Sėdžiu poliklinikoje ir laukiu darytis kraujo tyrimų. Daug žmonių. Netoliese sėdi mama su kokių 3-4 metų vaiku. Vaikas kalba, malasi, zuja, kažką pypauja - na kaip ir priklauso tokio amžiaus žmogeliui. Mama sėdi ir žiūri tiesiai. Kad ir kiek vaikas ją kalbina, muistosi, ji retkarčiais kažką atsako, bet vistiek lieka žiūrėti tiesiai, su vaiku, atrodo net nebendrauja o tik kažką vis sumurma, kad negalima to, ar nedaryti ano. Kaip skauda į tai žiūrėti! Jaučiu, jog stebėdama tarsi pasidalinu į dvi dalis. Viena nori apkabinti tą vaiką, pakalbinti jį, pasakyti, kad įdomu ir svarbu tai, ką jis pasakoja, veikia ir nori parodyti. Jog brangu jį apkabinti. Pajuntu, jog labai liūdna, labai skauda viduj, kažkur kvėpavimo takuose. Bet kuo labiau įsižiūriu į mamą, tuo geriau matau, kokios jos akys sustingusios. Atrodo, jog liūdnos ir pavargusios. Imu fantazuoti, kas vyksta, kad ji taip nepaliaujamai žiūri į tą vieną tašką. Apie ką ji galvoja, kas vyksta jos gyvenime. Kaip ji jaučiasi? Matuojuosi ir galiu pajausti tą jos norą atstumti, kad nebelįstų prie jos, kad nebejudintų. Norą atsiriboti nuo reikalavimų, garsų, kontakto. Dar prieš kelias dienas taip jaučiausi pati su vaikais. Pasiekiau tokį tašką kur tiesiog užviriau nuolatiniame kontakte ir reikalavimų lietuje. Viduje labai norėjau tiesiog atsitraukti. Labai lengva iš šono stebint tiesiog nuteisti. Juk iš šono žiūrint atrodo akivaizdu, kad tas vaikas tiesiog iš kailio neriasi vardan kontakto. Jog norint, kad jis nurimtų, tereikia tiesiog pažiūrėti į akis. Apkabinti, paliesti, nuraminti. Bet kartais to duoti taip paprastai, kaip atrodo, neišeina. Atpažįstų tą mamą iš poliklinikos ir savyje. Kartais taip jaučiuosi. Mokausi ir savyje tokios mamos nenuteisti, nenustumti į kampą, nesukritikuoti ir nepradėti mokyti. Atstumiančios kiekvieno iš mūsų dalys pasirodo ne iš gero gyvenimo. Dažniausiai visai ne iš informacijos trūkumo. Jos kyla iš kažkokių mūsų patirčių. Jose, tikriausia, visai nemažai skausmo. Kad toji vidinė mama taptų švelnesnė bendraujant su savo vaikais, jos skausmas turi būti pamatytas ir priimtas. Tik to tereikia, kad ji bent truputį suminkštėtų. ** O gal viskas tik mano fantazija ir toji moteris visai ne mama, o močiutė, auklė, teta. Gal ji nėra artima ir neturi, nenori tokia būti vaikui. Gal! Bet kažkodėl atrodo, kad bent jau toje poliklinikoje, ji tikrai nesijaučia artima ir sau. ** #ryšys #ryšyje #motinystė #jausmai #ryšyssusavimi #artumas #atstūmimas #vaikųauginimas

"Nėra laiko! Turime tiek mažai laiko ir tiek daug lūkesčių, o viską reikia spėti: pasiekti, pamatyti, padaryti, pažiūrėti. Būti sėkmingam visose srityse: ir karjeros, ir tėvystės, ir santuokos, ir laisvalaikio, ir draugystės. Tokius pavyzdžius mes matome žurnaluose, televizijoje, socialiniuose tinkluose. Instagrame vis sušmėžuoja istorijos kaip ką tik pagimdžiusi mama jau neteko visų priaugtų kilogramų ir štai jau grįžo į darbus ar linksminasi su draugais, dalyvauja renginiuose, kitoje nuotraukoje bučiuodama savo mažylį. Mes perskaitome, tada pažiūrime į veidrodį, pamatome savo neplautą galvą, nutįsusį džemperį ir naują geriausią draugą – vaikutį, kuris buvo mums artimiausia kompanija jau kelintą parą, pravirkdamas tuoj pat, vos tik paleisdavome jį iš savo glėbio. Mes girdime tuos daugybę reikalavimų, rekomendacijų, patarimų, ką ir kiek reikia nuveikti vardan savo ir šeimos sveikatos, gerovės ir t. t. – nuo rekomendacijų pasportuoti bent 3 kartus per savaitę iki laiko, praleisto su vaiku kasdien, laiko, praleisto su savimi, laiko gamtoje, laiko tik dviese su vyru, laiko bendravimui. O tada į mus neišvengiamai žiūri neišplauti puodai, skalbiniai ir kūliais besiritančios dulkės. O galbūt vyresni vaikai, kuriems taip nuolat esame skolingi ryšio. Mums norisi viską spėti. Mes vėl pažiūrime į save, pažiūrime į tą mamą iš instagramo, ir mums nejučia ima atrodyti, jog tikriausiai taip įmanoma! Viską spėti, viską galėti, visko norėti. Kadaise spėdavome kur kas daugiau, bet kažkas nutiko. Net ir suplanavus, kaip viską įgyvendinsime nuo–iki, tas planas dabar pasmerktas griūti. Tie planai griūva kasdieną ir griūdami primena, kad mes kitokios." Ištrauka iš mano knygos "RYŠYS SU VAIKU, RYŠYS SU SAVIMI", kuri pasirodys jau labai greitai. ** #tėvystė #motinystė #lūkesčiai #galimybės #vaikųauginimas #planai #balansas #psichologija #psichologas

Šiai susivėlusiai karalienei, vienaragių mamai jau tuoj ketveri. Keturi metai man atneša daug džiaugsmo ir lengvumo. Ties trejais su puse ėmė daug kas keistis - stipriai mažėti tantrumų, atsirado daug galimybių susitarti, paprašyti, pasiūlyti, bendradarbiauti. Ir tas šiek tiek atpalaiduoja patį santykį - iš nuolatinio budėjimo rėžimo jaučiuosi, kad būnant su Ugne pagaliau galiu ir pailsėti. Mes galim drauge papiešti - be streso ir savo piešinių saugojimo ar nuolatinio jos komandavimo kaip ką turiu piešti. Ji apsikabina, myluoja, glaudžiasi - ir tą daro kur kas švelniau. Gera būti ją apsikabinus ir dažnai nesinori paleisti. Gera kalbėtis ir juoktis, ji jau krečia pokštus ar išmąsto tokius dalykus, kurie priverčia labai susimąstyti, nustebti. Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius klausė, ar mano klientai mane moko. Taip taiklu, kad dabar nuolat apie tai galvoju, kaip daug mano klientai mane moko. Ji rūpinasi - savimi, aplinka, kitais. Rūpinasi sese. Gera matyti, kaip ji kartais jau saugiai jaučiasi santykyje su maža sese, kur nekovoja už kiekvieną savo makaroną, nors jų pilnas puodas. Kad pasiimdama sau šakutę, paduoda ir sesei. Kad pamaitina sesę. Išverčia kartais ko ji norėtų, kai mums nedaeina. Kaip ji sprendžia problemas ir bando ieškoti išeičių, ramina, guodžia. Kiek ji žaidžia, pati, susigalvodama įvairiausių žaidimų iš visokių niekų, pavyzdžiui kepurių ir šalikų. Kartais tiek užsižaidžia, kad galima spėti ir atsipūsti ar padirbti. Jai svarbu jausti, kad kažkur šalia esu, laiks nuo laiko palaikyti kontaktą, bet kartais net pavyksta pora valandų padirbti su ja viename kambaryje - taip tvarkiau didžiąją dalį knygos reikalų jau ją parašiusi. Ji savo projektus tvarko, o aš visai ramiai savuosius. Ji nebežinda, tas baigėsi taip lengvai ir paprastai, kad net nepastebėjau kaip po truputėlį vis pasimiršo pasimiršo ir atšventėm pieno pabaigos šventę. Ji puikiai miega. Kietai, nebesiblaško tiek lovoje, ramiai. Ir visame tame ką rašau, daug yra atsiskyrimo, kažkokio visai kito etapo nei buvo tie pirmieji treji - prieraišumo, artumo, visiška kūdikystė tik kitomis formomis. Ir kaip keista, bet tas artumas niekur nedingo. Šiuose įvairiuose atsiskyrimuose ir naujuose etapuose jo tiek daug. Jaučiuosi artima jai ir tikiu mūsų ryšiu. Jaučiu, kokia artima ji man ir kaip stipriai jos pasiilgstu kasdieną. Kokia ji įdomi man, kaip žmogus, mažas žmogutis su savo visu pasauliu ir tookio gražumo kalba! Ji kalba išties kaip iš knygų! Ir man patinka, kaip aiškiai ji žino ko ji nori ir ko ne, koks namiškių elgesys su ja jai tinka, koks ne, ir kaip garsiai tą reiškia. Ir kiek ji dar daug pridirba nesąmonių, netvarkos, kiek išūžia ausis, kiek spygauja ir tauškia. Nesutinka. Viso šito žinoma irgi yra daug, bet oro mūsų santykyje, kuris leidžia ją dažniau matyti, kaip tokią visapusišką ir nuostabią, kur kas daugiau. Mes šiandien švęsime tai ir 4! ** #ketveri #vaikas #vaikųraida #motinystė

Taip pat, kaip ir kuria visus kitus santykius. O tai reiškia - absoliučiai visaip. Kantriai. Pritaikant žinias praktikoje. Pasimetus iki paskutinio siūlo. Be kantrybės. Empatiškai. Priklausomai nuo situacijos, kas vyksta gyvenime tuo metu, kaip sekasi rūpintis savimi, kiek turim pagalbos. Kiek šiaip ramu ir stabilu ar chaotiška viduje. Žmogiškai. Psichologai nėra atsparūs "triggeriams", netgi jei apie juos daugiau ir žino. Psichologijos teorija nepasiverčia praktika automatiškai, vien nuo jos išmanymo. Psichologai irgi turi jausmus, patiria emocinius svyravimus, duobes, pakilimus, sunkumus. Kartais jaučiasi puikiai, kartais suknistai ir šūdinai. Kaltina save, kaltina kitus. Mato skaidriai arba gyvena tarsi su dangčiu ant galvos. Žinios tėra žinios, ir dažniausia visai ne žinių mums visiems trūksta, kad pavyktų padaryti pokytį. Juk žinot tą jausmą - perskaitėt nuostabią knygą apie vaikų auginimą, yes, vualia, nušvito pasaulis, atsakymus žinau, dabar VISKAS BUS GERAI!!! Ir tikrai būna gerai. Iki... pirmo praktinio pabandymo. O jame kažkas nesuveikė ir tiek. Vaiko reakcija buvo ne tokia kaip iš knygos, o po jos mano reakcija tuo labiau... ir visas entuziazmas nuvažiavo į pakalnę. Nes dažniausiai ne žinių mums trūksta, o patyrimo ir įgūdžių elgtis kitaip. Kitaip su kitais, bet kad galėtume keistis elgesyje su kitais, pirmiausia turime suvokti, kaip elgiamės patys su savimi. Ką darom, kai mums kyla sunkūs jausmai ar įtampa - ar tą ignoruojam, nuo to bėgam, apsimetam, kad niekas nevyksta. Kaip reaguojame susidūrę su savo silpnumu ar klaidomis - ginam save, racionalizuojam, bandydami bet kokia kaina išlaikyti savo teigiamą aš vaizdą, ar baram, kaltinam, plakam? Ar priimam save tik teigiamus, ar visokius? Ar išvis nutuokiam ir pažįstam savo šešėlinę pusę, ar esam ją giliai pakišę, po niekada nematytu kilimu. Ką puoselėjam ir auginam savyje, ką priimam ir kaip vertinam. Tas atsispindės ir tame, kaip elgiamės su kitais - savo vaikais, mylimaisiais, artimaisiais, pažįstamais, kolegomis, partneriais ir nebūtinai gero linkinčiais. Nes kiekvienas santykis atkartos tai, kokį santykį pirmiausia nešiojamės savo viduje. O tas, visiems, net ir psichologams, yra pats kebliausias ir sudėtingiausias. Linkiu daugiau atlaidumo sau ir kitiems - visi mes, žmonės, esam vienaip ar kitaip pažeidžiami. Visiems kažką skauda ar dėl kažko neramu. Net jei ir atrodo kitaip. Kiekvienam stinga palaikymo, o ne patarimo ar smerkimo. O ypač šiuo liūdnu ir nesaugiu laikotarpiu. Šviesos! ** #ryšys #ryšyje #psichologija #psichologas #vaikųauginimas #tėvystė #motinystė

Pirmagimė Ugnė pas mus atvyko ligoninėje. Tai buvo taip stipru ir intensyvu, kaip kitaip ir negali būti. Tačiau tik pradėjus lauktis antrąkart, supratau, kad ši patirtis buvo ir sunki, skaudi, nuneigta. Jog vengiau gilintis ir tyrinėti, laikiau ją paslėptą kažkur toli už mano suvokimo ribų. Tiek toli, jog man net atrodė, kad mano gimdymo patirtis buvo "visai gera". "Netobula, bet visai gera", - tik tiek neigiamumo leidau sau pripažinti. Laukiantis Ūlos neišvengiamai teko atsisukti atgal ir prisileisti savo gimdymo patirtį tokią, kokia ji buvo. Pykti, nesuprasti, skaudėti ir galiausiai priimti, integruoti, paleisti. Priimti ir save tame, ne tokią, kokia galbūt įsivaizdavau būsianti. Tai užtruko - virė ir pulsavo manyje, sunkėsi per ašaras ir drebulius apie tai kalbant, pasakojant ir galvojant, kol galiausiai nebejaučiau jos svorio ir neigiamo skonio savyje. Pagyjau? Ir tuomet manyje atsirado erdvės kitokiai gimties patirčiai. Tada pradėjau galvoti ir svajoti, kokio gimdymo aš iš tiesų norėčiau sau ir savo vaikeliui, ir kas man yra svarbu, kad ta patirtis būtų teigiama. Taip tyrinėdama pravėriau gimdymo namuose duris - iš lėto, smalsiai, kaip vieną iš galimybių. Patyrinėjimui, pasimatavimui. Turėjau baimių ir nesaugumų, galbūt išankstinių nuostatų, kurios neleido į gimdymą žvelgti švelniai ir paprastai. Tačiau kurios, kaip eigoje supratau, net nebuvo mano, buvo kažkieno kito: visuomenės stereotipai, informacijos trūkumas, atsiribojimas nuo savęs ir savo poreikių. Šios sienos pamažu tirpo, kai pradėjau daugiau domėtis, kai nagrinėjau tiek mokslines studijas gimdymo namuose saugumo temomis, o taip pat, kai atradau daugybę moterų, jų istorijų ir palaikymo. Kai labai intuityviai, įvairių kūno bei psichoterapinių praktikų ir netgi sapnų metu užčiuopiau savyje gyvenančią laukinę moterį, kuri puikiai žino, kad gimdymas yra natūralus procesas ir kiek ramybės bei tuo pačiu jėgos ji turi. Ir kaip stipriai, kažkodėl visuomenėje yra įkalta priešingai. Tada viskas pasikeitė - jaučiau jog tampu pasiruošusi. Kitokiai patirčiai, savo patirčiai, - saugesnei psichologiškai ir fiziškai, palankesnei visai mūsų šeimai. Labai ryškiai pajutau, jog noriu link jos eiti, prisiimu atsakomybę už save ir savo vaikelį ir mūsų susitikimo kelionę. Jeigu dar kažkiek nerimo ir išlįsdavo artėjant gimimo dienai, pažintis su pribuvėja mane visiškai nuramino ir regis apsupo šiluma ir ramybe. Jos aiškus ir skvarbus protas, žinios ir racionalumas, dermėje su švelnumu, empatija ir tokiu tyvuliuojančiu šiltu, apgaubiančiu palaikymu mane įkvėpė, sužavėjo ir nuramino. Ėmiau laukti gimimo dienos ir laukti darėsi vis sunkiau, nes fiziškai šis nėštumas man buvo sunkus. Buvau didelė, o jaučiausi dar didesnė ir nerangesnė greta viskonoriuviskoreikiačiairdabarirnekitaip dvimetės. Ji man buvo per intensyvi, aš norėjau tiesiog ilsėtis ar susitelkti į save, ypač nėštumui einant į pabaigą. Žinojau, jog gimtadienį švęsim anksčiau, nei terminas. Pirmagimė pas mus atėjo 38 su puse savaičių, panašiai nujaučiau ir šįkart. Suėjus maždaug 37 savaitėm ėmiau jausti jog susitikimas jau labai labai arti. Žemyn nusileido pilvas o su juo ir emocinis lygis. Tapau visiškai absoliutiškai pažeidžiama. Verkiau pati nežinodama ko, o viduje jaučiau, jog tiesiog paleidau ir atsileidau. Atsipalaidavau. Net žiūrėdama į save veidrodyje, kad ir kaip tai keistai skambėtų, savo veido išraiškoje ir akyse mačiau, kad jau tuoj tuoj. Žvilgsnis, lygiai taip pat kaip ir prieš Ugnės atėjimą tapo kitoks, tarsi pripildytas daug kažko, ko nelabai galiu suvokti ar įvardinti. Na ir tik suėjus 38 savaitėms bei praėjus pirmoms penkioms 2021-ųjų metų dienoms, vieną naktį 04:30 pajutau jau tokį pažįstamą, šiltą ir iš lovos akimirksniu šokdinantį "šliūkšt!". Nubėgo vandenys. Taip ir maniau, kad pradžia bus identiška, kaip ir pirmojo gimdymo metu. Įjungdama šviesą prižadinau visą šeimyną, tai visi ir išsiritom. Norėjosi tiek visko namuose laukiant mažylės susitvarkyti, o tuo pačiu dar ir pamiegoti, kad turėti jėgų vėliau. Miegoti, kaip tyčia, buvome nuėję tik prieš kelias valandas. Bet ėmė didelis jaudulys ir iškart beveik prasidėjo sąrėmiai, kurie per kelias valandas jau kartojosi kas 5 minutes ir truko vos ne minutę. Pamiegoti nepavyko - gulėti buvo švelniai tariant sunkoka. Ėmė švisti, buvo 8 ryto. Tada parašiau pribuvėjai ir dulai, jog panašu, kad šiandien susitiksime. Pribuvėja patarė lipti į vonią, ir pažiūrėti, kas kiek laiko kartojasi, nes vanduo gerai nusako realią padėtį. Kol prisipyliau vonią, vandeny jau bangos kartojosi kas 3 min, tik pasidarė lengvesnės ir trumpesnės. Vonioje šiek tiek pailsėjau, nuploviau jaudulį ir atpalaidavau drebuliuką. Po valandos, kokią 9 sulaukiau pribuvėjos. Buvo labai gera ją matyti. Matyt iš to palengvėjimo jai atvykus, man kažkaip sutrumpėjo ir palengvėjo sąrėmiai, atrodė, kad gal dar turim nemažai laiko. Tačiau mums begeriant arbatą jie gerokai paintensyvėjo ir prailgėjo, taigi pribuvėja jau liko pas mus ir niekur nebevažiavo. Belaukiant gimdymo mano vaizdiniuose ir planuose buvo "aimanų" pyrago kepimas mažylės gimtadieniui, taip smagiai man ta mintis skambėjo. Jau ketinau eiti kepti, bet nuaimanavau tik į vonią. O ten jau ėmė dėtis smarku. Kvėpuodavau, padėjo nugaros masažas, lengviau būdavo būti susirietus ant keturių. Galiausiai ir vyras įšoko į vonią, ir aš ten ant jo pasikabinus, su masažais jau po truputį nėriau į kitą realybę, darėsi labai sunku ir intensyvu. Ugnė, atsikėlusi po rytinio pietų miego, rado namuose pribuvėją, kurią rodės iškart įsimylėjo. Kalbino ją ir draugavo, vis dalyvavo vonioje su mumis ir nulėkdavo laiks nuo laiko pažiūrėti filmukų su močiute. Nežinau kiek tai truko, erdvė ir laikas susiliejo į kažkokį vientisą kukulį, kol galiausiai ėmiau jausti norą stangintis. Ir čia man prasidėjo sunkiausias etapas. Kažkodėl neskubėjau ir stengiausi iškvėpuoti, atrodė, kad dar šiek tiek ne laikas stumti, o sąrėmiai vyko kas minutę ar pusę ir atrodė, kad yra ilgesni nei tarpai tarp jų, o kartais atrodydavo kad ir tų pauzių nėra. Pribuvėja paragino nesulaikyti ir jei jaučiu poreikį, po truputį švelniai stumtelt. Atrodo tą akimirką palengvėjo, to paskatinimo man kaip tik ir reikėjo, kad žengčiau į kitą etapą. Bet mažylė artėjo labai iš lėto, palengva po truputį stūmiau, jaučiau galvytę siaubingai deginant mane, o ant galvytės čiuopiau vandenų puslytę. Kažkuriuo metu atvažiavo dula, pamačiau ją per miglą, bet pajutau, jog labai gera ją matyti. Ir tada vėl visa realybė susisuko į vientisą didelį spaudimą ir kažkokį kosminį tunelį, kuriame buvau tik aš, lėtas ilgas iškvėpimas, pribuvėjos balsas, vyro kūnas ir visas tas intensyvumas. Na ir galiausiai, nežinau kuriuo metu, bet visiškai netikėtai iššoviau visą vaiką vienu ypu. Pirma mintis buvo "o ou, turbūt susisprogdinau tarpvietę" :)))), antra mintis - "velnias, nespėjau pagauti pati!" Trečia mintis - "viskas!" Tai mažutė gimė 13:06, vandenyje, realiai labai greit viskas ir įvyko :) panašaus ūgio ir svorio kaip Ugnytė - 3200 ir 52 cm. Visa varškėta, kaip Ugnė sakė "išsitepus sviestmeduku". Išgirdusios veiksmą, atbėgo žiūrėti Ugnė su močiute, o mane toks milžiniškas palengvėjimas ir ramybė apėmė, kad nei krustelt, nei kalbėt nebenorėjau, negalėjau. Mirkom vonioje, kol nupulsavo virštelė, tada užgimė placenta, nukirpom virštelę ir po truputį keliavom visi į lovą - mažylė ieškoti pieno, o mes - ilsėtis, plepėti, valgyti vištienos sriubos, kurią mama virė viso gimimo metu :) Kas liečia emocinį aspektą, tai man net sunku suvokti ir žodžiais išreikšti pribuvėjos sukurtą aplinką ir palaikymą. Kiek ramybės, pasitikėjimo ir ekspertiškumo tuo pačiu tame buvo. Vėliau prie to prisijungė ir dula ir tiesiog jausmas buvo toks, kad turiu didelę šeimą, kur visi manimi ir mumis rūpinasi ir tai daro būtent taip, kaip reikia. Tiek praktiškai tiek emociškai. Labai gera buvo būti su jomis, ir aišku, labai gera namuose, ne tik per gimdymą, bet ir po, - vartytis savo lovoje, praustis savo duše, valgyti savo maistą. Taip pat man buvo labai svarbu ir aš norėjau neatskirti vyresnėlės. Man labai gera, kad Ugnė galėjo dalyvauti tiek, kiek ir kada jai pačiai norėjosi. Kad galėjo dalyvauti ir mano mama. Jaučiuosi labai apdovanota tokia patirtimi ir tokiais nuostabiais žmonėm šalia ir visu tuo palaikymu. Realiai gimdymas buvo labai ramus, švelnus, paprastas. Aš irgi buvau rami, susitelkusi, nors aišku, kad buvo žiauriai intensyvių momentų, o kaip gi be jų - buvau juos užmiršus jau po Ugnės. Užmiršau jau ir dabar, praėjus mėnesiui, kai rašau šią istoriją. Fiziškai - neplyšau, iškart galėjau judėti, sėdėti ir gyventi normaliai, labai mažai kraujavau. Tai ir sveikatos aspektu visiškai kitas patyrimas, nei tada ligoninėje. Kur tikrai jaučiausi net ne pacientė, o ligonė. Toks jausmas, kad labai natūralu ir organiška viskas, kad gimimas, tai tokia tiesiog gyvenimo dalis, kuri sau įvyksta tiesiog vieną dieną ir gyvenimas toliau tęsiasi - valgai košę savo lovoj, kažkas atneša arbatos, šventi gimtadienį su tortu, miegi savo lovoj su vyru ir dukra plius dar vienu mažučiu nauju pasaulio gyventoju. Jaučiu, jog šis patyrimas davė daug sesių ryšiui, Ugnei visai kitaip priimt ir ištoleruot sesę ir pokyčius, kai pati juose dalyvavo. (Nepaisant to, vistiek iššūkių ne abejo netrūksta) Vyrui irgi regis kitaip, - čiumpa mažulę, kalbasi su ja nuolat, migdo ją sau ant krūtinės ir nesuvokiamą daugybę kartų bučiuoja jai galvytę. Man tai davė daug ramybės ir pasitikėjimo savimi. Tvirtumo savyje ir savo autentiškuose pasirinkimuose. Dar labai praturtino suvokimą apie bendrystės ir palaikymo, santykio svarbą, atnešė naują gylį ir patyrimą, koks tas santykis gali būti. Tas labai jautru, ypač lyginant su pirmuoju gimdymu. Kaskart prisimenant iš to gerumo ašaros kaupiasi ir norisi apkabinti tas nuostabias moteris, vyrą, mamą, Ugnę. Net mamai galvoje daug kas apsivertė ir persidėliojo. Ji labai jaudinosi ir nerimavo, bet po visko, kai jau atlėgo, sako "nu niekada nebūčiau pagalvojus kad gimdymas gali būti toks gražus". Tad ši patirtis mus visus labai palietė, pagydė, pakeitė dar tik sunku viską suvokti ir aprėpti. *** Manoji istorija ir pasirinkimas buvo toks. Ir nuostabūs jie visokie, kokie bebūtų - gimdyti namuose ar ligoninėje, su nuskausminimu ar be, cezario pjūvio operacijos, solo gimdymai, labiau ar mažiau medikalizuoti. Visi, kurie geriausiai tinkantys pačiai mamai ir atitinkantys situaciją. Svarbiausia, kad mama turėtų galimybę sąmoningai rinktis ir ruoštis, kaip sutikti savo vaikelį ir tame pasirinkime ją lydėtų informacija, pagalba, palaikymas ir pagarba. Mums labai trūksta gražių gimdymo istorijų. Ir labai trūksta požiūrio, kad ne tik pats gimimo faktas ir rezultatas svarbus ("svarbiausia visi sveiki"), bet ir visa patirtis, kaip tai įvyko. To ir linkiu. ** #gimdymas #gimtis #natūralusgimdymas

Vaikystėje labiausiai bijojau vienatvės Būti pamiršta, atstumta, apleista Pasijust vieniša, palikta. Vienišumas buvo baugus kaip mirtis Skausmingas, juodas, beribis. Jo pėdsakai vijosi, tekėjo per santykius. Tapus mama, vienišumo neliko Nuolatinis kontaktas, reikalingumas, artumas Vienišumo žaizda tarytum ištirpo Kol apie ją nepagalvoju. ** Kokia dviguba toji vienatvė Ta, kurios taip baisu Ir ta, kurios kartais taip trokštu. #ryšys #jausmai #psichologas #psichologija #vienatvė

Noriu miegoti, bet negaliu, supant kažkodėl vidurnaktį visiškai išsibudinusį kūdikį. Negaliu ramiai pagaminti valgyti, nes viena dukra tiesiog stumia nuo spintelių, kita, nuolat klausinėja ir prašo paduoti įvairiausių dalykų. Mažoji verkia ir tiesia rankas į mane. Negaliu pagaminti taip, kaip noriu - ramybėje. Vaikai vis pykstasi ir vis rėkia, verkia, kartais garsiau viena už kitą, viena kitą provokuodamos ir perrėkdamos. Noriu tylos. Negaliu, nebegaliu klausyti. Noriu į tualetą be kompanijos. Noriu grįžusi po įtemptos dienos prigulti, o ne atlaikyti emocijų išlydžius. Noriu pavalgyti atsisėdus ir neatsistojus keturiasdešimt kartų. Noriu miegoti, kada noriu miegoti. Noriu rašyti, kada noriu rašyti. Noriu galėti ilsėtis, tvarkytis, bendrauti. Tiek daug noriu ir kartais tiek daug negaliu. Nors objektyviai atrodo galiu, bet patyrimas dažnai būna labai toli nuo to, ko norėjau. O kartais tie negaliu tampa kur kas didesni, už tuos konkrečius momentus, kai negalim. Tas negalėjimas persismelkia visur, kaip dujos plečiasi ir rodos užpildo kiekvieną gyvenimo su vaikais kertelę. Motinystės bejėgystė - dažna, klampi, dusinanti, nuovargio kupina būsena. Ji sunki savo neaprėpiamumu, ji, būna jog taip įtraukia, kad kaip kokiam liūne, grimzti, grimzti ir atrodo, niekada iš ten nebeišnirsi. Bejėgystė sunki, nes joje negali. Iš to taško, atrodo, kad negali nieko. Kad išeičių nėra arba jos neprieinamos, jog jos ne tau. Jog galia - kitų rankose. O atsakomybė už tą dumbliną tamsą viduje - taip pat. Bejėgystė dažnai jaučiama kaip neteisybė, kad mane čia kažkas įtupdė. Kažkas turėtų ir ištraukti. Bejėgystė - dažna būsena motinystėje. Ji, kartais kaip reakcija į tai, kaip daug kas mūsų gyvenime pasikeitė, ir tą priimti vis dar sunku. Ir tas negalėjimas - ramiai pavalgyti, įgyvendinti savo poreikių ar norų, tai kartais ne tiesiog situacinis negalėjimas. Toji bejėgystė, sukaustanti įvairiose situacijose kartais tik atskleidžia, kad iš tiesų mes negalim priimti visų šių pokyčių. Jog dar nesusitaikom su tuo, jog gyvenimas absoliučiai kitoks. Arba su tuo, jog tam tikriems mūsų lūkesčiams galbūt nelemta išsipildyti. Man bejėgystė yra viena sunkiausių būsenų. Nes jai, bent jau mano patyrime būdinga tai, jog įžengus pro bejėgystės duris, akimirksniu pliumpteliu tarsi į kokią bejėgystės bedugnę. O ten viskas kažkaip kitaip. Aš ten veikiu kitaip. Kitaip patiriu santykius ir save. Būtent per tą kitoniškumą dažniausiai ir atpažįstu bejėgystės būseną savyje. Ir atpažinimas yra tai, kas leidžia iš tos bejėgystės bedugnės kažkiek pakilti. Tai pirmas žingsnis, ir jis labai svarbus. Pastebėti, atpažinti, susitikti. O tada, svarbu pradėti galėti. Bent kažką. Bent truputėlį. Na gal ir negaliu ramiai pagaminti pietų. Bet gal galiu įgarsinti namiškiams, kad noriu? Perduoti, kad pasirūpintų vaikais? Gal negaliu nulėkti išsimaudyti į upę, bet gal galiu bent jau išsimaudyti duše. Gal galiu nueiti viena į tuoletą, net jei už durų ir liūdės chebra, jei tai man svarbu. Čia tik pavyzdžiai, bet svarbu ieškoti, kas yra tai, ką aš galiu. Šiandien, dabar. Kartais galim daug daugiau, nei atrodo, kol neprisiimam atsakomybės už tai į savo rankas. O kartais daug lemia ir mūsų formuluotė. O kas, jei pakeistume "negaliu" į "renkuosi"? Ne aš negaliu ramiai išgerti kavos, o aš renkuosi atliepti savo vaiko norą būti ant mano rankų. Ne man neleidžia išsimiegoti, o aš renkuosi žindyti ir reaguoti į savo vaikelio poreikius ir naktį, būti pasiekiama ir artima. Aš renkuosi, nes man tai svarbu. Ir tai irgi yra galėjimas. Na ir man apskritai patinka žiūrėti plačiau į tai, kas vyksta žmogaus gyvenime, kai tos bejėgystės padaugėja ar sunkiau yra iš tų būsenų išeiti. Kas yra sritys, kur galbūt norėtųsi pokyčio, bet jo sunku ar neįmanoma pasiekti, gal kažkas netenkina, netinka. Kur dar jaučiamės bejėgiai, negalintys, ir kaip mes ten atsidūrėm? Motinystėje santykis su vaikais, bejėgystės ir kitais aspektais, kuo puikiausiai atspindi mūsų santykį su savo pačių jausmais ir savo gyvenimais anapus motinystės. Taigi, ko aš iš tiesų negaliu, ir ką aš galiu? Ką aš renkuosi - savo gyvenime, savo santykiuose, savo motinystėje? Ką noriu galėti? Ir kas mane nuo to stabdo? ** #ryšys #ryšyje #motinystė #bejėgystė #jausmai

Mamos diena, pačiai tapus mama, įgavo naujų spalvų, bet drauge ir įtampos. Pamenu pirmąją mamos dieną gimus vyresnėlei. Kokia svarbi ir didelė man buvo ši šventė. Besijausdama vis neužtikrina, ieškodama savęs mamos vaidmeny, bandydama lipdyti ir kurti save iš naujo, taip troškau palaikymo ir kitų patvirtinimo, pripažinimo, kad esu mama, esu gera mama. Nes nei mama pilnai, nei tuo labiau gera mama dar tikrai nesijaučiau. Ir pamenu taip laukiau, kada vyras pasveikins mane su mamos diena. Toje mūsų pasikeitusioje šeimos realybėje, naujose rolėse, naujoje tikrovėje ir kasdienybėje, taip norėjosi gauti gėlių mamos dienos proga, lyg tai vainikuotų mano visą nerangų bandymą šioje naujoje rolėje įsipatogint. Gėlės šiuo atveju atspindi kur kas daugiau nei tiesiog gėles ir pasveikinimą su švente. Tai - pripažinimas, tai pamatymas. Įvertinimas. Ir jei tuo metu šių dalykų labai trūksta, lūkestis gauti gali būti labai didelis. O nusivylimo skausmas negavus dar didesnis. Dabar galvoju, kaip pavojinga yra atsakomybę už savo savijautą perkelti į lūkestį, ką kitas turėtų padaryti, ar ko iš jo norėtųsi. Kaip pavojinga yra savo poreikio neįvardinti, neišsakyti garsiai. Ir taip, gėlių ar pasveikinimo atveju tai sugadintų staigmenos lūkesčio žavesį. Tačiau tokios situacijos atspindi ir tai, kaip dažnai santykiuose mums norisi, kad kiti mus gerai matytų, pažintų, jog girdėtų, mums net neprakalbus. Atlieptų mūsų poreikius ir norus, mums patiems jų neįgarsinus. Pasirūpintų mumis, mylėtų besąlygiškai. Dažnai tai vyksta tuomet, kai patiems sunku save mylėti, girdėti, priimti, pažinti. Dėl pačių įvairiausių priežasčių. Šiandien kaip mama jaučiuosi tvirtesnė. Ir, belaukiant mamos dienos, matant, kaip tėčiai perka mūsų terapines knygeles mamoms, viduje sukirba, kad norėtųsi staigmenos, gėlių ar šventės. Būtų smagu būti pasveikinta vyro. Bet šis pasveikinimas man nebėra būtinas, kad "įteisintų" ar patvirtintų mane kaip mamą. Mamos dieną aš švęsiu - su savo vaikais, su savo mama. Ir, labai svarbu, - su savimi ir savo viduje. ** #ryšys #ryšyje #motinystė #mama #mamosdiena #jausmai #lūkesčiai #poreikiai #psichologas #psichologija

Man tai nėra klaidų nedarymas. Tai nėra žinojimas, kaip elgtis visais atvejais ir ką sakyti konkrečiu momentu. Tai nėra aukojimasis dėl vaiko, nėra viso savęs atidavimas. Tai nėra teisingos frazės. Tai nėra lavinimo kiekis, tai tikrai nėra daiktai ar aplinka, kurioje vaikas auga. Tai nėra kuo geresnis tobulos tėvystės iliuzijos išpildymas. Tai nėra tai, ką mes planuojame ir įgyvendinam. Ne. Man regis viena svarbiausių ryšį kuriančios tėvystės sąlygų yra lankstumas - t.y. gebėjimas keisti, reguliuoti savo būsenas. Išgirsti ir pamatyti, kaip mūsų elgesys veikia vaiką ir mūsų tarpusavio santykį. Ir užuot reagavus gynybiškai ar piktai, užuot tęsus tai, ką pradėjom dar didesne apimtimi, tiesiog stabtelėti. Ir pabandyti kitaip. Pavyzdžiui impulso pagautam nutraukti vaiko žaidimą, nes staiga pasirodė, kad gana, gali pasitaikyti. Kaip ir susinervinus dėl netvarkos išplėšti iš vaiko rankų žaidimą. Būna, kad aprėkiam, pasakom šiurkščiai ar bandom kontroliuoti vaiko elgesį iš nelygiavertiškos pozicijos - įsakinėjam ir trokštam, kad paklustų. Taip nutinka tėvystėje, taip mūsų elgesyje reiškiasi mūsų pačių kadaise patirtos traumos - nelygiavertiškumas, mažumas, nepagarba mums. Ir taip elgtis nėra pats blogiausias dalykas. Blogai yra, kai mes tęsiam savo elgesį. Kai laikomės savo, matydami, kaip tai skaudina. Arba nematydami, nes tuo metu nematom kito. Kai mūsų būsena užtemdo tai, dėl ko apskritai čia ir esam. Dėl ko esam tėvai, ir ką savo vaikams iš tiesų norėtume perduoti. Lankstumas, apie kurį kalbu, nuima būtinybę visada elgtis tinkamai. Bet jis duoda galimybę kaskart pamatyti, kas vyksta su vaiku, ir pamačius jo akis, keistis ir adaptuotis. Visada, kai tik įmanoma, rinktis ryšį. Ir savo poreikius išsakyti ryšyje - ramiai, pagarbiai, išklausant ir suprantant. Ieškant bendrų išeičių, rodant ir mokant vaikus, kad tam tikros būsenos, kurios apima, nėra amžinos ir nėra didesnės už mus - kiekvieną atskirai ir mus kartu. Nėra didesnės už ryšį ir nėra svarbesnės už tave. Ir tai, mano galva, yra kur kas didesnė pamoka vaikui apie jausmus, emocijas ir santykius, nei kažkas, ką mes bandytume "teisingai" papasakoti ar perteikti. Sustojimas nurodinėti, ir vietoje to išklausyti, ką sako vaikas. Leisti užbaigti, tai kas svarbu. Surasti naują, kitokį, kūrybišką sprendimą. Pakviesti ateiti atsisėsti ant kelių ar apsikabinti. Pritūpti iki vaiko akių lygio, ir savo prašymą pasakyti naujai, kitaip. Atsiprašyti aprėkus, ir pasakyti, kad tu nuostabus vaikas ir aš elgiausi netinkamai. Išgirsti. Pamatyti. Paliesti, pajusti. Tai leidžia mums susigražinti savo galią, patiems išeiti iš bejėgystės. Nes elgdamiesi šiurkščiai su savo vaikais, nurodinėdami ar bandydami kontroliuoti, tikriausiai tuo metu giliai jaučiamės maži ir bejėgiai patys. Lankstumas taip pat tai yra, kas atskleidžia vaikams žmogiškumą, ir jog klaidos gali būti saugios. Kas iš tiesų kuria pamatinį saugumą santykyje - lankstumas ir galimybė girdėti ir būti išgirstam. Tai, kas užtikrina, jog yra teisybė, ir pasaulis gali būti saugus. Bei moko, jog visada verta rinktis ryšį. ** #ryšys #lankstumas #tėvystė

Ryšį kurti Tai būti Pažinti Viens kitą matyti Girdėti Užuosti Stebėti Susiglausti Ir atsiskirti Kismą nuolatinį Drauge patirti Būsenų Emocijų Minčių Pojūčių Vis megzti ir megzti Ardyti Surišti Viens kitą pajausti Net nepajautus atliepti Save girdėti Žinoti Laikyti Kad su kitu Iš tiesų susitikti ** #ryšys #santykiai

Anądien užčiuopiau savyje besikuriantį kiek kitokį santykį su kalte. Dažniausiai kaltę patiriu motinystėje, šiuo metu ypač dėl elgesio su vyresnėle. Paprastai kaltės jausmas man kalba priekaištu, sakydamas, kad nu kodėl ir vėl, kad galėjau kitaip, kad kaip jai sunku, o aš va šitaip, prieš mane pastatydamas dukros veidą, savijautą ir jausmus. Net nebūtinai tikruosius, o tuos, kuriuos aš jai priskiriu, tuos, kuriuos geriausiai pažįstu aš pati, esu patyrusi aš. Tokiu būdu kaltės jausmas akimirksniu transformuojasi į projekciją - kur aš "žinau" ką ji jaučia ir man ima skaudėti, kad jai skauda. Bei, dėl to, kad aš tą skausmą jai sukėliau, jaučiuosi blogai. Bloga, bloga, blogiausia mama, kuri skaudina savo vaiką. Taigi čia įprasta dainelė, kuri užsisuka, vos kažką kaip mama padarau ne taip. Priklausomai nuo to "ne taip" lygio, svyruoja ir jausmai, jų intensyvumas. Anądien važiavau į Vilnių, ir kadangi kol nuvairuoju šiek tiek užtrunka, tose kelionėse, kaip ir duše, kartais kyla svarbių atradimų. Pirmiausia pastebėjau kylantį dėkingumo kaltei jausmą, kuris man buvo įgalinantis, nors ir liūdnas, lengvas, nors ir dėl sunkių dalykų. Pradėjus kilti kaltei, dėl vakarykščio savo elgesio, išgirdau ir kitą balsą savyje, kuris pasakė - "Taip! išties prastai pasielgiau. Ačiū, kad sakai. Svarbu tai pastebėti. Girdžiu ir esu dėkinga." Tai leido pamatyti kaltę ne kaip piktą baudėją mojuojančią bizūnais, nuo kurios reikia gintis, teisintis ar pulti atgal. Tai leido pamatyti kaltę kaip lygiavertį pašnekovą, kuris išsakė, jog nu čia buvo šūdinai. Ir tą išsakyti galbūt irgi nėra lengva. Nes kaltė, kaip jausmas taip pat turi savo prasmę. Viena iš kaltės funkcijų yra mus gražinti į realybę, ją suvokti ir, jei reikia, imtis atsakomybės keisti ar keistis. Šiandien pamačiau, jog manosios mamystės kaltės misija nėra mane sumenkinti, užplakti ir palikti besijaučiančią blogai, blogą ir tuo pačiu bejėgę, nes taip staigiai pasikeisti neišeina. Manosios kaltės tikslas yra informuoti mane, kada peržengiu savo įsitikinimų, vertybių ribas santykyje su kitu. Informuoti tam, kad žinočiau, stebėčiau, reaguočiau ir toks elgesys netaptų nauja norma. Ir aš galiu rinktis, kaip reaguoti į tą informaciją. Automatiškai dažniausiai kyla kelios būdingiausios reakcijos - susigūžimas, nusivertinimas, įėjimas į "aš esu bloga mama" savijautą ir murkdymasis joje. Tai kankynė, tai niekur neveda, tik į savidestrukcinį santykį su savimi, bei realybe. Pradėję justi pyktį ir panieką sau, galiausiai po kurio laiko tą jausmą kažkur perkeliam, tikėtina į tuos pačius vaikus ar vyrus, kurie vis kažką daro ne taip ir ne taip. Nuvertinam kitus, taip, kaip viduje besikankindami nuvertinam save. Kita priešingybė - tai savęs teisinimas ir racionalizavimas - tai juk vaikas kaltas, išprovokavo, arba pateisinimas savo veiksmų tuo, jog sunku, jog sudėtinga, trūksta miego, laiko sau ir pan. Ir taip, būti mama yra sunku, ir čia gausu nuovargio, rūpesčių ir stygiaus. Kontekstą suvokti ir atrasti sau empatijos tame yra svarbu, bet tai skiriasi nuo prisidengimo kontekstu, kad neprisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir reakcijas. Jos vistik yra mūsų - ne sunervino, bet susinervinau. Ne išprovokavo, bet išsiprovokavau. Tame yra didelis skirtumas. Santykyje su žmogumi kitas be abejo nėra neliečiamas ar nepakaltinamas - aišku, jog mus veikia kito žmogaus elgesys, žodžiai, kūno kalba. Bet tai, kaip į tai reaguojame vistik yra mūsų, o ne to kito žmogaus atsakomybė. Atsakomybė rinktis, galėti, atsakomybė klysti ir negalėti. Keistis arba priimti savo ribotumą. Toji atsakomybė gali jaustis, kaip dar vienas "reikia", o gali ir kaip dar vienas "galiu". Ir čia yra milžiniškas skirtumas. Kaip kad ir susitikus su ta anksčiau minėta kalte. ** #kaltė #emocijos #jausmai #psichologas #psichologija

Vasario 24-tą Mano širdis suskilo Į dvi dalis Baimę Ir bejėgystę Po kurio laiko skilo Į tris Prisidėjo viltis Tada mainėsi beprasmybė Nerimas Tikėjimas Šviesa Siaubas Prisitaikymas Negalėjimas Ir galia Kartu su Mariupoliu Širdis suskilo ir vėl Į siaubą Liūdesį Skausmą Kartu su Buča Mano širdis tiesiog sudužo ... Nežinojau Kad be širdies Galima šitaip neapkęsti Skaudėti Mylėti ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #genocidasukrainoje #karas #slavaukraini