oro iš už buities ir mažų vaikų auginimo rūpesčių, tiesiog velniškai liūdėsiu, kad jos užaugo. Nes galbūt jau mokėsiu gyventi labiau pilnai, labiau semti patyrimą pilnom saujom, labiau būti čia ir dabar, jausti tą "flow" ir tam tikrą taiką su savimi, aplinka ir kitais. Bet jos jau bus didelės. O aš atsigręžusi atgal, galvosiu, kad blin, kaip būtų buvę paprasčiau, lengviau ir fainiau, jei užuot viso to mano galvoje egzistuojančio sunkumo, būčiau tiesiog gyvenusi. Pilnai. ** #psichologija #psichologas #motinystė #vaikųauginimas #ryšys #emocijos #jausmai #būsenos

Terrible two's, three's ir t.t. Apie dvimečių ir trimečių emocijas, regis, jau žinome daug. Jos stiprios, neaiškios, o jų raiška atrodo neadekvati problemai, dėl ko toji emocija apskritai kilo. Vaikai krenta ant žemės, rėkia, cypia, mušasi ir verkia valandomis. Nors nuolat būti greta šių emocijų yra nelengva, užverda kraujas, ar norisi, kad tai kuo greičiau baigtųsi, drauge dažnai lydi bent mažytis suvokimas, kad tai normalu, laikina ir kad vaikai to dar nevaldo ir negali valdyti. Turėdami informacijos, mes kartais atrandame ir empatijos, padedančios mums visa tai atlaikyti. Tada link ketverių ar suėjus ketveriems, dalykai pasikeičia. Vaikai regis suauga - su jais lengviau susitarti, jie supranta, kartais netgi padeda. Jie kalba ir pasako. Su jais darosi lengviau. Ir tada labai neužilgo visas tas palengvėjimas baigiasi. Ir vėl juos aplanko emocijos. Stiprios, galingos, didelės, impulsyvios, ir vėl nevaldomos. Jų raiška kur kas smarkesnė, agresyvesnė, ekspresyvesnė. O mūsų galimybės ir galia - kur kas mažesnė. Nebepačiupsi į glėbį, nebesustabdysi, nepakelsi. Ir taip lengvai nebepaguosi. O jei trenks ar įspirs - skaudės ilgai. Šalia to, mūsų lūkesčiai vaikų emocinei reguliacijai jau spėję išaugti stipriai. Ypač, jei šalia dar turime mažesnėlių. Kantrybė - kažkur dingusi. Atrodo, nu kiek galima, liaukis, susiimk, nusiramink, nedaryk dramos lygioj vietoj. O vaikams neišeina. Per kelis mėnesius ar metus jie nesuaugo. Net ir suėjus ketveriems, veikia gana panašūs mechanizmai kaip ir anksčiau. Neigiamas elgesys signalizuoja apie patiriamą frustraciją, įtampą, nesaugumą, gal dėmesio ar ryšio stoką. Bet būdai kuriais vaikai jo prašo, mus skatina tik dar labiau atstumti ir ignoruoti. Mes stengiamės būti švelnūs ir kantrūs, bet nebeatlaikome. Dažniausiai, turbūt, patys išsigąstame. Vaikų pykčio, kuris mums nepažintas, bei savo pačių pykčio, kylančio reaguojant į vaikų, kurio galvojome, kad tikrai tiek neturim. Mūsų lūkesčiai, kad vaikai jau elgsis "normaliai" - nerėks, nepyks, nesidirgins dėl smulkmenų, pasidarys dalykus patys, palauks, nereikalaus iš mūsų, galės susivaldyti ir pan. užaugo daug greičiau, nei mūsų vaikų realūs emocinės savireguliacijos įgūdžiai. Ir šiame neatitikime mums reikia kur kas daugiau jėgų, kad visas tas emocijas atlaikyti. Ir čia vis dar išlieka svarbu kreipti dėmesį ir pamatyti, kas stovi už vaikų netinkamo elgesio. O taip pat, ar netgi dar svarbiau - pamatyti, kas stovi už mūsų pykčio. Kokie jausmai, poreikiai ar patirtys tose akimirkose, kai nebeatlaikome, lipa lauk. Ieškoti, kaip pirmiausia pamatyti ir atliepti, kas vyksta mūsų pačių viduje. Kad galėtume reaguoti ne automatiškai, o sąmoningai besirinkdami. Kad galėtume padėti ir savo vaikams, jausmus jausti ir mokytis juos reikšti priimtinesniais būdais. Po truputėlį, nesitikint iš keturmečių ar penkiamečių brandžių reakcijų, kai, tokias vargiai demonstruojame ir mes patys. Po truputėlį leisti mokytis ir sau patiems, nesitikint neaprėpiamos kantrybės, švelnumo ar empatijos, priimant save kaip ribotus ir žmogiškus, kurie labai stengiasi. Mums visiems šiame etape reikia švelnumo, priėmimo ir meilės. Galėti susirangyti ant kelių ir būti paglostytiems, apkabintiems ir išbučiuotiems. Drauge padūkti ir pašėlti. Ir būti pamatytiems ir priimtiems - tokiems, kokie esame. ** #psichologija #psichologas #emocijos #vaikųemocijos #4metai #keturmečiųemocijos #poreikiai #pyktis #motinyste #mama

Pastebiu, jog keletą dienų ypatingai sunku išlikti ramiai, kai manęs vaikai neklauso. Dienos pradžioj kiek geriau laikosi smegenuota galva ant kaklo ir tai padeda suvokti situaciją - kad jų darbas yra tyrinėti, o ne paklusti. Jog mano - joms padėti susireguliuoti, kad elgtis tinkamai būtų lengviau. Ir jog kelias į tai - būtent per ryšį. Tačiau su laiku ta smegenuota galva, valdanti mano elgesį, rodos tiesiog nusiridena, o į paviršių ima sunktis nepasitenkinimas, erzulys, pyktis, ir taip po truputį vis didėti, didėti, kol regis iki pirštų galų pajuntu atvilnijančią agresijos bangą: - NE! To jau nebus! Pasakiau, kad mesti lego į mane negalima ar ne?! - iškošiu pro dantis, kiek per stipriai, per grubiai suimdama keturmetės dukros ranką. O jai pradėjus muštis, norisi pasielgti dar grubiau. Jaučiu, kad vaikštau ant ribos, kad sprogstu ir plyštu. Atsitraukus atpažįstu, jog mano agresijos varomoji jėga yra mane apėmusi ir užliūliavusi bejėgystė. Šiuo metu dėl įvairių situacijų savo gyvenime jaučiuosi bejėgė ir negalinti tiesiog imti ir elgtis taip, kaip noriu. Kai kurias situacijas tiesiog tenka priimti. Kai kurias žinau, jog mėginsiu spręsti, tik dar nežinau kaip, ir tai skamba kaip be galo daug darbo. Bejėge jaustis sunku, labai norisi galios, labai daug suspausto pykčio yra dėl to, kad tose situacijose tarsi vis patenku ten, kur nenorėjau, kur neplanavau, ar planavau priešingai. Noriu savo gyvenimą valdyti pati, ir vis atsimušu į savo galimybių sieną, supratusi, kokia tai tam tikra prasme iliuzija. Ir pamatydama, kokia savo gyvenime esu aš : ir nuo daug ko priklausoma, ir susijusi, ir kokį poveikį man gali padaryti įvairiausi dalykai. Tai - žmogiška. Protu suvokti tą išeina. O visu kūnu šiuo metu jaučiu absoliutų siekį galios, kontrolės ir krypties. Taip pat atpažįstu, jog lygiagrečiai vyksta svarbus procesas - savo poreikių, jausmų, norų gilesnis atpažinimas, prisiėmimas už juos atsakomybės, savasties, esaties, autentiškumo ar kokio tik nori mandro žodžio įtvirtinimas. Bandymas siaurinti atstumą tarp "kokia aš noriu atrodyti esanti" ir "kokia aš iš tiesų esu". Atsilukštenimai kiekviename to proceso sluoksnyje ir vėl naujai kainuoja. Būna akimirkų, kad tas atstumas atrodo yra begalinis. Kartais pajuntu, kad nežinau, nerandu savęs. O kartais pajuntu labai labai aiškiai - save iš esmės ir tuo pačiu savo ribas. O kartais jei tik kas ketina jas tyčia ar netyčia pastumt - ochh, vaikeli laikykis! Bet kai tos bejėgystės patyrimo gyvenime nutinka daug, jis žinoma, kad atsispindi ir kitose gyvenimo srityse. Jei padaryti poveikio ar išskleisti savo galios pilnai nepavyksta ten, kur noriu, jei atpažintas naujas savasties gabalėlis į esamą gyvenimą sunkiai įsipaišo ar vis yra atmetamas, visa ta jėga, o drauge ir bejėgystė nuteka į tuos santykius, kurie saugiausi. Ir čia vaikų nuolatinis kontaktas, reikalavimai, didžiulės emocijos, pasipriešinimas, užsispyrimas, impulsyvumas - bum ir išsprogdina tą bejėgystę akimirksniu. Išsprogdina pykčiu. Galia, kuriai tiesiog būtina pasireikšti, tokiuose santykiuose pasirodo kaip dujos - teka teka ir skleidžiasi, užimdamos kuo didesnį plotą. O tada jau telieka laukti, kol kas nors ims ir uždegs degtuką. Kažkokiam sprogimui įvykus - ar aprėkus vaikus, ar dramatiškai atsitraukus, ar dar - viskas akimirksniu nuščiūva. Atrodo, kad išties viskas vyksta kaip po vandeniu - dusliai, lėtai ir tyliai. Vaikai gal išsigąsta ar suklūsta, o labiausiai tai energijai išsiveržus, ateina palengvėjimas. Akimirkai tylu pasidaro viduje. O tada dažnai atsliūkina kaltė. Pastebiu, jog man taip būna. Tie bejėgystės-galios patyrimai man pažįstami. O labiausiai tokias situacijas galiu atpažinti galiu iš to, jog degtukų dėžutę į rankas atiduodu kažkam kitam. Tarsi sprogimas vyktų dėl jų kažkokio veiksmo, nors iš tiesų ir dujos ir degtukai yra mano. Atiduodama kitam degtukus, tuo pačiu atiduodu ir galią. Savo galią, kurios patyrimo būtent taip kartais ir trūksta. Šio ilgo bejėgystės-galios nutekėjimo proceso atvaizdavimą būtent ir noriu pabaigti čia. Bet jei vieną žinutę palikčiau, ką su tuo visu daryti, ji skambėtų maždaug taip: skleiskis, stebėk atidžiai kas vyksta, ir svarbiausia, laikyk savo degtukus savo rankose. bum. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #psichologija #psichologas #bejėgystė #galia #pyktis #agresija #vaikaineklauso

Mes dažnai vertinam save ir kitus per "geras / blogas" kategorijas, tarsi klijuodami etiketę, kažkokiam žmogaus elgesiui ar, netgi jam visam. Tuo tarpu psichologijos ar psichoterapijos plotmėje tyrinėjami fenomenai apie žmogų ir jo elgesį, jausmus, reakcijas, santykius, patys savaime dažniausiai nėra nei geri, nei blogi. Jie kiekvienas gali būti ir geri ir blogi, priklausomai nuo situacijos ar konteksto. Ir kiekvienas jų dažniausiai yra lyg veidrodinis atspindys kito - visiškai priešingo. Dažniausiai juos abu mes kiekvienas turime savyje - tik vienus jau pažįstam, su jais tapatiname save, o kitų neįsisąmoninam ar net neprisileidžiam minties, jog jie galėtų būti apie mus. Pavyzdžiui "ledo karalienė" iš vakarykščio Beatričės teksto nm paskyroje, kalbant ne apie konkrečią moterį, o fenomeną - tai galėtų būti visada atliepiančios ir jautrios mamos priešybė. Atšiaurus, užsisklendęs elgesys pats savaime nėra nieko blogo. Jis gali būti netgi naudingas, pavyzdžiui situacijose, kur svarbu save apginti. Tačiau santykyje, kai kitas priklausomas ir pažeidžiamas, jis gali žeisti ir skaudinti. Taip pat ir nuolatos vien tik atliepianti mama. Iš vienos pusės toks elgesys padeda tarp vaiko ir suaugusiojo formuotis saugiam prieraišumui, suvokti santykį ir pasaulį kaip saugų, duodantį, atliepiantį. Bet drauge ir kaip tobulą. Tokiu būdu vien tik kraštutinai atliepianti mama gali taip pat žeisti - ne specialiai, bet būtent savo tobulumu formuodama ydingą pasaulio suvokimą ir priklausomybę nuo jo. Tai gerai, kad realybėje tobulai elgtis ir neišeina. :) Tačiau taip pat tas nuolatinis dėmesingumas, jautrumas ir atliepimas gali žeisti ir pačią mamą - nes tai daug kainuoja ir pareikalauja. Nuolat būti prieinamu, tiek emociškai, tiek fiziškai, nuolat dėmesingu - tai milžiniška pastanga, kuri degina resursus ir energiją taip pat. Ir štai čia ateinam į tokį tašką, kur ledo karalienė gali būti ir resursinis fenomenas. Stebiu savo vyrą, kaip jis kartais užsigalvojęs ar kažką darydamas tiesiog tik iš trečio karto išgirsta, kad vaikai jį kviečia. Arba sureaguoja tik tada, kai gali, kai mano galva jau būna išsprogusi vien girdint šiuos reikalavimus. Ir, jis gal nėra pats jautriausias ir labiausiai atliepiantis vaikus kiekvieną sekundę, bet taip pat jis (beveik) nepatiria ir didelių emocinių duobių santykyje su vaikais, kokias patiriu aš. Jis neprasprogsta. Ir jei aš kartais pasinaudočiau ledo karalienės siena, kai, būnant stipriai emociškai sudirgus, artėjant link perkrovos, gebėčiau truputį atsiriboti ir reaguoti, tarkim ne į kiekvieną savo vaikų "mama!", tikiu tai ne tik kad nenuskriaustų mano vaikų, bet ir teigiamai pasitarnautų mums visiems. Bet kuris, mums atrodantis šviesus mūsų aspektas gali tapti tamsiu. O tamsus pasirodyti šviesiu. Tas tamsus netgi gali padėti mums būti daug šviesesniais. Bet tik tada, kai jis yra pamatytas, suvoktas ir įsisąmonintas. ** *nuotrauka mūsų su vyru. Senutėlė, kokie 8 metai atgal 🤍🖤 #psichologija #žmogus #priešybės #psichologas #motinystė #jausmai #būsenos

Kartais gimtis teka Ne taip, kaip planuota Norėta Svajota Kartais svajos išbyra tarp pirštų Nespėjus sučiupti Kartais tenka su jomis Ieškot kompromisų Atsisakyti Apsimesti Nesuprasti Sutikti, kaip liepta Ir net nežinoti Kad galėjo Ar galėjo būti kitaip Ir net nežinoti Kad tai, kas kūne vyksta taip ryškiai Poryt jausis Kaip ne mano Gimdymas - Ne mano Aš - Ne savo Ir vaikelis - Dar ne mano Aš - mama, O kas mano? ** Šitas eilėraštis tikriausiai keliaus į mano antrąją knygą. Nuotrauka Ugnės Poloudinos. #gimdymas #gimtis #gimdymotrauma #mama #motinystė

Įtakos nepadarysi, jei nėra ryšio. Būtent ryšys yra didžiausia mūsų santykių galia ir galimybė. Ir kai iškyla situacijos, kai vaikai neklauso, atrodo, kad ignoruoja, negirdi - pirmiausia, kur verta atkreipti dėmesį - į tai, kiek jie jaučiasi su mumis ryšyje - artimi, pamatyti, išgirsti, suprasti, svarbūs. Ir tai nebūtinai reiškia objektyvų buvimo kartu ir dėmesio skyrimo faktą. Tai apie labai subtilų, individualų patyrimą, būtent, kiek vaikas JAUČIASI esantis ryšyje su mumis. Visai vertinga stebėti pačiam, ar paklausti artimųjų nuomonės ir parefkektuoti šiuos klausimus: Koks konkrečiai mano elgesys padeda vaikui jaustis labiau ryšyje su manimi - labiau pamatytu, labiau išgirstu, labiau suprastu ir svarbiu. Ir koks konkrečiai elgesys verčia jaustis nepakankamu, netinkamu, nesvarbiu, neišgirstu, nesuprastu. Tai gali būti maži kasdieniai dalykai, tokie kaip: - Leidimas vaikui išsisakyti, kaip jaučiasi ir kas vyksta, jo nenutraukiant, nesiginčijant. - Pabandymas tai suprasti, pažiūrint iš jo pusės. - Nepertraukinėjimas, kai vaikas kalba. - Kai svarbu, kad išgirstų, pažiūrėjimas į akis. Ne todėl, kad išgirstų, o todėl, kad susitikti. - Neužbaiginėjimas vaiko minčių ar sakinių, net jei jis ilgokai užtrunka kažką pasakyti. - Kalbėti švelnesniu, mažiau įsakmiu tonu. - Mažiau priekaištavimo, daugiau tokių frazių, kaip: "tu nuostabus / tu man labai brangus / labai tavęs pasiilgau / žaviuosi tavimi, kai tu... / man rūpi, kaip tu jautiesi / esu labai laiminga, kad esu tavo mama/tėtis / gera tavęs klausytis / gera leisti laiką kartu su tavimi / man svarbi tavo nuomonė" ir t.t. Tai gali būti ir didesni - nuostatų, patirčių, traumų, emocinės savireaguliacijos dalykai, tokie kaip: - Suvokimas, kad sunkių emocijų metu, vaiko išsakytas frazes, reikia "išsiversti", pvz.: "aš tavęs nemyliu, eik iš čia", reiškia "man dabar sunku ir aš nesijaučiu pakankamai saugiai, man reikia pagalbos" - Suvokimas, kad sunkus vaiko elgesys nukreiptas ne į mane tiesiogiai, o atskleidžia sudėtingus jausmus, kuriuos jis tuo metu patiria. - Suvokimas, kad yra skirtumas tarp to, kiek įsitraukę ar atsiriboję (fiziškai ar emociškai) esame, būdami su vaiku vienoje erdvėje. - Suvokimas, kad atkėlus nosį nuo telefono, tikrai užtruksim, kol adekvačiai sureaguosim, nes esame absoliučiai ne kontakte su vaiku. - Suvokimas, kad kai vaikui sunku emociškai, svarbu ne kovoti su ta emocija ar pačiu vaiku (ginčytis, įrodinėti, drausti, bausti, gąsdinti, bandyti sukontroliuoti situaciją ir pan.), o verčiau kelti sau tikslą padėti vaikui su tuo tvarkytis. - Suvokimas, kad kai vaikas stipriai emociškai reaguoja, jokie mūsų argumentai neveiks, tai fiziologiškai neįmanoma, kad ir kaip norėtųsi. - Suvokimas, kad tiesiog komandavimas, vadovavimas ir noras, kad klausytų neveikia, be gebėjimo priartėti prie vaiko, kad jis rinktųsi tai daryti, nes jam svarbu, o ne iš baimės būti nubaustas. - Suvokimas, kad tam, kad visa tai galėčiau bent kiek įvaldyti - turiu pažinti savo poreikius, jausmus, reakcijas, patirtį ir kaip ji mane veikia, savo automatinį elgesį ir raudonas vėliavėles, kai pradedu "grybauti". Ir tikrai nereikia nuolat spausti iš savęs tobulų reakcijų, pilno atliepimo. Ne, santyky su vaikais svarbu paieškoti vietos ir sau - saviems poreikiams, jausmams ir ribotumams. Bet tada, kai kažkas vyksta smarkaus, negero, netinkamo - visai verta pastatyt ausis ir įsiklausyti, ką tai sako, apie mūsų ryšį. ** #ryšys #ryšyje #tėvystė #psichologija #vaikųauginimas #psichologas

Didelis ir pilnas mėnulis vakar tiesiog pūpsojo danguj žiūrėdamas į mus. Koks pilnas jis, tokia pilna ir aš jaučiuosi savo per viršų lipančio nepasitenkinimo, nekantrumo, nesusigaudymo, kaip jaučiuosi ir kas vyksta. Šias kelias dienas, ar gal savaites jaučiuosi ypatingai prastai save reguliuojanti emociškai. Žinau, kad tam yra objektyvių priežasčių, jaučiuosi pavargusi po antros knygos ir pasiutusiai darbingos vasaros su vaikais, ir prieš tai buvusių pasiutusiai darbingų metų. Bet vidinius reikalus vistiek įdomu stebėti. Šią pilnatį kaip ant delno visokiausios mano vidinės išdaigos. Ką pastebiu: - dažniau nei įprastai įčiuožiu į sau gerai pažįstamą dainelę santyky su vaikais, kuri viduj skamba maždaug taip: "nu taigi man ir taip sunku, o tu šitaip", lyg vaikas galėtų suprasti kaip čia man sunku ir lyg turėtų pagal tai susimažint savo vaikiškumą ir elgtis patogiau. - kai mano mylimiausi žmonės nesutaria, susipyksta, man žiauriai sunku išlikti neutraliai, įpuolu į vidurį kažkur tarp jų. Norėdama, kad jie nesipyktų, pradedu elgtis išvis kažkaip priešingai nei norėčiau: kiekvienam atskirai imu priekaištauti ir teisinti tą kitą, užuot tiesiog išklausius, pasitengus suprast ir pasakius, kad myliu. - kai vyras nesutaria su vaikais, tą pačią akimirką tapatinuosi tik su jais ir man sunku reaguoti į vyrą iš žmonos /partnerės pozicijų. Pati imu elgtis vaikiškai, jei jis pikčiau ką pasako, imu rėkti "nerėk", arba aiškint jam kaip geriau elgtis su vaikais. O mano vyras, atvirkščiai, visada tapatinasi su manim, jei aš baruosi, jis prisijungia. - kai kiti mane įskaudina, noriu, kad jie jaustų kaltę. Jei užuodžiu kaltę, man šiek tiek nustoja skaudėti. Jei žmogus kaltės nejaučia/vengia ar kaip tik nuvertina mano skausmą - jaučiuosi dar blogiau ir ieškau būdų, kaip kažkaip priversti jaustis kaltu. Prisiknisu ir ėdu. Nepadeda. - kartais taip užsiveliu savo būsenose kad išvis nieko nebesuprantu ir sunku tada įsiklausyt, išgirst ir atliept save. Tokiais momentais atrodo, kad užsiveria kanalas santykiui su savimi pačia, norisi, kad mano savijautą gelbėtų aplinkiniai. - mano jautrieji taškai yra bent kvapas agresijos, kontrolės, dominavimo, nepagarbos. Tokio pobūdžio santykis mane ypatingai skaudina. - kad ir kas - dušas labai gelbėja. Bent kokiam pusvalandžiui viskas gaiviau, aiškiau, ramiau. - moralo nebus. - nu ok gal biškį: visa tai, ką aprašau, yra būsenos - šiuo atveju mano vidinės būsenos, kurios atspindi mano santykį su pasauliu, kuris paremtas mano patirtimi ir istorija. Čia nėra objektyvių tikrovių - mes kiekvienas tuos pačius dalykus patiriam skirtingai. Mes negalim jų svorio suvienodinti ir pritaikyti visiems. Mums tiesiog skauda dėl skirtingų dalykų, o kartais labai panašių, tik mes tą skirtingai išreiškiam. Ir mes visi esam labai netobuli, ir tas šiaip yra jėga. Apie ką aš rašyčiau, jei nepaskęsčiau savo įvairiose būsenose? Kaip nuobodu su laiku pasidarytų, jei aplinkiniai visada tobulai sureaguotų! Kaip save pažintume, jei ne per savo jausmų ir pojūčių įvairovę. Kuri kartais apsunkina, aptemdo, apsemia, rodos, virš galvos. Bet tada nuslūgsta, ir netgi matant didžiulį savęs ir kito netobulumą, pavyksta pamatyti ir tai, jog net ir su visu tuo, visai galim pabūti. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #pilnatiesmintys #emocijos #būsenos #psichologija #psichologas #dienoraštis #ryšyje