Derlingi tie vizitai poliklinikoje. Stebiu žmones: Mama "fyfa" (kuo pakeisti šį žodį, kad nebūtų nuvertinimo?), dukra gotė. Jos nesikalba. Kelis kartus viena kitai kažką atšovė. Atrodo užuodžiu tarp jų tvyrančią ir net odą svilinančią įtampą. Negaliu atsispirti norui kelti klausimus - kaip čia taip nutiko. Ką mamai sunku priimti apie dukrą, kad ji taip ryškiai bando pasirodyti ir būti pamatyta? Ką dukrai sunku priimti apie mamą, kad norisi mestis į kitą kraštutinimą? Ką slepia dukros tamsa, ką savyje talpina visas juodumas? Ką bando pasakyti, apie ką rėkia? Ko jai labiausia reikia, ko ji trokšta? O ką - mamos preciziškas savęs puoselėjimas? Grožis ir išorinis tobulumas? Noriu sakyti šviesa, nes judvieų net plaukų spalvos totaliai skirtingos, dukros juoda, mamos balta. Ką talpina, ką bando pasakyti mamos išvaizda? Ko jai labiausiai reikia, ko ji trokšta? Kas tarp, po jų skirtinga išvaizda pasislėpusių, vidinio pasaulio aspektų, yra bendro? Kuo giluminiai jos yra panašios? O svarbiausias klausimas - kas būtų, jei jos susitiktų? Iš tiesų susitiktų? ** Kartais mums taip sunku priimti vienas kito įvairius jausmus ir poreikius, kartais jie tiek mums sukelia nepažintų savo pačių jausmų, kad, bandydami išvengti tų savo jausmų, mes atsitraukiame ir nuo kito. Neigiame, atstumiame, tą kitą su jo savitumu, vadindami tai skirtingumu, kai ištiesų vengiame susitikti su dalele savęs. Savo dalimi, kurios priimti, savyje talpinti nemokame. Taip tolstame nuo kito, santykyje galime nuklysti į didžiausias priešybes, įsivaizduodami, koks tas kitas mums tolimas, priešingas, kitoks. O tas tik reiškia, kokie, giliai panašūs mes esame. Kartais. Ypač tada, kai labai labai nervina. Kai labai labai skauda. Arba kai labai labai žavi. Tai dažniausiai santykyje parodo, kaip labai labai, tą akimirką, kilus impulsui atmesti, atstumti, arba priešingai, - žavėtis, kažką atmetame, atstumiame savyje. ** Paauglė gotė manyje reiškiasi per bumbėjimą, priekaištavimą, nihilizmą, trokšdama net ir tai darydama, būti priimta, mylima. Trokštanti, kad didžiausiame buities ir gyvenimo nepasitenkiniame, beprasmybėje ir savotiškame atsiskyrime, pajusti ryšį ir pamatyti meilės kupinas akis. Kad ir kaip tai atrodo neįmanoma ir nepatogu. Dar gotė manyje reiškiasi nusileisdama į jausmų vandenyną. Gylyn, ne paviršiumi, plaukdama į dugną, link dumblo, smėlio, ir ten, visai patogiai, įsirangydama. "Fyfa" manyje reiškiasi noru tiesiog pajusti paprasto gyvenimo paprastą komfortišką malonumą. Užsidėti naują suknelę ir prisėsti gražioje kavinėje atsigerti kavos, kurią kažkas man padarė. Palepinti savo kūną. Paplepėti su draugėmis apie kitus. Patenkinti savo, regis paviršutiniškus, paprastus, smagius poreikius. Pabūti paviršutiniška. Paprasta. Visai ne išmintinga. Abi jas turiu. Kaip ir dar daugybę kitų. Abi jas jau visai pažįstu, nors kartais ir tai vieną, tai kitą pastumiu šalin. Bet žinau jas manyje gyvenant. Gal todėl, toji mamos ir dukros porelė poliklinikoje man atrodė visai miela. Šiandien jas vienija juodos ir sunkios nuo tušo blakstienos. Bet man rodos tas santykis turi oi kiek potencialo. ** #ryšys #santykiai #psichologija #psichologas

Jau beveik du metus mes gyvename kaime - gražooje vietoje visai šalia miško, upės, ir avis auginančio ūkininko. Tai kaip gyvenimas kaime, klausia žmonės, ar pavyksta pasimėgauti gamta? Ir hmm, atsakymas toks, kad tą kaimą ir gamtą iš tiesų patiriu, tik išlėkusi vakare uždaryti šiltnamio, migdydama mažę ir girdėdama visą paukščių chorą, ar ankstų rytą išsiruošusi prieš atsibundant šeimai, uosdama pušų kvapą. O visa kita - vaikščiojimas paskui Ūlą, kad ji sekdama paskui sesę, nešoktų nuo sofos, neliptų ant stalo, neliptų į prūdą, nepjaustytų sau pirštų ar nesigrūstų į burną žalių slyvų ar nečiupinėtų širšių. Žolė po kojomis, o jos lekia greičiau paskui tuos mažus žmones - tai saugot nuo susinaikinimo, tai vis pagelbėt įvykdyti jų pageidavimus. Ir na, gal kiek ir perlenkiau, nėra, kad gamta visai nesidžiaugiu, džiaugiuosi, bet realiai į prieš akis esančias pušis įsižiūriu labai retai. Nes auginant jau vaikščiojančius, bet dar nelabai suvokiančius pasaulio įvairumą vaikus - horizontas susiaurėja iki maždaug pusės metro aplink vaiką perimetro. Ir tie indai, keptuvės, košės, skalbiniai, indaplovė, tešlinos grindys ir šiukšlini namai. Vaikų pykčiai, konfliktai, mėlynės ir guzai, liūdesys, pavydas, guodimai. Reikalai, darbai, rūpesčiai ir svajonės, įtampa, džiaugsmai - viskas tame kaime lygiai taip pat, kaip ir gyvenant mieste. Tad kai kartais atrodo, kad "ach, jeigu tik gyvenčiau ten, taip ar kitaip, būtų daug lengviau", tai nežinau. Man rodos tai tiesiog tas pats gyvenimas, su pušimis prieš nosį ar svajonėse. Vien jų buvimas šalia gamtos patyrimo negarantuoja. Jį garantuoja dėmesingumas. ** #mama #mamystė #gamta #vaikųauginimas

Kad mano pirmagimė Ugnė yra jautri, aš supratau tik susilaukus antrosios. Na, kad šiek tiek jautri žinojau. Mačiau, kad labai gili, labai imli. Tačiau jos jautrumas kiek mažiau tradiciškai reiškėsi, ne tiek garsiniams, taktiliniams, vaizdiniams dirgikliams, kiek labiausiai santykių srityje ir, žinoma, itin stipriomis emocinėmis reakcijomis. Kol dar nebuvo Ūlos, o ir kol didžioji žindė, pastebėti jos perkrovas ir jai susireguliuoti, paimti pauzę nuo stimuliacijos, būdavo paprasta, - ji tiesiog laiks nuo laiko prisistatydavo gerti pieno, arba tempdavosi mane kažkur nueiti dviese, pažaisti, prašydavo panešioti. Ir kol ji buvo viena ir buvo mažesnė, visą tai atliepti būdavo gana paprasta ir natūralu. Ir taip ji susibalansuodavo, taigi tos dirgiklių perkrovos aš nelabai ir pastebėdavau - aš arba vyras būdavome visada šalia, kad sugerti. Gimus Ūlai, ypač pradėjus jai aktyviai judėti, o Ugnei ūgtelėjus tiek, kad santykiai, draugystės, įspūdžiai ir bendravimas taip domina, traukia ir įtraukia, nuolat būti šalia ir padėti jai stabilizuotis tiesiog tampa sunkiai įgyvendinama. Kad ir prieš kelias savaites buvome jaukiame šeimų festivalyje. Ir ji ten varė - viskas įdomu, visko norisi: ir išbandyti, ir pažaisti, ir pakalbinti, ir pamatyti. O Ūla irgi savom kojom visur lekia, tik į priešingą pusę. Ir nesinorėdavo Ugnės stabdyti, ir tas neišeidavo, ir tekdavo gaudyti vis nuo kokio kelmo nuskristi ketinančią Ūlą. Ir žiūriu, kad Ugnei tiesiog jau visko taip stipriai per daug - akys laksto, visa įsiaudrinusi, nagučius nuolat kramto, yra susijaudinusi, išsiderinusi. Pasaulis toks didelis ir intensyvus, lyginant su galimybėmis visa tai apdoroti. Grįžus iš festivalio aš kritau ir miegojau tris valandas. Ne dėl to, kad blogai miegojau jo metu, o tiesiog dėl to, kad ir man visko buvo per daug. Aš - irgi itin jautri, ir jau žinau, kad mano dukra irgi. Laikau tai didele dovana, ir, suprantu, kaip svarbu tam, kad tai būtų dovana su visomis savo spalvomis, daug erdvės, pagalbos reguliuojantis, kantrybės, priėmimo, švelnumo ir kontakto. Ir kiek žalos padaro dominavimas ar kontroliavimas, bent kvapas agresijos, empatijos trūkumas, priekaištavimas ir savireguliacijos stoka, padedant saugiai susireguliuoti vaikui. Man, būnant jautriai, lengviau suprasti ją ir ko jai reikia, taip bandant sukurti palankesnes sąlygas jai skleistis ir augti. Bet tuo pačiu tai ir iššūkis, nes ir mano nervų sistemą visa krūva dirgiklių užtrumpina greičiau, ir man irgi reikia laisvo, lėto, tuščio laiko, kad labiau pajusti save ir susireguliuoti. Kaip tik mačiau pasirodė dar viena E. Aron knyga "Itin jautrūs tėvai". Turėtų būti vertingas skaitinys. P. S. Itin didelis jautrumas - tai ne šiaip koks išsigalvojimas ar egocentriškas dramatizmas. Tai įgimta nervų sistemos ypatybė registruoti kur kas daugiau įvairiausių stimulų. Taigi tą kiekį informacijos vėliau reikia apdoroti. Čia ir gaunasi perkrovos. Jautrumas - ne pasirinkimas ir ne išsigalvojimas. Maždaug penktadalis žmonių ir gyvūnų pasižymi šia ypatybe. ** #jautrumas

Ryte suskaudo dėl ne-ryšio. Elgesio, kuris pats savaime gal ir nieko labai blogo, bet yra toks iki skausmo pažįstamas, bloškiantis į vienatvę ir nesaugumą, net ir kažkiek mažiau karštai į visa tai reaguojant dabar, visos senosios dulkės pakyla ir pasidaro liūdna, vieniša ir skaudu. Tyčia, netyčia akys krypsta ir ima registruoti aplinkoje esančias dulkes ir besipainiojančias krūvas daiktų, šiukšlių ir kitokių niekų. Matyt norisi aiškumo, tvarkos, proceso, kuris leistų tvarkyti, bent išorinį pasaulį, jei vidinio, santykyje neišeina. Staiga pastebiu, kad registruoju tai, ką seniau praleisdavau pro akis - ant koridoriaus palangės vazoną, kadaise auginusį kažkokį augalą, kuris buvo matyt išrautas ir visur išbyrėjusiomis žemėmis. Tas vazonas su žemėmis čia jau tikrai gerus kelis mėnesius. Pajaučiu milžinišką impulsą tai tučtuojau sutvarkyti. Vonia. Ir vėl palangė. Už šiukšliadėžės (kuri dėl mažų pirščiukų yra užkelta) gyvena sena, net spalvą jau ir tekstūrą pakeitusi kempinė. Ir kažkokie vyro dalykai - spėju poliravimo aparato diskeliai. Ir daug dulkių. Šitas komplektas ten jau tikrai nuo žiemos. Sutvarkau. Akys laksto toliau. Visko kampas virtuvėje - kur štabeliuojami vyresnėlėlės piešimo dalykai: tušti lapai, pripiešti piešiniai, spalvinimo knygelės, visokiausios iškarpos, flomasteriai, lipdukai, kreidelės, pieštukai, lipdymo padėkliukai, knygų keletas. Oho. Išnarpioju šią krūvą. Pajuntu, kaip nirštu. Kuo toliau tuo labiau. Tos apleistos namų kertelės, kurias sutvarkau, man taip primena apleistas santykių kerteles, kurių sutvarkyt, deja neišeina. Ar neišeina tokiais būdais, kuriuos moku, žinau ir bandau aš. Ar neišeina tada, kai labai norisi. O jos vis kliūva, skauda ir pasiima dėmesį. Kaip sunku kartais negalėti būti ryšyje. Negalėti kalbėtis. Kai žmogus nusišalina, atsitraukia ar užsisklendžia fiziškai ar emociškai. Kaip sunku norėti ir siekti ryšio, bet matyti nugarą ir tylą. Negalėti pasiekti. Kiek daug tada lieka toje tyloje tarp žmonių, kas visada bus kaip tos krūvos dulkių, žemių ar daiktų - trukdžiai. Nuoskaudos ir dar didesni šešėliai. Galvoju, kiek daug yra būdų nebūti ryšyje, tokių netgi nekaltų, kuriuos mes visi nuolat naudojam - vieni vienokius, kiti kitokius: nekalbėjimas apie tai, kas iš tiesų svarbu, savo jausmų ir poreikių neatpažinimas, atsitraukimas ir užsisklendimas neįspėjus, juokeliai, šaipymasis - pasyvi agresija. Pataikavimas, dominavimas, automatinis dalyvavimas... Imu migdyti mažę į nešioklę. Galvoju apie tai ir verkiu. Labai greitai pajuntu jos tolygų alsavimą. Mažas rankytes ant savo krūtinės. Matau užmerktas šviesias blakstienytes. Pabučiuoju galvą. Užuodžiu žemę, žirnius ir sviestą. Mano mažutė. Pridedu žandą, apkabinu švelniai ir stipriai ir pasineriu į purų, lengvą ir nuolatinį - r y š į. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #ryšys #ryšyje #psichologija #psichologas #jausmai

Karštame ore jaučiuosi ištinusi, ištirpusi, pritvinkusi, išsiplėtusi ir susitingusi. Kaip kokia žvakė, - nuo karščio ištekėjusiu vašku, išsiliejusiu ir sustingusiu. Tai apima ir mano fizinius pojūčius, tarsi būčiau didelė nerangi medūza, užimanti visą mūsų namo plotą, tiek ir emocijas - sulėtėjusi jaučiuosi ir emociškai. Sunku jausti ir reflektuoti save, tokią didelę ir neaiškią, kaip tą medūzą. Kaip ir visiems jautriems žmonėms, karštis man yra didelis dirgiklis jau pats savaime. Todėl sudėtinga toleruoti papildomus dirgiklius. Ar ne papildomus, o tuos, kurie visada šalia. Kai esu tokios būsenos - labai sunku būti kontakte su vaikais - nuolat kažką padavinėti, atsakinėti, stabdyti, reaguoti, modeliuoti, glausti ir prakaituotai žindyti. Jaučiu, kad noriu apsistatyti sienomis ir būti neliečiama, nekalbinama, nejudinama. Gulėti kurnors pavėsyje ir svajoti, skaityti, rašyti, snausti ar mirkti gaiviame vandenyje VIENA, o ne kiurksoti prie kranto, gaudant entuziastingai perplaukti ežerą nusiteikusią pusantrų mažę. Mamaut man per karšta. Taigi. Realybė visai kitokia, nei tokiu metu norėtusi, todėl dažnai pastebiu save tiesiog suirzusią ir nepatenkintą. Kai jau labai į tokią būseną įsijaučiu, mano medūziškumas dar labiau išdidėja. Galėčiau, su savo realybei prieštaraujančiais norais vienatvei ir ramybei, bei nusivylimu ir pasipiktinimu kiek stipriai esu reikalinga būti nuolat prie manęs prisišliejus, plėstis ir bujoti ir tame tiesiog virti. Jau lyg ir pradedu. Ir tada suprantu, kad tai paskutinė vasara, kada manęs reikia štai ŠITAIP labai. Jog tai, ko gero paskutinė vasara, kai non-stop glaustis pienuotais žandais, bus didžiausias Ūlos gėris. Gal kitais metais ir neskaitysiu knygos viena pavėsyje, artumo aišku reikės, bet tikrai bus kažkaip kitaip, nei yra dabar. O kai dar geriau pagalvoju, kiek čia tų tokių artimų vasarų mums teliko? ** #ryšys #ryšyje #vaikai #psichologija #tėvystė #motinystė #vasara #karštis #artumas

"Jis vėluoja grįžti" fenomenas auginant vaikus, bent man yra įspūdingo krūvio. Kai vyras, žadėjęs išvažiuot keliom valandom, bet jau praėjo 3 ir net neskambina, mano viduj sugeneruoja tiek įtampos, jog ji išdegina paskutinius tos dienos energijos likučius. Abiejų vaikų konfliktų valdymas, bandymas dalinti save į dvi dalis, manevruojant priklausomai nuo tą akimirką išreiškiamo reikalingumo kiekio. Maistas, prausimasis, dantų valymai, rūbai, sauskelnės, skalbenkė, riksmai, abiejų milžiniškas "savarankiškumas", skirtingi norai ir konfliktuojantys poreikiai, ir daaaaaaug nuolatos banguojančių emocijų - nors "jau" pusantrų metų tai yra kasdienybė, vistiek, dar iki šiol, būti su jom vienai, man yra sunku! Ypač, kai diena ritasi į antrą pusę, o jėgos - į minusą. Žinojimas, kada konkrečiai įvyks palengvėjimas, kai bent vienas vaikas nustos tik iš manęs reikalauti viso pasaulio reikalavimų yra nepaprastai didelis resursas. Tai mobilizuoja likusį energijos deficitą ir padeda gyventi tą laiką gana stabilioj ramybėj. Ir tą akimirką, kai suprantu, kad mano žinojimas tebuvo iliuzija, kad taip lauktas palengvėjimas atsideda dar neribotam laikui - pišššš ir paskutiniai energijos lašelių garai išnyksta. Rankos nusvyra, kūnas suglemba, kažkoks išdavystės susimaišiusios su bejėgyste skausmas trumpam užklumpa, kurį akimirksiu pakeičia įsiūtis. Kadangi įsiūčio objekto prieš akis nėra, arba jis turi objektyvių priežasčių vėluoti, ir pykti tarsi "nėr kaip", nurytas pyktis, žiūrėk, nepraėjus dešimt minučių, ima loti ant vaikų. Ir taip įdomu, kaip dar prieš valandą atrodė, kad turiu ramybės ir kantrybės, visai galiu išbūt bekylančius dalykus, ir staiga pagaunu save nesitveriančia, kad nešant košėtą Ūlą įdėt į dušą, man kėdė pasimaišė po kojom, kurios viena ranka neišeina pakelti. Arba kad TAIP ilgai Ugnė rengiasi ar valosi dantis kai TAIP karšta vonioj laukti, kad atrodo sprogsiu. Tarp žinojimo ir nežinojimo, kaip tą dieną klosis vaikų dalijimasis, pasirodo, telpa daug daug emocijų. Tad tokia ta vėlavimo ar nekonkretumo akimirkos drama 😅 ** #ryšys #ryšyje #santykiai #tėvai #tėvystė #motinystė #vaikųauginimas #jausmai Nuotrauka Ugnės Poloudinos

Mirkstant kasdienybės rūpesčiuose su vaikais, dažnai reakcijos, jausmai, elgesys, poreikiai, norai - viskas susimaišo į vieną ištisą gniutulą. Mes visi kaip kokia kramtoma guma aplimpam, sulimpam, sutirštėjam. Jei stipriai nesistengiam atkreipti savo dėmesio, į tai, kas vyksta mūsų išorinėje realybėje bei mūsų viduje, galim nebeatpažinti ir nesuprasti - kur mūsų vaikų elgesys, o kur mūsų reakcijos į jų elgesį, kur jų poreikiai, jausmai ir elgesys, o kur mūsiškiai. Ir galiausiai, kur nuolatiniame kontakte baigiasi mūsų vaikai, ir kur prasidedame mes. Kai, būnant su mažais vaikais, mums nuolat tenka ir atliepti, bet ir užtikrinti įvairių taisyklių laikymąsi, ir suprasti vaikus, bet ir neleisti kažko, ko negalima, nuolat reaguoti ir stabdyti, šis mano anksčiau minėtas gniutulas, reiškiasi įvairiais, kasdieniais pavidalais. Pavyzdžiui, kai vaikui darant kažką neleistino (vaiko elgesys), mes išreiškiame savo nepasitenkinimą (mūsų jausmas, kaip reakcija į vaiko elgesį), bumbėdami, niurgzdami ar pykdami, užuot tiesiai šviesiai stabdę vaiko elgesį aiškiomis instrukcijomis ir fiziniu veiksmu (mūsų elgesys). Ir tikrai dažnai išsprūsta įvairiausi nepasitenkinimai: "nu kiek galima tau sakyti, ir vėl tu...", arba "nesimaivyk ir nesitąsyk...", arba "nepykdyk manęs", "tai ką tu čia dabar..." ir pan. Tokios situacijos - tėvystės kasdienybė. Ir jose slypi nemažai pavojų. Pirmiausia, tokiu būdu (pvz.: nepasitenkinimu) reaguodami į netinkamą vaiko elgesį, mes tarsi kuriame iliuziją, jog brėžiame ribas, kai iš tiesų to neradome. Mes tik tiesiog išreiškiam nepasitenkinimą, priekaištą, nusivylimą ar pan. Kuris vaiką verčia jaustis tiesiog apskritai negeru, bet jam nėra aišku, ką iš tikrųjų jis padarė negerai, ir kaip čia taip, kad prieš minutę dar nieks nieko nesakė, o dabar staiga jau labai stipriai nebetinka. Taigi vaikas jaučiasi netinkamas ir dėl to patiria įtampą, tačiau, kaip būti "tinkamu" jis nežino. Ribas iš tiesų brėžiam ne tiek savo nepasitenkinimo (t.y. jausmo) išreiškimu, kiek aiškiomis instrukcijomis, einančiomis drauge su veiksmu, kai to reikia. Pvz, ne "nustok maltis", o "stop, nespardyk sesės", ir tuo pat metu sustabdom kojas ar patraukiam vaiką, kad neskaudintų kito. "Gali spardytis tolėliau nuo sesės, kad neužgautum". Tokios formuoluotės tikrai nereiškia, kad netinkamas elgesys tučtuojau liausis, ne, nebūtinai, plius ko gero vaikas išreiškš pyktį, kad buvo sustabdytas. Ir mes toliau laikysimės savo instrukcijų, bet ir išklausysime pykčio, atjausime. Bet, tokiu atveju, tiesiog vyksta aiški, tiesioginė komunikacija, tiek jausmų, tiek taisyklių, kurios dera su elgesiu ir tuomet visiems kyla mažiau įtampos ir yra saugiau, ramiau, palankiau. O mūsų emocijos - susierzinimas, pyktis, nusivylimas, kaip reakcijos į vaikų elgesį, jos be abejo niekur nedingsta, jos yra. Ir prašosi būti pamatytos. Tik pastebėję savo emocines reakcijas ir prisiėmę už jas atsakomybę (pvz.: aš susierzinau, kad vaikas nepaklausė, ką sakau, o ne vaikas mane suerzino), mes galim iš tiesų kurti ryšį su savimi ir turėti galimybę rinktis, kaip reaguoti į aplinką. Tokiu būdu iš to gniutulo šiek tiek išsinarpliojam. ** #ryšys #ryšyje #ribos #vaikųelgesys #psichologija #psichologas #reakcijos #emocijos #jausmai #discliplina

Šiandien visą dieną mirkau psichoterapijos studijose. Mirksiu dar dvi dienas. (O tada dar biškį pamirksiu kaltėje, kad vaikams manęs trūko, o ir man jų.) Šiandiena buvo dosni ir pilna. Iš šiandien išsinešu laisvės ir tėkmės pojūtį, kuris aplankė, kažką atskleidus. Pabandžius, paklausus, atsakius. Kai kažką sulaikau - jaučiu įtampą. Aš labai intensyviai jaučiu jausmus ir pojūčius savo kūne, tai toji įtampa man gerai pažįstama, stipri ir nemaloni. Vos sulaikau kažkokį poreikį ar jausmą - pokšt ir užstringu. O kaskart kai pasirenku susitikti, net nebūtinai atliepti tą poreikį ar išreikšti jausmą, bet bent jau atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta ir ką sulaikau - tada susitinku su savimi ištikrųjų. Tada viduje atsilaisvina ir pradeda tėkėti. Bėda, kad kartais taip sunku atpažinti, ko gi iš tiesų norisi ar reikia. Atrodo ieškau ieškau ir vistiek nerandu. Lengviau, kai ieškau kūne, pojūčiuose, ne galvoje. Nes prigalvot aš moku mikliai. Ir kartais visai ne į temą. O kūnas, jis paprastai veda ten, kur tikra. ** #ryšyje #psichologija #geštaltinėterapija #dialogas #jausmai #poreikiai #psichologija #psichologas #psichoterapija

"Kiekvienas, susiduriantis su sunkumais, ieško atramos. Vieni remiasi į draugus, artimuosius. Kiti sunkumų akivaizdoje remiasi į Dievą. Sustiprėja jų tikėjimas, jiems tai teikia atramą. Kai sunku, aš labiausiai remiuosi į kūną, savo kūną. Jo stiprybę, silpnumą, tiesiog jo nuolatinį, nepaliaujamą, juntamą buvimą. Jis čia, jis jaučia, jis gyvas. Kad ir kaip viduje sunku, kūnas it koks rėmas laiko, atlaiko visą tą sunkumą. Jis rodo ir moko, kad kas ateina, tas praeina. Kad kas įsitempia, tas atsipalaiduoja, o ką įkvepi, turi iškvėpti. Kad yra pradžia ir pabaiga, ir būtent dėl to, kad ir kas benutiktų, gyvenimas tęsiasi." Ištrauka iš mano knygos "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi", kuri, mano galva, labai tinka dabartinei realybei. Išankstinė knygos prekyba www.rysyje.lt/knyga ** #knygaryšys #kūnas #ryšyssukūnu #resursai Nuotrauka Ugnės Poloudinos

"Ryšys – tai tarsi šokis, vykstantis tarp žmonių ir paties žmogaus viduje. Tai judesių – didelių ir mažų, aiškiai matomų ir vos įžiūrimų, garsų – stiprių ir silpnų, duslių, visuma, kurioje visa reiškiasi vienu metu. Tai yra viskas, kas vyksta tarp žmonių, ir kaip tai, kas vyksta jų viduje, veikia tai, kaip jie būna kartu ir vienas į kitą reaguoja. Ryšys esti tuomet, kai galime būti dėmesingi šalia esančiam žmogui labiau nei mūsų viduje ar aplink vykstantiems dalykams. Tai nereiškia, jog mes nejaučiame savęs. Save mes jaučiame ir girdime, bet mūsų dėmesio nepasiglemžia dėl santykio kilęs stresas, galintis iškreipti realybę, kurioje esame. Tikresnis, artimesnis ryšys yra tuomet, kai esame dėmesingi dabarčiai, tam, kas iš tiesų vyksta čia ir dabar, sekundė po sekundės, kai suvokiame nuolatinį savo ir kito kismą, esant santykiui, ir to dėmesingumo netemdo mūsų rūpesčiai, problemos ar vidiniai konfliktai. Todėl, kalbant apie ryšio kūrimo pamatus, norisi atsisukti į pačius tėvus. Šiais laikais mes jau turime daugybę informacijos, knygų, kursų, straipsnių, renginių apie tai, kaip auginti vaikus: kaip reaguoti, ką daryti, kai pyksta, neklauso, netinkamai elgiasi. Gyvenime labai dažnai ta puiki girdėta informacija mūsų realybėje tiesiog neveikia. Ji tokia puiki teoriškai, o praktiškai įgyvendinti, deja, nepavyksta. Taip yra todėl, kad mes žmonės. Ir mes, ir mūsų vaikai esame unikalūs, individualios asmenybės, nuolat kintančios ir nuolat mezgančios santykį – tiek vieni su kitais, tiek su aplink mus vykstančiais dalykais. Mūsų gebėjimą pamatyti ir atliepti kitą ypač veikia mūsų pačių savijauta – fizinė ir emocinė. Koks yra mūsų kontekstas – kas vyksta mūsų gyvenime: kiek esame ramūs ir atsipalaidavę, o gal patiriame daug streso. Kiek įvairūs mūsų pačių poreikiai – fiziniai, emociniai ir netgi dvasiniai – yra atliepti, kiek patiriame rūpesčio savimi. Kokie mūsų santykiai, kiek vidinių ar išorinių konfliktų patiriame. Visa tai stipriai veikia mūsų galimybes iš tiesų patirti ryšį, tai yra patirti gal kartais jau kiek nuvalkiotą „čia ir dabar“, iš tiesų, akimirką po akimirkos, matyti, jausti kitą žmogų ir save su juo, o ne būti kažkur šalia savo kūno – savo mintyse, rūpesčiuose. Dažniausiai mums trūksta ne informacijos, o gebėjimo elgtis vienokiu ar kitokiu būdu. Tas gebėjimas yra labai stipriai veikiamas mūsų pačių savijautos, gyvenimo balanso plačiąja prasme ir mūsų santykio su tuo, kas jame vyksta ir su pačiais savimi." Ištrauka iš mano knygos "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi" Išankstinė prekyba jau vyksta - užsisakyk savo egzempliorių, kad gautum kątik iš spaustuvės su parašu ir dedikacija. www.rysyje.lt/knyga ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #ryšys #knygaryšys #vaikųauginimas #santykiai #psichologija

"Motinystė man yra geriausias kada nors nutikęs dalykas. Bet drauge ir pasiutusiai sunkus. Dažnai pagaunu save tuo pačiu metu norint dviejų visiškai skirtingų dalykų – kad tas mažo vaiko auginimo sunkumas sumažėtų, tačiau liktų visas tas gėris, kurio šis laikas pilnas. Kasdien turiu sau priminti, jog šie dalykai keliauja drauge. Dažnai noriu sustabdyti akimirkas, nes dukros augimas mane ir labai džiugina, stebina, ir kartu gąsdina. Kiekvienas naujas jos išmoktas dalykas man šiek tiek palengvina gyvenimą, o drauge tai reiškia, kad ji pamažu išauga iš to mažo, mielo kūdikėlio, kuriam nuolat manęs reikia. Aš dažnai pasvajoju apie laiką sau, tačiau suprantu, kad jau visai greitai svajosiu apie laiką kartu su dukra. Man būna sunku, kad negaliu net į tualetą nueiti viena, o kartu ir ašarą spaudžia supratimas, kaip viskas yra laikina. Kai bendraujame ar žaidžiame, aš kartais tiesiog apstulbstu, kaip stipriai ji paaugo per naktį. Kartais nežinau, ar spėjau paaugti aš. Mums būnant kartu, man norisi sugerti tas akimirkas į save, o kartu norisi viską fiksuoti, fotografuoti, filmuoti, kad galėčiau pažiūrėti. Kada nors. Kartais, bemiegėmis naktimis, dukrai malantis, zujant lovoje ir nuolat žindant, mintyse galvoju: „Kada gi tai baigsis?!“ O tuomet ji užmiega, ir aš negaliu atsitraukti, nes tiesiog noriu į ją žiūrėti. Kartais planuoju, kad jai užmigus pietų miego, padirbėsiu ar paskaitysiu knygą, o tą laiką praleidžiu panirusi į jos naujagimystės nuotraukas. Kartais staiga suprantu, kokia ji jau didelė, nors apsikabinus ir pabučiavus ją, uodžiu jos plaukus, ir ji man vis dar kvepia pienu ir primena tą patį miniatiūrinį varliuką, kokia buvo prieš daugiau nei metus. O tuomet ji mane pabučiuoja ir nulekia iš mano glėbio tyrinėti pasaulio, mojuoti žmonėms ir kalbinti gyvūnų. Tas noras, kad vaikas užaugtų ir drauge niekada neužaugtų, yra toks prieštaringas, juokingas ir sunkus, nostalgiškas ir pragaištingas tuo pat metu. Mintyse bėgu į ateitį ir iškart save tempiu iš ten atgal. Vėl bėgu ir vėl grįžtu. Daugybę kartų per dieną. Nes žinau, kad ateis diena, kai pasiilgsiu kiekvienos iš šių sunkių akimirkų, kurių greitos baigties taip laukiau. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, yra visa tai suprasti, priimti ir tiesiog būti. Kuo daugiau būti dabartyje, kuo stipriau išgyventi mūsų ryšį – su visomis mintimis, jausmais ir su visais sunkumais bei džiaugsmais. Tuomet gal man labai pasiseks, ir mūsų sukurtas ryšys visada mus laikys artimas." Ištrauka iš knygos "Ryšys su vaiku, ryšys su savimi" ** Nuotraukos autorė Ugnė Poloudina. #ryšys #ryšyje #motinystė #knygaryšys #psichologija #psichologas

Ką reiškia tėčio diena, kai neturi tėčio? Kai niekada jo ir nebuvo? Atsimenu kelias nuotraukas, atsimenu siuntinius - su žaislais, kurių tuo metu Lietuvoje nebuvo ir su saldumynais, kurių Lietuvoje tuo metu taip pat dar nebuvo. Atsimenu vieną susitikimą, kurio metu gavau dovanų pulteliu valdomą mašiną. Tuo metu taksi kažkur važiavome - aš, mano mama ir tėtis. Aš galvojau, kad mes važiuojame į Vokietiją, ir dar daugybę metų po to sakydavau, kad esu buvusi Vokietijoje. Mes važiavome iš tikrųjų tiesiog kažkur Kaune. Ir viskas. Tik tiek. Tėčio tema mano gyvenime kažkokia tiesiog neegzistuojanti. Daug metų psichoterapijoje vaikščiojau aplink šią temą. Nes tėčio nebuvo, atrodo, kad nebuvo ir trūkumo - juk niekada nežinojau kitaip. Atrodo, kad nebuvo ir su tuo susijusių jausmų. Bet tėčio kambarys mano vidiniame pasaulyje yra. Tik jis tuščias. Ir vistiek tas kambarys ir jo tuštumas kažką reiškia, kažkaip mane veikia, formuoja ir kažkokius jausmus, matyt kelia. Dabar, sukūrus savo šeimą, tas tėčio kambarys užsipildo mano vyro santykių su mūsų dukromis vaizdinių. Taip bandau pažinti tėtitišką tėvystę, kuri seniau buvo man nepažini. Beje, mano vyras taip pat augo be tėčio. Mea abu matėme mamas, kurios ant savo pečių laikė ir nešė viską. Kad buvo sunku ir sudėtinga, bet jos kažkaip sukosi. Iš tiesų negaliu net įsivaizduoti kaip ir koks krūvis joms teko. Joms teko būti ir mamomis ir tėčiais mums. Ir dabar abu susitikę bandome kurti kažką savo. Savitą šeimos modelį, kur kiek įmanoma bandome dalintis tėvyste ir vaikų auginimu. Kur mums svarbu būti su vaikais ir būti laimingiems kartu. Siekti savo svajonių ar jas atidėti. Pasitikėti. Kur bandome jaukintis vienas kito netobulumą, ir vis ieškoti bei glaustis prie švelnių vienas kito pusių. Tiesiog ieškoti, kaip būti vienas su kitu ir visiems kartu tuo metu yra geriausia ir labiausiai tinkama, net jei kartais tai ir kitiems, o ir patiems sau atrodo ganėtinai crazy. Kartais būna taip gaila, jog tas tėčio kambarys mano pasaulyje tuščias. Bet džiaugiuosi, kad mano dukros, o ir jas stebėdamas vidinis mano vaikas, gali patirti santykį, kurio aš neturėjau. Ir tą kambarį matyti pilną, spalvotą ir šviesų. ** #tėtis #tėčiodiena #tėvystė #motinystė #vaikai #santykiai #šeima #vaikųauginimas #ryšys #ryšyje Nuotrauka Ugnės Poloudinos