Kai neturėjau vaikų ir man dar buvo toli iki minčių apie motinystę, galvojau, kad kūdikių verksmas yra problema tik todėl, kad jis garsus ir jis trukdo. Galvojau, kad verksmas erzina tarsi kokia kaimyno signalizacija. Ir visiškai nesupratau, kaip stipriai savo, o susilaukus savo, ir svetimų vaikų verksmas skaudžiai kutena giliausius plotelius prie širdies, lenda po šonkauliais, skverbiasi į odą, teka giliai į kaulus, skausmu užpildo kiekvieną lastelę. Kūdikio verksmas akimirksniu numeta širdį žemyn į kulnus, tiesia rankas į vaiką, o kojos pačios nuskrieja link jo. Mes, mamos, neatsiejamos nuo kūdikio ir jo verksmo. Tuo verksmu, taip pat kaip ir pakaušiuko kvapu, it bambagysle, mes esame susietos su savo vaikais. Tai leidžia mums į juos reaguoti, leidžia pajusti ir pasirūpinti, kurti su jais ryšį. Vaikų verksmas nuo tada, kai tampame mamomis, mums bus svarbus visada. Vienaip, kai jie maži ir to verksmo pilnos dienos ir naktys. Kitaip jiems augant ir tampant daug norų, bet mažai suvokimo turinčiais darželinukais. Vaikų verksmas mums gali kelti skausmą, o gali ir pyktį. Norą padėti, apglėbti, bet lygiai taip pat ir norą atstumti, atsiriboti. Jis mus neišvengiamai vienaip ar kitaip veiks ir palies visada. Vaikų verksmas sustingdys mūsų kaulus ir suspaus mūsų širdis net ir tada, kai mūsų vaikai bus suaugę. Kažkodėl atrodo, kad dar stipriau, nei dabar. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos #psichologija #psichologas #verksmas #ašaros #motinystė #ryšys #ryšyje

Kaip fainai anądien su Ugne pasikalbėjom! Viskas prasidėjo nuo to, kai paaiškinau, kad negaliu leisti žaisti su smulkiom figurėlėm, nes šalia yra ir Ūla ir ji dar viską deda į burną ir gali užspringti. Ugnė pagalvojo ir sako: bet aš noriu, kad Ūla užspringtų ir numirtų! Aš tuo metu buvau geroj būsenoj - pilnai savyje, suaugusioje savyje. Rami, saugi, laisva, aiški. Ir sureagavau tiesiog nuoširdžiai smalsiai ir atvirai. Mes kalbėjomės, plėtojome tą temą, ji pasakojo, kad jeigu Ūla numirtų, tada ji gyventų tik su manim ir tėčiu, būtų daug geriau, nes Ūla trukdo, nieko nesupranta ir nekalba. Kaip buvo šįkart lengva jos klausyti ir tiesiog būti su tuo, ką ji išsako, nepult iš išgąsčio taisyti, bandyti ją perkalbėt ar įtikint, kad neteisingai galvoja ar jaučia. Juk taip nebūna - žmogus jaučia, ką jaučia, tik kartais tie jausmai kitiems yra nepatogūs ar sunkūs pakelti. Tada akimirką ji vėl pagalvojo ir sako: "Bet būtų liūdna jei Ūla numirtų, nes ji tokia miela". Tada dar akimirką pagalvojo ir galiausiai skėlė įžvalgą, kokią retas kuris suaugusysis leidžia sau įvardinti - "Aš ir noriu, ir nenoriu, kad Ūla numirtų!". Mes abi po šio pokalbio buvom lengvos ir artimos. Atrodo, kas čia tokio, vaikas kažkokį pezalą susakė. Na pezalą nepezalą, bet ji įgarsino savo kelias didžiausias temas, stiprius jausmus. Viena, tai pyktis ir liūdesys dėl sesės gimimo. Nu apsunkina gyvenimą jai ji, kad ir džiugina, bet labai ir apsunkina, ir su tuo tenka susitaikyt, tai nėra lengva. Tai vis dar procesas. Kita - tai mirties tema, pagal raidą 3-4 metų vaikams šis klausimas opus, įdomus ir gali būti bauginantis vienu metu. O trečioji - tai du kraštutinumai, priešybės, jausmų ir su tuo einančių minčių, norų ambivalentiškumas. Dažniausiai mes turim įprotį mestis į vieną kraštutinumą, arba ieškoti dominuojančio ar teisingo jausmo, o gal noro ir poreikio. Pamatyti visą įvairovę ir ją įvardinti yra nelengva. Kaip nuostabu, kai būna galimybė savo net ir juodžiausiais jausmais pasidalinti su kitu ir nebūti atstumtam, pataisytam, paprotintam. Tokios patirtys suteikia saugumo, jausmo, jog viskas su manimi ok, aš geras, mylimas, priimamas. Kaip stipriai to trūksta net ir suaugusiems, susiformavusiems žmonės. Šį patyrimą atsinešam iš vaikystės. O taip pat, kaip nuostabu yra galėti dalyvauti, liudyti, būti ryšyje, kai vaikas dalinasi sava tamsa. Galėti ją pamatyti, sutikti ir neišsigąsti. Mus dažnai gąsdina ir provokuoja visokie vaikų "nemyliu tavęs", "nekenčiu sesės", "nenoriu su tavimi gyventi", "tu bloga" ir pan. Priimam tai asmeniškai ir reaguojam, išsigąstam, prarandam savo ašį, stabilumą. O išbuvimas - augina ir patį suaugusįjį. Tikrai jaučiuos po šio pokalbio ūgtelėjus. Ūgtelėjusią, ir vėl, pamačiau ir ją. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos "Išgyventi Tėvystę" #jausmai #emocijos #mintys #duvaikai #psichologija #psichologas #ryšyje #ryšys #artumas #saugumas #motinystė #vaikųauginimas

Kaip aš pasiilgstu savo vyresnėlės! Mažoji dabar labai aktyviai ir garsiai reiškia save. Ji rėkia, pyksta, mušasi. Jos rankytės visada iškeltos į viršų - paimk. Ji nuolat žinda, nuolat ant manęs. O didžioji tiek žaidžia pati! Pasinėrusi į savo fantazijų pasaulį ji žaidžia mamas, vaikus, šiandien jau girdėjau ir Ukrainiečius žaidžia, kuriais rūpinasi. Pasinėrusi į žaidimus ji ten kalbasi, diskutuoja ilgai, ir tas palengvina kasdienybę, nes mažė pasigrobusi visą dėmesį ir rankas. Bet kaip aš pasiilgstu didžiosios! Jos apsikabinimų, pokalbių, žaidimų kartu. Mes visa tai kažkiek darom, bet taip trūksta galėjimo tiesiog dviese leisti laiką neribotai. Ne kol prabus mažylė už 20 minučių ir nutruks mūsų pradėta veikla. Jai tuoj ketveri, ji jau tokia protinga, kupina idėjų, klausimų, pamąstymų. Ji kuria istorijas, pasakas. Ji taip domisi "kas būtų jeigu būtų". Ji užjaučia, stengiasi, reaguoja - būti ryšyje su ja dabar jau labai apdovanojanti, abipusė patirtis. Čia jau yra šiek tiek erdvės ir man, galiu nedaryti kažko, ko nenoriu, atidėti, susitarti. Nebesijaučiu vien kaip aptarnaujantis personalas 😅 Dažnai jaučiuosi kaip su kompanjone. Šiame santykyje, lyginant su metukų sese, jau galiu kažkiek pailsėti. Tie ketveri metai - toks lūžio taškas, kur bent šią akimirką atrodo tikrai ryškiai paprasčiau. Ir aišku, viskas keisis ir vėl versis. Bet yra kažkas apie tuos pirmuosius vaikus ir jų vietą mūsų širdyse - jiems visada teks mūsų kaip tėvų kreivi šleivi pirmieji kartai. Tapsmas mama. Nuolatinis tapimas augančio žmogaus mama. Matymas to savo vyresnio vaiko kartais tokio didelio, lyginant su mažuoju. O drauge vis dar tokio mažo, amžinai mažo. Tai yra ypatinga. ❤ ** #ryšys #ryšyje #duvaikai #pirmasvaikas #vyresnisvaikas #mamairdukra #psichologija #psichologas

Iš tiesų, jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų mus mokė neklausyti savęs ir savo kūno. Kai buvome maitinami pagal valandas, o ne tada, kai išalkdavome. Kai mūsų prigimtinis artumo poreikis buvo atmestas, mus laikant naujagimių palatoje, o ne mamos glėbyje. Kai norą glaustis ir jausti tenkindavom merliukais. Vėliau, kai net ir sotūs valgydavom „už mamytę ir už tėvelį“, kad tik ištuštintume lėkštę. Kai mūsų lytiniai organai buvo vadinami putytėm ir peliukais. O emocijos – ožiais. Bent kiek atsigaudavome ir pajusdavome savo kūną gamtoje, lakstydami, kiek kojos neša, ir besivoliodami purvuose ir balose. O paskui tempdavom už save sunkesnes kuprines į mokyklą. Mes praradome ryšį su savo kūnu ir jausmais, kai mums sakydavo „Būk geras, neverk“ ir „Pykti negražu“, o mes, norėdami būti geri ir gražūs, juos nurydavomnurydavom savo jausmus. Kai turėjome elgtis kaip „mergaitiškos“ mergaitės ir „berniukiški“ berniukai. Kai visi privalėjome rašyti dešine ranka. Ir visi VISKĄ mokytis kuo geresniais pažymiais. O simpatizuoti tik priešingos lyties asmenims. Kai kiti pašiepdavo mūsų besiformuojančias krūtis ar mutuojantį balsą. Ar mokydavo didžiausioje paslaptyje laikyti savo mėnesines. Ir savo poreikius, norus, svajones. Kai vis dar taip elgiamės ir suaugę. Kai keliaujame parūkyti, užuot keliskart įkvėpę ir iškvėpę. Kai alkaną ryšio ir supratimo kūną užkemšame maistu. O įtampą ir nerimą „atpalaiduojame“ alkoholiu. Kai galvojame, galvojame, galvojame, o ne jaučiame. Kai nedrįstame apkabinti artimo. O bučiuojame nemielą giminaitį. Ar nejaukiai jaučiamės nuogi. Kai vaidiname orgazmus. Kai pamirštame kvėpuoti. Ar sėdime prie kompiuterio vienoje padėtyje tol, kol nutirpsta pusė kūno. Kai galime šokti tik išgėrę. O atvirai kalbėtis – tik gerokai padauginę. Kai apie savo savijautą susimąstome tik susirgę, O ryšį su kitu įvertiname tik jį praradę. Ryšį su kūnu atkuriame, kai miške uodžiame pušų, lapų ir žemės aromatą. Kai lyjant lietui užverčiame galvas į viršų ir leidžiame jam nuplauti mūsų veidus. Kai sukišame pirštus į žemę sodindami gėles. Kai basomis einame pieva, smėliu, akmenimis. Kai pajutę impulsą šokti, leidžiame savo kūnui judėti. O pajutę norą apsikabinti, taip ir padarome. Kai sukilus gumului gerklėje sakome ne „viskas gerai“, o kaip yra iš tiesų. Kai nustojame valgyti pasisotinę. Kai pajutę troškulį atsigeriame. Kai kvatojame gerkliniu balsu iš viso pilvo. Kai plaukiame gaiviu ežeru ar lipame į sūrią, vėsią, banguotą jūrą. Kai uždedame rankas sau ant pilvo ar širdies, norėdami nurimti. Kai stebime savo kvėpavimą. Kai leidžiamės nuo kalno su rogutėmis. Kai, užuot riktelėje ant vaiko, pastebime, kas vyksta su mumis. Kai dainuojame. Kai pasakome NE, kad ir kaip tai būtų sudėtinga. Kai įsiklausome į savo pačių jausmus, poreikius ir norus. Kai rūpinamės savimi ir suvokiame save kaip didesnio pasaulio neatsiejamą dalį. Visa tai darydami, mes (at)kuriame ryšį su savo kūnais. Ir tai yra be galo svarbu, nes visapusiškai gyventi, jausti, pažinti, kurti santykį, mes galime tik per savo kūnus. Kuo mūsų santykis su kūnu artimesnis, tuo mes natūralesni ir tikresni. Tuo labiau galime priartėti prie pačios savo esmės ir ją išreikšti, drauge ir tik tokiu būdu iš tiesų priartėdami prie kito. ** #kūnas #psichologas #psichologija #emocijos #jausmai #ryšys #ryšyje

Kai aplink tvyro daug skausmo, grėsmės, nežinomybės, tai neišvengiamai veikia mūsų savijautą. Visus labai skirtingai, tačiau tam tikras nerimo, baimės, liūdesio lygis būdingas visiems. Nors ne visi tą įsisąmonina, yra kas neigia ar išveikia jausmus kaip nors kitaip. O kai kuriuos gali paveikti labai stipriai, gali pataikyti į ankstesnius nepilnai ar neįsisąmonintus patyrimus, juos atgaivinti ir prikelti. Tuomet žmogus viską jaučia daugybę kartų stipriau, išgyvena praeities traumą dar kartą, tai vadinama retraumatizacija. Žmonės dažnai klausia - kaip nejausti to, ką jaučiu, kaip pabėgti nuo savo jausmų, kaip įveikti nerimą, stresą, netgi kaip pakeisti savo jausmus ir savijautą. Ir deja to nepadarysim - girdint, matant, kas vyksta, neišeis nei nejausti, nei pabėgti, nei pakeisti. Jausmai yra, jie normali ir sveika organizmo reakcija į tai, kas vyksta išorėje. Jie niekur nedings. O kuo labiau jų vengsime, tuo labiau jie mus vargins. Taigi kviečiu ne kovoti su savo jausmais, o juos pažinti, pajausti, priimti, įsisąmoninti. Santykis su savo jausmais Jausti jausmus karo akivaizdoje gali skambėti baisiai, bet net ir tokiu metu jausti jausmus yra svarbu. Nes jausmai - toks jau dalykas, tarsi šešėlis, net jei bandom nusisukti, šešėlis vistiek liks. O ypač nerimas - nerimas veikia taip, kad kuo labiau jį slopinam, ignoruojam ar bandom nuvyti, tuo jis intensyvėja. Ir kuo labiau jį priimam, patiriam, - tuo labiau atsipalaiduojam, nerimas op ir atsitraukia. Ir taip su visais jausmais, kai juos pajaučiame, kai juos tikrai patiriame, tepraeina akimirka ir tą jausmą jau ima ir pakeičia kitas. Dažnai palengvėjimas, priėmimas, ramybė. Taigi kalbant apie jausmus, tikslas neturėtų būti nuo jausmų pabėgti. Bet tokiu metu kaip dabar ypatingai svarbu - gebėjimas save emociškai su(si)reguliuoti. Kaip jausti jausmus? Dažnai jausmai ir mintys yra suplakami į vieną, ir yra sakoma, kad kai leidžiu sau jausti jausmus, labai toli nukeliauju mintimis, apima siaubas ir kyla panika. Jausmų jautimas reiškia jų patyrimas savo kūne - kaip patiriu tai, ką patiriu. Jei tai nerimas - kaip jis mano kūne reiškiasi? Kas vyksta? Tankėja kvėpavimas? Spaudžia krūtinę? Drėksta delnai, virpa kojos? Jausti jausmus reiškia patirti tuos fizinius pojūčius nebandant jų sustabdyti, pakeisti, užbaigti. Ir, nenukeliaujant minčių traukinuku. Mintys dažniausiai keliauja greta, jas galima pastebėti, bet ir vėl grąžinti savo dėmesį prie kūno pojūčių. Ir vėl pastebėjus mintį ją užfiksuoti, ir vėl grįžti. Tokiu būdu mes valdom savo dėmesį, valdom ir savo savijautą. Nes paniką, siaubą, nerimo atakas dažniausiai sukelia būtent mintys ir jų sukeliama įtampa. Todėl ir rekomenduojama dozuoti informaciją, naujienas apie karą. Kai galvojam, mes nejaučiam. O kai jaučiam - negalvojam. Tą sekundės dalį kol jaučiam ir patiriam, tą akimirką mes sustabdom minčių traukinį, kuris veda mus panikos link. Mūsų dėmesys - mūsų rankose. Jo perkėlinėjimas yra lavinamas kaip bet kuris kitas įgūdis. Jausmai ir kūnas Kūnas - mūsų išorinė forma ir tuo pačiu mūsų vidinio pasaulio tęsinys. Kūnas talpina mūsų jausmus, kurie reiškiasi kūno pojūčiais. Kūnas, mintys, siela ir jausmai - tai žmogus, ir viskas čia yra susiję ir vienas kitą veikia. Jei padarom kažką fiziniam lygmeny, tai atsiliepia ir visuose kituose. Todėl raminti savo jausmus ir stabdyti mintis galime pasitelkdami savo kūną: - iškvėpimas. Mes visi mokam įkvėpti ir tą darom automatiškai. Tačiau ilgai ir giliai iškvėpti mums reikia mokytis. Iškvėpti - gyventi. Iškvėpti - reguliuotis. Iškvėpti - rimti. Iškvėpti - paleisti. Iškvėpimas - greitoji ir pirmoji pagalba tiek panikos, tiek nerimo atakų metu. IŠKVĖPTI. Nuolat stebėti savo iškvėpimą ir sau vis priminti tai daryti. - kalbėjimas - mūsų balso tembras ir greitis. Kai jaučiame nerimą, dažnai imame kalbėti greičiau ir aukštesniu balsu, kas apsunkina mūsų kvėpavimą ir kelia tik dar didesnį nerimą. Save raminti galime lėčiau kalbėdami ir kalbėdami storesniu balsu, iš giliau, tarsi iš pačio pilvo. - dėmesingumas kūno pojūčiams. Stengtis vis patirti paprastus, apčiuopiamus, užuodžiamus, skanaujamus gyvenimo gabalėlius. Jei geriame vandenį, tą akimirką, tas kelias sekundes visą dėmesį ir sutelti būtent į vandens gėrimo potyrį, pojūčius burnoje, gerklėje, rankoje laikančioje stiklinę, pilve ir pan. Tik ten. Jei kandam obuolį, patirti jo skonį, sultis, pamatyti spalvą, dydį. Jei glostom katiną, tai akimirkas jausti savo rankomis katino švelnų ar šiurkštų kailį, jo kvapą, judesius, šilumą. Jei einam takeliu, jausti, kaip padai remiasi į žemę ir vėl pasikelia. Matyti tai, ką eidami matom. Užuosti ką užuodžiam, ir kaip oras jaučiasi mūsų žandams, lūpoms, plaukams, visam kūnui. Jei sėdim, pajausti ant ko, kaip remiamės savo nugara, kas ir kaip mus laiko. Savo kūno santykį su atrama. Dėmesingumas tam, ką darome, ką jaučiame ir patiriame mus 1) įžemina, 2) atitraukia nuo minčių 3) leidžia patirti gyvenimą. Iš tiesų patirti, o ne jį gyventi mechaniškai. Visa tai ramina, stiprina. -rūpinimasis savo kūnu - sveika mityba, poilsis, judėjimas, galbūt masažas ir pan. Mūsų kūnai dabar veža daug - įtampos, emocinio krūvio, nuovargio. Svarbu rūpintis savimi. Santykių galia Svarbu nelikti vieniems, vienišiems su savo jausmais. Psichologinė pagalba - gerai, ir kai kuriais atvejais yra kritiškai svarbi. Bet taip pat labai svarbu ir kalbėtis su žmonėmis, artimaisias, kitais apie savo jausmus. Ne tik apie scenarijus, žinias, o bent truputėlį laiko skirti pasikalbėti apie tai, kaip jaučiuosi, ir išklausyti kitus. Palaikyti, apkabinti, priimti, patirti santykį per dalijimąsi, per atsivėrimą ir bendrumą. Tai ypatingai svarbu tokiais laikais, kai visa kita yra trapu ir neaišku. Paskambink draugei, paklausk kaip ji jaučiasi. Išklausyk. Papasakok, kaip jautiesi tu. Paskambink mamai, draugui ir pan. Darbinius susitikimus pradėki nuo "kaip jautiesi". Net jei tai ir kainuos papildomo laiko šiame užimtame pasaulyje. Juk tas užimtumas dar prieš daugiau nei 10 dienų pasidarė toks beprasmis. Pabūk su artimaisais. Iš tiesų pabūk - pažiūrėk į akis, paliesk, apkabink. Užuosk savo vaikų plaukus. Mylimojo kaklą. Giliai įkvėpk ir dar giliau iškvėpk. O kai liūdna ir vieniša, apkabink, paglostyk, paremk ir save. Išgirsk, kas viduje vyksta, ką jauti. Išklausyk, ir pasakyk, kad girdi. Kad esi čia, esi kartu. Kad saugosi. Individualūs ramybės ir jėgos šaltiniai Kiekvienas jau beveik dvi savaites liudijam greta vykstantį karą. Emociškai jame dalyvaujam. Pervedinėjam pinigus, kažkas savanoriaujam, renkam daiktus ir pan. Dirbam, auginam vaikus, tvarkom namus. Bandom gyventi toliau ir tas svarbu. Per šias beveik dvi savaites kiekvienas jau atradom kažką, kas mus ramina. Kas padeda ir kas teikia prasmę. Tai individualu ir gali būti labai skirtinga. Svarbu juos atrasti ir pastebėti, net jei tai ir maži dalykai. Apskritai šiuo sunkiu laiku rekomenduočiau kuo mažiau iš savęs reikalauti, spausti, kur tikrai nėra būtina ir svarbu. Tiesiog mechaniškai nuleisti kartelę, kad atsirastų resursų emociniam susireguliavimui, dėmesingumui sau ir savo vidiniams procesams, kuris dabar toks svarbus. Nes mes jaučiam ir jausim, bet kuo dažniau gebėsim sugrįžti į būsenas, kuriose sąlyginai saugu, ramu, tuo ilgalaike prasme būsim tvirtesni ir stabilesni. Tuo sveikesnę emocinę aplinką kursime savo vaikams. Ir tuo tvirtesnė visuomenė būsim. ** Nuotrauka Ugnės Poloudinos "Išgyventi Tėvystę" #jausmai #karasukrainoje #psichikossveikata #psichologinėpagalba #emocijos

Anądien man besikeliant, vyresnėlė Ugnė per miegus sumumėjo: nebus jokio karo! Štai ji, dar tokia maža, neužilgo ketverių, vieną akimirką augina vienaragius, kitą - žaidžia kareivius, piešia gerą Rusiją, kuri egzistuoja jos fantazijų pasaulyje. Mums, tėvams, tenka nemaža užduotis šiams įtemptame laikotarpyje. Mes turime pasirūpinti savo vaikais, tiek fiziniu tiek ir emociniu lygmeniu. Kai patys esame sukrėsti, išsigandę, sunerimę, tą padaryti yra sunkiau. Ir mes tokie - sukrėsti, išsigandę, sunerimę neabejotinai esame, kiekvienas. Kiekvienas skirtingai. Dažnai klausiate, kaip kalbėti su vaikais apie karą. Ką sakyti, ko ne. Ir jau pasirodo apie tai vis daugiau informacijos, psichologų komentarų. Ir prie viso to, pirmiausia man norisi akcentuoti, jog pirmiausia mes turime "pasikalbėti" su savimi pačiais. Pastebėti ir sureaguoti į tai, kas vyksta mūsų pačių viduje. Paguosti, ap(si)kabinti save. Kad susireguliuoti emociškai patiems. Nuolat, daugybę kartų per dieną skirti dėmesio savęs nuraminimui ir palaikymui. Tada turėsime galimybių padėti kurti emociškai palankią aplinką vaikams. Tada ateis atsakymai, ką ir kaip jiems pasakyti. Nes kai mūsų pačių vidiniai vaikai nuraminti, kai jie glėbyje, tada mūsų vaikams gali pasirodyt ir mūsų vidiniai suaugę. Ir juos apglėbti. ** O apie tą nusiraminimą ir susireguliavimą savęs pačių dar parašysiu atskirai. Nuotrauka Ugnės Poloudinos. #tėvystė #karasukrainoje #psichologija #vaikai

Žiūriu į dukrų makaroną vėžliuką ir pirmas dalykas, ką pamatau, pamatau tanką. Ketvirtadienio ryte kai pabudau ir sužinojau, kas vyksta Ukrainoje, per kelias sekundes išgyvenau visą spektrą jausmų. Pamačiau griūvančius namus. Pamačiau skausmą savo vaikų akyse. Pamačiau ašaras, žuvusius, išsprogdintą Vilnių, pamačiau mūsų šeimą bėgančią ir pamačiau mūsų šeimą liekančią. Išgyvenau pasirinkimo skausmą. Mačiau gimti turinčius ir kūdikius, vienišus naujagimius, ginklus, mėsas, karius, tuštumą. Kelios sekundės ir savo viduje išgyvenau karą pilna jo programa. "Ką jie mums padarė", skamba prof. Danutės Gailienės žodžiai ir knygos pavadinimas*. Ketvirtadienį paryčiais pradėtas karas tiek daug pakėlė. Atkėlė. Atrodo atsivėrė skausmo ir baimės šuliniai. Tie, kurie visada čia buvo, bet dabar nuo jų buvo nukelti dangčiai. Karas nėra mums nauja. Mūsų reakcijos - nėra nepatirtos. Karas yra mūsų kūnuose, kraujuose, genuose. Mūsų kolektyvinėje pasamonėje, mūsų kūniškoje atminty. Mes žinom kas yra praradimo skausmas, kas yra nesaugumas, okupacija net jei to patys nepatyrėm. Mes tą patiriam per savo protėvius ir jų istoriją. Mums pažįstamas karas. Jis mumyse. Mūsų viduje ir mūsų reakcijose į tai, kas vyksta. Bet mums pažįstama ir laisvė. Todėl mums bėga ašaros pamačius Ukrainos prezidento drąsą, lyderystę ir pasiryžimą. Giedant himną ar einant kartu būryje. Matant paprastus žmones kovojančius, ginančius, tikinčius. Girdint laive eik tu nachui. Nes ir tai mūsų kraujuose ir kūnuose. Ukraina, mes su tavim ir mes arčiau nei galima įsivaizduoti. Mes tikim ir esam šalia. Tu gali. Tu jau tai rodai. #SlavaUkraini #StandforUkraine #Psichologija #Psichologas * Danutė Gailienė "Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu"

Šiomis dienomis sukasi galvoje krūvos minčių, bet ir nesinori kažko rašyti, užimti eterio, nes yra svarbesnių žinių. Norisi susikaupti, susitelkti. Dirbti. Dabar daug darbo - būti žmogumi, besirūpinančiu kitų psichikos sveikata tokiu įtemptu laikotarpiu yra labai dvejopa užduotis. Pastebiu, jog su žmonėmis susitinku ne tik kaip psichologė su klientu. O kaip tiesiog žmogus. Kuriam irgi netikėta, baisu, verda krūvos įvairiausių jausmų, mainosi viskas viduje. Kuris irgi ieško stiprybės šaltinių, resursų. Psichologinis darbas vienu metu ir labai įkrauna, nes, kartais kaip mama, belaikydama erdvę kitų emocijoms, atrandu daug ištvermės, kantrybės, drąsos ir jėgos savyje. Galiu dar labiau su tuo tapatintis. Iš kitos pusės, ypatingai svarbu savimi pasirūpinti emociškai, kad atlaikyti, išbūti - klientų, vaikų, savo, šeimos. Ir noriu dirbti - daryti tai, ką galiu dabar geriausiai, ką matau esant prasminga. Ir tokiu būdu prisidėti prie pagalbos pasauliui savo mažais žingsneliais. Noriu būti mama vaikams - rami, kiek įmanoma, bet ir gyva - jaučianti, reaguojanti ir mokanti tuose jausmuose, o ypač jų keliamose mintyse nenusiblokšti. Į paniką, blogiausius scnerijus ir pan. Ir aišku, kad nevisada tai pavyksta. Vyras ruošiasi vykti į Ukrainos pasienį parvežinėti žmonių. Žaviuosi tuo ir drauge man neramu. Ir tai puikiai atspindi, kaip šiomis dienomis viskas yra absoliučiai sumišę. Baimė ir drąsa. Galia ir bejėgystė. Noras ir pasyvumas. Viltis ir panika. Rankose spaudžiasi kumščiai ir pilve sukasi didžiulis nerimas. Ir taip kiekvieną akimirką. O kas nustebina, kad šiomis baisiomis dienomis dienomis taip pat matau itin daug grožio paprastuose dalykuose - vaikų purvinuose veiduose, draugės žodžiuose, vyro žvilgsnyje. Saulėtame danguje. Kiekvienoje geroje žinutėje apie Ukrainos drąsą, mažas pergales, viltį. Dabar labai svarbu gyventi mažutyčiais etapėliais. Kolkas grėsmės mums nėra, ir to sau pasakymas, leidžia įkvėpti ir iškvėpti. Šiandien mes gyvenam gerai ir galim apkabinti vieni kitus. Šiandien mes galim dar geriau įvertinti, kaip viskas yra trapu ir laikina, visada taip ir buvo. Ir pilnais plaučiais to gyvenimo ir ryšio su pačiais artimiausiais ir kitais žmonėmis įkvėpti, užuosti, patirti. Nenustoti gyventi anksčiau, nei tam ateis laikas. Eglė #SlavaUkraini #psichologija #psichologas #gyvenimas #ryšys #ryšyje

Maždaug nuo tada, kai pirmagimei suėjo vieneri, ir su mažute, kokių 5 mėnesių pertrauka besilaukiant ir sulaukus antrosios, motinystės atostogose ne tik kad neatostogauju su vaikais, bet ir gana intensyviai dirbu. Kartais ilgiuosi tų pirmųjų metų su Ugne, kuomet galvoje talpinau mažiau minčių, reikalų, sprendimų. Galėjau tiesiog gyventi su ja ir paskui ją, visai palaimingai ir pavargusiai paskendusi mamystėje iki pažastų. Kai prisimenu tą laiką, viskas atrodo vientisa, nors didelių ir sunkių emocijų tikrai buvo. Dabar gi viskas absoliučiai kitaip. Ragauju kitokią motinystės patirtį, kur vaikų auginime aktyviai dalyvauja ir vyras. Vaikai darželių nelanko, nei samdomos, nei nesamdomos pagalbos pastaruoju metu neturim išvis. Ir čia, kad spėtume viską, ką esame sumanę, kartais sunkiai susitinkame visi kartu. Mes nuolat keičiamės, kas bus su vaikais, besikeisdami pastebime, jog darbo diena tapo nebe diena, o labai dažnai ir naktys. Jog aplankyti draugus tapo tiesiog dideliu logistiniu ir kalendoriniu iššūkiu. Jog galvoje zuja visko tiek daug - nuo buities, įprastinių gyvenimiškų rūpesčių - iki įvairiausio plauko priimti laukiančių sprendimų dėl įmonės, pasiklydusių sąskaitų, neatrašytų laiškų, giliai palietusių klientų istorijų, daugybės kūrybinių impulsų. Naujų ir senų projektų, jų pradžių ir pabaigų, žmonių, kurie dirba komandoje. Dargi be visa ko parašiau knygą. Ją pati leidžiu tai čia toks nemažas projekčiukas, su finansine arsakomybe taip pat. Su Beatriče kartu išleidome Natūralios Motinystės terapinę knygelę mamoms. Studijuoju psichoterapiją. Beigi galvoje papsi mintys ir apie kitką, ką rašysiu, kai išleisiu pirmąją. Crazy! Ir visame tame nemenkame mamystiniame, kūrybiniame, organizaciniame chaose, kartais jaučiuosi visiškai pasimetus. O kartais kaip tik jaučiuosi vairuojanti šį laivą kaip tikra patyrusi kapitonė. Kartais viskas sprūsta iš rankų, o kartais jaučiu didelę palaimingą darną. Kartais esu be galo pavargusi, o kartais - veikli, kupina minčių ir energijos. Viskas siūbuoja ir banguoja. Tiek nuotaika, tiek jausmai, tiek energijos ir motyvacijos lygis. Bet nepaisant šių bangų, ar būtent dėl jų, šiame etape jaučiuosi ypatingai gyva. Gyva ir ryšyje. Su vaikais, kuriuos matau šiek tiek rečiau, nei anksčiau, bet matau jas aiškiau. Tikriau. Ir ryšyje su savimi, kuri pasirodo yra tokia didelė, veržli ir įvairi. ** #psichologija #psichologas #motinystė #motinystėsatostogos #darbas #gyvenimas #vaikai

Gyvenam šiuo metu su dviem paauglėm. Och ta pirmųjų metų paauglystė! Per viršų trykštantis pasitikėjimas savo jėgomis, nuolatinis veržimasis ir bandymas, noras eksperimentuoti ir VISKĄ išbandyti. "Aš galiu! Varau! Paimsiu!" Jei reiktų apibendrint mūsų mažosios - Ūlos dabartinį credo, jis būtų maždaug toks. Ir iš tiesų, kaip nuo 9 mėnesių vaikštantis žmogus, ji tikrai nemažai gali fiziškai. Ir ji varo. Varo, varo ir varo. Ir jei patraukiam ją nuo lipimo pvz.: į lentyną, ji labai pyksta ir veržiasi iš glėbio siekt savo tikslo. Man taip žavu ir juokinga tą stebėti, ir taip kartais užknisa nuiminėti ją nuo palangių, lentynų ir pan. Vyresnėlė Ugnė metukų pradėjo kalbėti, bet ji mūsų šeimos protas ir jausmai ir literatūra 🤣. Ji pirmiausia mokėsi šnekėti ir suprasti, o vaikščioti ir bėgti kur kas vėliau, o kaskadinių triukų imėsi kai jau pakankamai gerai suvokė gravitaciją, skausmą, pasekmes, buvo gana atsargi. O mažoji - avantiūristė. Aš galiu! Varau! Paimsiu! Bet kokia kaina! 🙉 Vyresnioji šiuo metu išgyvena kiek kitokią paauglystę, kur dažniausia frazė yra "ne mama, tu neteisi, viskas bus taip kaip aš noriu!" Savarankiškumo ir autonomijos įtvirtinimas šeimoje, akivaizdžiai bando mus stumti iš lyderiaujančių pozicijų ir užvesti savo politiką. Jau kur kas mažiau tantrumų, emocijų išlydžių nei prieš metus, bet dabar daug išvedžiojimų, pamokymų ir reikalavimų, netgi spaudimo 😅 Kaip anksti tiems mažiems žmonėms prabunda savarankiškumas ir vis skirtingai jis reiškiasi ir skleidžiasi. Koks jis svarbus! Jį vis sutiksime naujai ir kitaip. Ir kaip svarbu jo nenugesinti. Pastebėti šias vaikų raidos fazes, etapus, krizes, kurias svarbu įveikti santykyje, ryšyje su pačiais artimiausiais. Kaip svarbu patiems, nuolat susiduriant su įvairiom savarankiškumo apraiškom, išlikt sveikam realybės ir vidinio pasaulio suvokime. Nenusirist ir pačiam į vaiką ir nepradėt rungtyniauti ar grumtis su savuoju vaiku. O nusiritus, nuslydus, pametus perspektyvą, - tiesiog sugrįžti. Laiks nuo laiko tame intensyvume vis turiu sau priminti - aš didelė, aš rami, saugi. Užsimerkt, akimirkai atsiribot. Kad atsimerkt ir pamatyt tiesiog savo vaikus, mamos, o ne vaiko akimis. O šiaip jaučiuosi gyvenanti kaip veiksmo filme ar kokiam techno vakarėly - nuolat judesy. O drauge girdžiu nenustojantį, tiesiog niekad nei sekundei nenutylantį vyresnėlės čiauškėjimą. Pastovus judesys, adrenalinas ir ištisai įjungta radija. Geras kombo 👌🤣 ** Sekmadienis #ryšys #ryšyje #savarankiškumas #poreikiai #psichologija #psichologas

Aiškinantis santykius, kalbantis, rekomenduojama vengti apibendrinimų: "tu visada sakai, kad", "tu pastoviai..", "tu niekad manęs negirdi.." Ir ištiesų, realybėje dažniausiai būna, jog kai tam tikras mus erzinantis ar skaudinantis elgesys pasikartoja, mes esam linkę jį pamatyti didesnį nei iš tiesų ir vertinti, kaip vyksantį nuolatos. Tą patį dažnai darom ne tik santykiuose su antrąja puse, vaikais ar kitais artimaisiais. Taip dažnai elgiamės ir su savimi pačiais, keliaudami savo minčių verpetuose: "šakės kaip sunku auginti vaikus", "mano vaikas išvis nemiega", "mums niekad nesigauna pabūti kartu", "tai neveikia", "niekada nepavyks" ir pan. Visa tai - apibendrinimų kasdienybėje pavyzdžiai. Jei jie ima dominuoti mūsų mintyse, jie klampina ir nugalina. Jų akivaizdoje mes pradedame jaustis bejėgiais, mažais, nereikšmingais. Juk skiriasi savijauta, kai vietoje "apskritai sunku", mes įvardijame, jog tai buvo įtempta savaitė. Kai vietoje "tai neįmanoma" pasakome: "aš kelis kartus pabandžiau ir man nepavyko". Kuo tiksliau, konkrečiau įvardijame dalykus - tuo aiškiau darosi, kad gyvenimas ne toks vienspalvis, ne toks nuspręstas, nepakeičiamas ir vienkryptis. Kai jaučiu, jog pradedu klimpti į tamsius apibendrinimus, juose virti ir tai persismelkia į mano savijautą ir situacijos vertinimą, stengiuosi priminti sau, kad gyvenimas ir kiekviena jo diena susideda iš mažų mažutėlyčių momentų. Akimirkų, etapų, sekundžių ir minučių. Bendrai žiūrint, šiandiena buvo sunki. Kaip reikiant nuvarginom vaikus mieste, tada bandėm papietauti restorane ir aišku, kad visi rėkė, o mes irgi pavargę nervinomės. Kilo noras kaltinti vaikus, kad per juos visai nėra ramybės 🤣 Bet gi kai pagalvojau geriau, toks sudėtingumas tetruko valandą. Mieste buvo visai smagu ir gera. O grįžus namo tapo ramu. Važiuojant mašina namo net pavyko su vyru susikibti rankomis. Grįžus pagulėti ant kilimo ir pailsėti, kol dukros užsiėmė savais reikalais. Na ir kas, kad tai tetruko 40 sekundžių. Tas 40 sekundžių aš pati esu atsakinga ir renkuosi, kur skirsiu savo dėmesį. Galiu klimpti nuovargio piko mintyse ir jaustis išsekusi, savęs gailėti ir sukti ratus aplink šią savijautą. O galiu jas tiesiog imti ir panaudoti poilsiui ir atsipalaiduoti. Galiu mąstyti apie laiką dviese su vyru tolimoj ateity, o galim imti ir tiesiog čia pat pašokti. Galiu niršti, kad namai amžinai apkuisti, o galiu imti ir išplauti kriauklę. Galiu pykti, kad VISADA viskas taip, o galiu psatebėti, kaip šiuo konkrečiu momentu, DABAR yra tiesiog priešingai. Kai į laiką žiūriu ne į kaip vientisą liniją, o mažų brūkšnelių ar taškelių sumą, kur kas lengviau nedaryti apibendrinimų, o tiesiog patirti dabartį. ** #psichologija #psichologas #dabartis #laikas #santykiai #mąstymas #apibendrinimai #ryšyje #motinystė

Dažnai apie vidinį vaiką girdžiu kalbant kaip apie kūrybinę, žaidybinę energiją. Polėkį, džiugesį, atvirumą patirčiai. O kas, jei viduje gyvenantis vaikas yra visiškai ne toks? Jei tai ne kūrybiškas, o susikaustęs, ne žaidžiantis, o labai besirūpinantis mažas suaugęs. Trokštantis artumo ir bijantis būti atstumas, daug visko patiriantis ir nežinantis kaip tuo pasidalinti, ir ar išvis galima dalintis. Norintis būti pamatytas, išgirstas, bet vis besistengiantis būti kitoks - geresnis, šaunesnis, protingesnis. Kas jei vidinis vaikas užuot žaidęs ir lakstęs pievomis, ieško žmogaus, su kuriuo jaustųsi saugiai. Jei jis tiesiog išsigandęs, sutrikęs. Abejojantis savimi ir kitais, nesijaučiantis geras ir svarbus. O kas, jei vidinis suaugęs susirūpinęs ir paskendęs savuose reikaluose. Atsakingas ir šaunus, bet atsiribojęs nuo to, kas vyksta viduje. Kas jei vidinis suaugęs nenutuokia, kad visai šalia gyvena mažas vienišas ir nesaugus vaikas, kuriam irgi reikia rūpesčio, dėmesio ir saugumo. Kas jei suaugęs nesijaučia pakankamai ramus, kad galėtų nuraminti kitą, pakankamai didelis, kad galėtų pasirūpinti kitu. Pakankamai saugus. Kas jei vidinis suaugęs labai ribotas. Stebiu vaikus ir suaugusius gyvenime. Sutinku ir stebiu juos darbe, bei savyje. Oho kaip jie mainosi, keičiasi vietomis ir veidais, kaip kartais sunku suprasti ir atpažinti, kas yra kas. Kalbinu juos. Ir vis keliu klausimus. Ko reikia vidiniam suaugusiam, kad jis galėtų pamatyti vidinį vaiką ir juo pasirūpinti? Ko reikia vidiniam vaikui, kad jis galėtų atsiskleisti? Kaip padėti jiems kuo dažniau susitikti? ** #psichologoja #psichologas #rysys #rysyje #vidinispasaulis